Oras miške, netoli Balžio ežero (Vilniaus r.) esančio žirgyno „Šilo žirgai“, buvo nuostabus. Dabar skamba neįtikėtinai, tačiau prieš savaitę miške buvo 2 laipsniai šilumos, nelijo ir nepūtė vėjas. Miške buvo taip ramu ir drėgna, kad gerai įsiėjus ir sušilus jausmas buvo toks lyg vaikščiotum vėsią rudens pavakarę.

Žiemą žirgyne gyvenantys keturkojai daugiau laiko praleidžia garduose ir aptvaruose. Nors jie kasdien išvedami į lauke įrengtas „levadas“ (aptvaras lauke žirgams pasilakstyti), ristūnams reikia didesnio krūvio – arba kad su jais pajodinėtum, arba tiesiog pavedžiotum, pavaikytum prilaikydamas pavadžiu.

Picadono* savininkė buvo išvykusi, todėl tą paprašė padaryti mūsų. Nusprendėme apsukti 5 kilometrų ratą miške. Tai – pakankamas krūvis 19 metų sportiniam žirgui.

Žiemą daugelis žirgų užsiaugina storą kailį. Vieni raiteliai jį skuta, kiti tiesiog pristabdo plaukų augimą žirgus nuolat aprengdami specialiu gaubtu, kuris nenukrenta net gyvūnams voliojantis lauke ir kasantis šonus į medžius. Didžioji dalis žirgų aprengti būna tiek lauke, tiek viduje. Prieš jojimą žirgyno viduje esančiame manieže raiteliai nuima apdangalus, o po treniruotės, gyvūnams kiek atvėsus, vėl uždeda.

Vieni „drabužiai“ žirgams yra naudojami kai jie būna garduose, kiti – einant pasivaikščioti. Pastaruoju atveju dažniausiai dedami plonesni „pop on’ai“, skirti apsaugoti nuo vėjo ir lietaus.

Nors pušyne Picadonas – ne pirmą kartą, tačiau pirmieji žingsniai iš žirgyno visada būna atsargūs. Žirgai – bandos gyvūnai ir jaučiasi drąsiau, kai yra vedami pavadžiu bei mato priekyje žmogų ar kitą žirgą.

Keistas jausmas šitaip vaikščioti, kai tik simboliniu pavadžiu vedamas paskui tave eina 700 kg sveriantis žirgas. Atrodė, kad jis visiškai niekur nenori skubėti. Kol tolome nuo žirgyno, jam buvo svarbiau kažką suėsti, tačiau žmogaus tempu tai galima buvo vadinti intensyviu ėjimu, o kai pradėjome artėti, tai jis jau norėjo smagiai parisnoti. Buvo smagu pajudėti intensyviau.

Grįžus į žirgyną laukė švarinimosi procedūros. Kiekvienąkart specialioje balnojimo ir nubalnojimo patalpoje yra išvalomos kanopos. Reikia apžiūrėti ar į jas neįsispraudė kankorėžis ar akmuo. Šeimininkai dažnai patepa kanopas specialiu aliejumi, o žirgui duoda palaižyti skanėstų – cukraus su įvairiais vitaminais.

Po švarinimosi procedūrų – atgal į gardą arba aptvarą lauke. „Sotus ir gerai prižiūrėtas bei aprengtas žirgas laisvai ištveria 10-15 laipsnių šaltį“, – sako pakalbintas arklininkas Nikolajus. Anot jo, lauko garduose žirgai turi galimybę pabendrauti tarpusavyje, padūkti, pravėdinti plaučius.

Žirgyno viduje, Nikolajaus teigimu, turi būti pliusinė temperatūra. Nuo arklių kūnų patalpa greitai prišyla, todėl papildomai patalpos nėra šildomos.

Pasivaikščiojimui oras buvo nuostabus. Net nepajutau, kaip nuėjome 5 km per 52 min. Matuota su „Endmondo“ programėle išmaniajame telefone.

*Eglė joja nuo pat vaikystės ir žino daug istorijų apie žirgus. Vaikščiojant papasakojo, kad Picadonas (savininkė – Diana) yra karališkų olandų šiltakraujų veislės žirgas, o jo tėvas buvo garsusis pasaulio čempionas trakėnas Gribaldi (1993-2010), kuris kartu su raiteliu Edwardu Gal ne kartą buvo pasiekęs pasaulinių dailiojo jojimo aukštumų. Eržilo Gribaldi palikuonys dažniausiai būna juodi su baltomis kanopomis, aukšti ir eiklūs. Jie garsėja tuo, kad yra itin spotiški ir tiksliai atlieka įvairias jojimo figūras.

Garsiausiu Gribaldi palikuoniu laikomas iki šiol jojimo legenda vadinamas olandų šiltakraujis – Moorland Totilas. Jis per trumpą savo karjerą išjodinėjimo varžybose kartu su raiteliu Edward Gal ne kartą pasiekė, o 2009 m. viršijo savo rekordą, kurio iki šios dienos niekas nėra pagerinęs.

Pasaulio rekordininką Totilą 2009 metais patvirtinus tinkamu eržilu veisimui, pradinė sukergimo su juo kaina prasidėjo nuo 5500 eurų. Per pirmuosius metus iš kergimo ir galutinio rezultato – kumeliukų – jo savininkai uždirbo 1.4 mln. eurų.

2010 metais Totilas buvo parduotas už neskelbiamą kainą. Tačiau manoma, kad už eržilą naujasis jo savininkas vokietis sumokėjo nuo 9,5 iki 15 mln. eurų. Šio žirgo pardavimas olandus šokiravo, nes jie jį laikė šalies pasididžiavimu ir būsimu olimpiniu čempionu. Tačiau 2012 metais Londone vykusioje olimpiadoje Totilas buvo paskirtas atstovauti Vokietiją, kuriai pergalės šiame sporte nebeatnešė. Totilo sėkmė Vokietijoje ir toliau blėso, nes naujieji raiteliai nesugebėjo pasiekti tokio lygio jojimo harmonijos kaip Edward Gal. Todėl buvo imtasi kraštutinių jo valdymo priemonių dėl ko naujieji savininkai sulaukė PETA kritikos. Galiausiai po visko 2015 metais Totilas išėjo į „pensiją“ ir varžybose nedalyvauja. Šiuo metu veikia šio žirgo vardo prekės ženklas, o žurnalaistai jį vadino „Rock star in the horse world“.

Pikadono istorija kiek kuklesnė. Tačiau Lietuvoje jis buvo žinomas ir perspektyvus žirgas, kol nepateko į gaisrą žirgyne. Iš liepsnų išgelbėtas gyvūnas dėl patirtos plaučių traumos nebegalėjo pakelti milžiniškų sportinių krūvių, tačiau ant jo nugaros augo ne vienas būsimas raitelis. Šiandien žirgas gyvena pusiau sanatoriniu režimu ir skirtas mėgėjiškam pasijodinėjimui.