Apie ką mes čia…
Buvęs krepšinio treneris Džeisonas Bleikas niekaip negali susitaikyti su savo padėtimi visuomenėje. Vyras neteko visko, ką mylėjo, yra palūžęs ir tiesiog neturi prasmės gyventi, jis tik egzistuoja.
Netrukus į jo namų duris pabeldžia senas pažįstamas, kuris pasiūlo jam treniruoti šokėjų komandą ir važiuoti su jais į pasaulinį breikerių čempionatą Prancūzijoje. Po ilgų apsvarstymų Džeisonas priima šią atsakingą užduotį ir bando suburti geriausią istorijoje nacionalinę komandą – svajonių komandą.
Kūrinio vidus
Jau tris metus iš eilės galime pasigesti kokybiško filmo apie šokius, kuriame dominuotų ne tik jaunų žmonių meistriškai pateikiami judesiai, bet dar ir neblogai pateiktas scenarijus. Lygiai prieš mėnesį galėjome nuliūsti pamatę „Ženk pirmą žingsnį“, todėl lūkesčiai dėl šios juostos buvo nemaži. Vis dėlto norėjosi pamatyti bent kokybišką choreografiją, kurią mums žadėjo anonsai, bet, deja, gauname dar prastesnį darbą, nei minėtasis filmas su Boa priešaky.
Nuskambės juokingai, tačiau šį kartą mes gauname filmą apie šokius, kuriame apie šokius kalbama labai daug, bet jie patys čia - paskutiniame plane. Netgi „Šokis hip hopo ritmu“ atrodo kaip šedevras, palyginus su šiuo nekokybišku ir nuobodžiu darbu. Viskas lyg ir prasideda žvaliai, tačiau po labai trumpo įvado apie patį čempionatą prasideda drama, kurioje viso filmo metu tenka stebėti pagrindinio veikėjo kančias ir jo treniruojamos komandos santykių aiškinimąsi. Žinoma, viskas vystosi labai banaliai, sunki pradžia, nesutarimai, tačiau po vieno ar kito incidento jiems viskas pavyksta, jie tampa viena šeima. Filme - jokių naujovių, vien klišė po klišės. Dar prie veiksmo pateikimo prisideda apgailėtini dialogai, kurie verčia tik juoktis iš kūrėjų originalumo stokos. Su tokiais liūdnais vaizdais, filmo siužetas ir veiksmo pateikimas verčia snūduriuoti kino salėje belaukiant pabaigos.
Filme nemažai įvairių personažų, tačiau iškart matosi amerikietiškumas ir tolerancijos „kibiras“, susijęs su rasistais, homoseksualais ir seksizmu. Kaip gi kitaip, komandoje tikrai privalo būti įvairių etninių grupių žmonės, todėl vietos užtenka juodaodžiams, baltaodžiams, lotynų amerikiečiams, žydams ir azijiečiams. Suprantama, nieko nesinori įžeisti, bet čia jau buvo viršūnė. Tokiu būdu parodoma, jog JAV yra rojus visokio plauko žmonėms, o kitos valstybės – tiesiog nieko vertos nacijos.
Humoro, kaip ir įprasta tokiuose filmuose, yra, tačiau ir jis per daug „protingas“, kad jį galima būtu suprasti. Vidurinio piršto rodymas tarp veikėjų tapo labai madingas, todėl įvairiose scenose labai ilgai galima stebėti jo manevrus. Prie humoristinės pusės prisideda labai jau akivaizdi vieno prekės ženklo reklama, kuri puikuojasi ne tik ant šokių aikštelės stendų - ir pagrindiniai herojai kartas nuo karto pasinaudoja šio prekės ženklo skutimosi mašinėlė. Suprantama, kad kūrėjai bent kažkiek pinigų susigrąžino už filmo produkciją, tačiau jau kiekviename kampe rodomas logotipas verčia jaustis nepatogiai, lyg tai būtų per prievartą peršama prekė.
Atsižvelgus į visus filmo kozirius, kurių čia iš esmės nebuvo, pasigendame ne tik šokių, bet dar ir savo laiko, kuris iššvaistomas tuščiai. Atėjus finaliniam šokiui suprantame, jog kūrėjai dar ir pasišaipė iš mūsų. Tokio silpno filmo šokių tematika dar neteko matyti, todėl tikėtina, jog kitais metais galima bus išvysti šį darbą „Auksinių aviečių“ apdovanojimuose.
Techninė juostos pusė
Žiūrint į techninę filmo pusę, gaunamas panašus smūgis kaip ir stebint, kaip pateikiamas juostos siužetas.
Šokiai, kuriuos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, parodyti taip silpnai, jog iš karto kyla klausimas, ką filmavimo aikštelėje veikė operatorius. Tokio klaikaus pateikimo tiesiog neteko matyti. Operatorius nesugebėjo susikoncentruoti ties judesiais, todėl vietoje šokių gauname publikos reakcijas ir klyksmus.
Garso takelis neblogas, nors muzikos čia taip pat trūko. Kelios neblogos dainos ir viskas. Tuo ir pasibaigia atmosferos kūrimas. Tokio pobūdžio filmui muzika turi būti neatsiejama nuo šokių, bet, galiausiai, pasigendame abiejų ingridientų.
Montažas klaikus, nors net ir jis nesugebėtų pagerinti tokio prasto scenarijaus. Garso montažas - vienintelis šviesus filmo momentas, nes keliose scenose buvo jaučiama galybė, sklindanti iš ekrano pusės. Vis dėlto pasibaigus vieninteliam ilgesniam pasirodymui viskas vėl grįžta į senas vėžias.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagaliau priėjome prie prasčiausios filmo dalies, kur aktoriai nevaidino, jie tik buvo kadre. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, visiems puikiai žinomas serialo „Dingę“ žvaigždūnas Joshas Holloway‘us pasirodo klaikiai. Išvis sunku suvokti, ką jis čia veikė. Kartais atrodė, kad aktorius pats gėdijasi filmuotis šiame projekte, nes jo akyse buvo tiek nevilties, kad net pagailo taip žemai smukusio kadaise vieno žinomiausių televizijos aktorių.
Chrisas Brownas – dar viena filmo tragedija. Žinomas dainininkas bandė save pateikti visais įmanomais būdais, bet galiausiai gavosi klounada, kurios pagrindiniu nevykėliu tampa jis pats. Tikėkimės, jog daugiau nereikės jo pamatyti didžiuosiuose ekranuose, nes vaidybos prasme jis beviltiškas.
Lazas Alonso, Caity Lotz ir Joshas Peckas, vaidinę vienus iš pačių pagrindinių filmo herojų, savo neprofesionalumą irgi „prideda“ į bendrą vaidybos katilą, todėl filmas visais atžvilgiais tampa žlugusiu reikalu bet kokiam žiūrovui, jau nekalbant apie visus kitus filme pasirodančius žmonės.
Verdiktas
„Šokių aikštelės dievai“ – tai prasčiausias per daugelį metų filmas šokių tema, kuriame dominuoja ne šokiai, o banali drama, prisodrinta prastos vaidybos, nuobodaus siužeto, klaikaus operatoriaus darbo ir to, kad nebuvo choreografijos. Galiausiai galima suprasti, kad kūrėjai tiesiog pasišaipo iš žiūrovų, pristatydami jiems nieko vertą muilo operą.
Bendras vertinimas: 2/10