Kino recenzija. Stalingradas

 (71)
Vienas žinomiausių ir pačių pelningiausių rusų prodiuserių, aktorių ir režisierių Fiodoras Bondarčiukas nesiliauja stebinti savo eksperimentais kino pramonėje. Po stulbinančios sėkmės sulaukusios karinės dramos „9-oji kuopa“ ir fantastinės brolių Strugackių „Gyvenamosios salos“ ekranizacijos, kino kūrėjas daugiau nei keturis metus ruošėsi Rusijai ir visam pasauliui pristatyti patį didingiausią šalies karinį epą, o jį palaikė net Holivudo studijos.
Filmas "Stalingradas"
© Organizatorių nuotr.

Režisierius kviečia nukeliauti į tamsiuosius 1942 metus ir atsidurti pačiame Stalingrado mūšio epicentre, kuriame narsūs kariai visais įmanomais būdais bandė sustabdyti nacius ir tuo pačiu atlaikyti viską griaunančią Vermachto jėgą, kurios vienintelis tikslas buvo „paimti“ Rusiją.

Apie ką mes čia…

Stalingrado mūšio įkarštyje penki kariai aptinka merginą, besislapstančią nuo nacių. Vyrai su ja susidraugauja ir visais įmanomais būdais bando apsaugoti, tačiau priartėjus vokiečių kariams, jie neturi kitos išeities kaip pradėti nelygią kovą su priešiškai nusiteikusiais Hitlerio pakalikais.

Kūrinio vidus

Ketverius metus lauktas Fiodoro Bandarčiuko karinis epas pagaliau pasiekė ir Lietuvos kino teatrus. Tai negali nedžiuginti, nes buvo tiek pažadų dėl juostos unikalumo, jog intriga lydėjo projektą iki pat premjeros. Pažadai neliko tik pažadais, nes gauname tikrai vieną geriausių rusų karinių filmų ir apskritai vieną geriausių karinės tematikos filmų. Nuo 1998 metų ir nuo Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“, čia - geriausias žanro darbas, kurį man teko matyti kine.

Filmas susideda iš dvejų pasakojimų, ir, kas įdomiausia, tai dvi meilės istorijos skirtingose barikadų pusėse. Skamba gana banaliai, tačiau tokiais būdais norima parodyti, jog net kare žmonės sugebėjo džiaugtis smulkmenomis, mylėti vienas kitą, jausti šilumą ir neapleisti artimo sau žmogaus sunkią akimirką. Tuo labiausiai ir žaidžia režisierius su kūrybine grupe, tačiau net tokiais banaliais manevrais jiems sekasi pavergti žiūrovą. Motinų ir vaikų ašaros, negailestingai žudomi žmonės, jokių šviesių akimirkų - vien tik griuvėsiai ir kadaise didingo miesto šešėlis. Kalbant apie meilės istorijas, tai tuo pat metu režisierius pateikia visai nešališką vokiečių ir rusų bendrą paveikslą ir parodo, jog mes visi esame žmonės. Tokie, kurie sugeba mylėti ir tai nepriklauso nuo to, kur žmogus gimė.

Kaip bebūtų keista, tačiau netgi propagandos prasme, kurios bežiūrint šią juostą matėsi tikrai nemažai, galima sakyti, jog rusai nebuvo taip išaukštinti, kaip daugelyje nacionalinių filmų apie karą. Kaip pavyzdį galima prisiminti du paskutinius karinius Nikitos Michalkovo darbus. Ten taip didvyriškai parodyti rusų kariai, jog net pykino. Čia požiūris į Stalingrado gynėjus labai estetiškas. Taip, netrūksta efektingų ir kraugeriškų scenų, kuriose rusai laimi, tačiau patys kareiviai visiškai „nenusaldinti“. Tai viena iš malonesnių filmo akimirkų.

Kariniai veiksmai, kurie labai vaizdžiai parodyti šioje juostoje, nuostabiai papildė ir taip turiningą visumą. Tiesiog iš koto verčiantys rusų ir vokiečių susidūrimai. Labiausiai į akis krenta holivudiniuose filmuose taip mėgstamas „slow-motion“ (liet. sulėtinimo) efektas. Filmui tai suteikė šarmo, išradingumo ir, be abejonės, efektingumo, kuris kiekvienoje rodomoje scenoje buvo žymiai pakylėtas, kol galiausiai, atėjus pabaigai, savo didingumą iššovė lyg patranka. Iš istorinės pusės, pats Stalingrado mūšis parodytas tik epizodiškai ir labiau dvikovų pavidalu. Tai nėra blogai, tačiau paties šiurpaus miesto laikotarpio taip ir netenka pamatyti.

Juostoje daug įtampą išlaikančio veiksmo ir tikrai įtraukiančio siužeto, tad filmas tampa vienu išradingiausių žanro darbu, kurį „perspjauti“ bus labai sunku, nes tokio vizualaus grožio, kurį mums padovanojo režisierius, bus sudėtinga pamatyti būsimuose rusų kino projektuose.

Techninė juostos pusė

Maloniausia ir tiesiog stulbinanti filmo dalis – vizualiai tobulas juostos atvaizdas. Be kokių nors priekaištų galima teigti, jog čia kokybiškiausias visų laikų rusų filmas iš vizualiosios pusės. Nufilmuotas žaliame fone ir su kompiuterio pagalba bei IMAX kameromis, filmas atrodo kaip šimtamilijoninis amerikiečių kurtas karinis epas. Stulbinantis rezultatas, kuris tikrai neliks nepastebėtas ir užsienio.

Darbas su kamera juostoje irgi puikiai priderintas prie efektingų „slow-motion“ scenų, o tai dar labiau priartina žiūrovus prie įvykių, rodomų ekrane. Operatorius „žaidžia“ drebančios kameros efektu, kai kariniai veiksmai virsta į asmeninę vokiečių ir rusų dvikovą.

Filmas turi labai išskirtinį garso takelį, kuris nuo pradžios iki galo virpina širdis ir leidžia pajausti tikrą filmo didybę. Įdomiausia, jog čia vienas iš retesnių rusų kino atvejų, kai garso takelis praėjus ilgam laikui taip išlieka galvoje nuo filmo peržiūros. Stiprūs muzikiniai skambesiai iš filmo padaro tikrą epą, kuris tik dar labiau sutvirtina savo pozicijas kariniame žanre.

Garso montažas pasakiškas. Tokiems filmams toks garso sustiprinimas dar labiau suvirpina širdis ir leidžia atsidurti vos ne įvykių sūkuryje. Kokybė svarbiausia, o tai Fiodoro Bandarčiuko komanda žino.

Aktorių kolektyvinis darbas

Rusų aktoriai, kurie dažnai gali pasigirti teatriniu vaidinimu, šiame filme nenusileido geriausiems Holivudo aktoriams. Žinoma, oskarinės ir labai išskirtinės vaidybos nesimatė, tačiau kiekvienas iš aktorių savo vaidmenys atliko labai įtikinamai.

Pradedame nuo pagrindinio visos šios istorijos pasakotojo balso. Visą filmą lydi vienas ir tas pats balsas, kuris pasakojo apie Stalingrade vykstančius įvykius ir kartu buvo vertėju vokiečių sakomoms replikoms. Nesunku atspėti, jog tai pats filmo režisierius Fiodoras Bandarčiukas. Kaip ir kiekviename savo filme, jis tikrai puikiai atliko vaidmenį, nors čia pasidarbavo tik iš techninės pusės.

Vokiečių karininką suvaidinęs Thomasas Kretschmannas labiausiai krenta į akis. Dinamiškai pateiktas veikėjas, o kartu ir labai draminį vaidmenį atlikęs aktorius savo aktoriniais sugebėjimais parodė, kad net ir nacis gali turėti jausmus. Išties nekasdieninis vaizdas propagandos perpildytame rusų kine.

Piotras Fiodorovas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, neatsilieka nuo jo kolegos vokiečio, ir kartu su juo sukuria tikrą išbandymų šou, kuris atrodo taip epiškai, jog galima net nepastebėti tam tikrų juostos klaidų.

Moteriškosios lyties atstovės irgi labai gerai parinktos. Draminis dvejų moterų vaizdas gali patikti labiausiai, nes karo metu joms buvo sunkiausia. Marija Smolnikova, suvaidinusi Katią, ir Studilina, kuriai atiteko garbė įkūnyti Mašą, be priekaištu pasirodė ir savo trapiu įvaizdžiu kėlė gailestį ir nuostabą.

Įsimintinu filmo veikėju galima įvardinti snaiperį Čvaniovą, kuris salėje savo sarkastiškais juokeliais bet kokiomis temomis nesiliovė viso filmo metu linksminti žiūrovų. Tai puikus aktoriaus Dmitrijaus Lisenkovo pasirodymas, priverčiantis šiek tiek atsipūsti nuo karo siaubo, rodomo filme.

Kiti kolektyvo nariai pasidarbavo irgi neblogai. Kiekvienas iš aktorių tiko savo vaidmeniui, todėl bendras vaizdas atkurtas labai natūraliai, o tai ir vėl pakelia filmo kokybę iki labai aukšto lygio.

Verdiktas

Stalingradas“ – tai pats kokybiškiausias kada nors sukurtas rusų filmas ir geriausias per penkiolika metų pasirodęs karinis epas. Be nuostabios vizualizacijos, efektingo ir šiurpą keliančio „slow-motion“, įsimintinos vaidybos ir unikalaus garso takelio, juosta turi dar ir šarmo, būdingo prabangiems populiariems „holivudiniams“ filmams

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10
Techninė juostos pusė – 10/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10

Bendras vertinimas: 9/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Moksleiviai iš Palermo lankėsi Vilniaus gimnazijoje

Mainų programos tarp Galilėjo Galilėjaus gamtos mokslų licėjaus ir Vilniaus Užupio gimnazijos ištakos – Lietuvos aikštės Palermo mieste atidarymo šventė, kurioje prieš porą metų dalyvavo 16-osios Vyriausybės kultūros ministras Šarūnas Birutis. Lietuvos aikštė yra visiškai šalia G. Galilėjaus licėjaus.

Mačiau siaubingą plungiškės patarimą feisbuke – bijau, kas gali nutikti (74)

Plačiai nuskambėjo istorija, kai Plungės gyventoja Jovita socialiniame tinkle „Facebook“ dalijosi „patarimais“, kaip nuodyti kates. Ši moteris ne tik patarinėjo kitiems, bet ir pati gyrėsi tokiu būdu išnuodijusi devynias iš dešimties jos kieme gyvenusių kačių.

Komiškas vaizdelis Marijampolėje: drausmina šaligatviais lakstančius pėsčiuosius (7)

Esate matę keistoje vietoje pastatytą kelio ženklą? Kažin, ar jis prilygsta tam, kurį pavyko užfiksuoti marijampoliečiui Karoliui. Vienoje socialinio tinklo grupėje vyras pasidalijo nuotrauka, kurioje užfiksuota itin komiška situacija – pėsčiųjų prašoma neviršyti 30 km/h greičio. Nuotrauka Karolis sutiko pasidalyti su DELFI Piliečiu.

Perskaičiau, kokios algos sostinėje, – jūs gal juokaujate? (420)

Negaliu neparašyti apie sostinės algas. Tikrai negaliu. Parodykit man bent vieną, ne vadovą, ne direktorių ir net ne merą, kuris gauną bent 1700 eurų.

Papiktino kaimynų elgesys daugiabučio aikštelėje: kreipėmės visur (20)

Ne paslaptis, jog pasitaiko atvejų, kai kauniečiai savarankiškai imasi „įvedinėti tvarką“ savo gyvenamoje teritorijoje. Faktas patvirtintas dar kartą, kai portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė skaitytojo laiškas-skundas dėl dideliais akmenimis užtvertos kiemo teritorijos. Esą kieme dėl sudarytų kliūčių neįmanoma pravažiuoti automobiliu. Tačiau, kad ir kam besiskųstumei, pasak vyro, niekas negirdi ir problemos spręsti nesiima.