Kino recenzija. Šeima

 (5)
Legendinis prancūzų režisierius ir prodiuseris Luccas Bessonas, padovanojęs viso pasaulio kino mylėtojams tokius šedevrus kaip 1994 metų kultinį „Leoną“ ir 1997 metais pasirodžiusį patį pelningiausią jo sukurtą filmą „Penktasis elementas“, pastaraisiais metas gavo vien tik prodiuserio ir scenaristo pareigas įvairiausiuose projektuose bei nutolo nuo vaidybinio kino, režisuodamas animacinę trilogiją „Artūras ir Minimukai“.
Robertas De Niro
© AFP/Scanpix

Šį kartą pilnas ryžto ir užsispyrimo žinomas kino kūrėjas pristato vieną įdomesnių metų projektų, kurį pats įvardija kaip prancūzišką atsaką kultiniam serialui „Sopranai“. Režisierius kviečia įsiskverbti į slaptą vienos šeimos gyvenimą bei pamatyti, pagal kokius principus gyvena šiuolaikinė mafija ir kas būna, kai sulaužoma omerta.
 
Apie ką mes čia…

Buvusi viena įtakingiausių Bruklino mafijos klane Manzonų šeima turi slapstytis nuo ją persekiojančių nemalonumų. Manzonai apsigyvena ramiame Prancūzijos miestelyje, kur tikisi atrasti save ir pagaliau sukurti normalų gyvenimą, tačiau vos jiems pasirodžius miestelyje prasideda neplanuoti nemalonumai.

Kūrinio vidus

Pripažinkime, jog kadaise buvusi viena populiariausių kino temų – mafija, išgyvena ne geriausiu laikus. Kiekvienais metais pasirodo keli filmai šia tema, tačiau jie būna labai prasti ir tik praeitais metais nudžiugino išties įsimintinas „Kazino apiplėšimas“. Vis dėlto šiuolaikinės mafijos pateikimas taip ir nėra iki galo atskleistas. Vieninteliai „Sopranai“ sugebėjo deramai parodyti visą šiuolaikinės organizacijos veiklą iš vidaus, todėl nenuostabu, jog Bessonas pabandė pateikti savo viziją panašiu principu.

Didžiausias filmo koziris tas, jog viskas pateikiama sarkastiškai. Išties juodas humoras dominuoja kiekvienoje scenoje, o tai ne tik pagyvina pateikiamą veiksmą, tačiau ir leidžia atsipalaiduoti ir pasinerti į netipinį mafijos pavaizdavimą. Čia vis dėlto ne rimtai pateiktas „Krikštatėvis“, o nuotaikingas „Sopranų“ stiliumi sukurtas pasakojimas apie šeimą. Žinoma, viskas parodoma iš tos rimtesnės pusės ir keli svarbūs mafijos kodeksai irgi parodomi pakankamai vaizdžiai. Labiausiai iškeliama omerta ir jos nesilaikymo pasekmės. Daugiau iš mafijos kasdienybės mažai kas atskleista: tik kalėjimas ir kaip jame gyvena bosai. Vaizdžiai parodomas ir pats gyvenimo šeimoje principas – tai irgi neleidžia nuobodžiauti.

Siužetinė linija rutuliojasi laisvai, susipažįstame su kiekvienu šeimos nariu atskirai. Kiekvienas iš jų turi savo žavesio bei parodo, jog yra ne tokie blogi, kokie yra parodomi iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, tėvukas mėgsta prilupti kokį vieną kitą žmogų, sūnus - puikus sukčius, dukra - mėgstanti smurtą, o mamytė - etatinė parduotuvių sprogdintoja, tačiau jie vis dėlto viena puiki šeima, kuri neleidžia skriausti savęs. Matyt, režisierius ir norėjo parodyti, kokia gali būti stipri šeima ir tai, kad nesvarbu kokį socialinį statusą ji turi, svarbiausia, kad jie turi vienas kitą. Toks moralinis išvedžiojimas gana stipriai papildo pasakojimą, tai suteikia jam dar vieną pliusą.

Kalbant apie patį humorą, kaip jau minėta ankščiau, filmas perpildytas neblogais juokeliais, kurie, žinoma, nėra tualetinio lygio, o svarbiausia, jog vienas iš jų priverčia tiesiog ploti už puikią režisieriaus ironiją pačiam Robertui De Niro. Scena, kurioje legendinio aktoriaus personažas turi pristatyti vieną filmą, sukelia didžiausią juoką. Tikrai buvo galima tikėtis tokio Bessono žingsnio, tačiau viskas gavosi dar geriau, nei buvo galima įsivaizduoti. Santūrus humoras, kuris tikrai yra aukščiau už nekokybišką amerikietišką vulgarumą.

Daug susišaudymų, kurie artėjant prie pabaigos atrodo gana žaviai. Tokia kariaujančių šeimų akistatos akimirka nesugadina bendro vaizdo apie filmą, nors reikia pripažinti, jog kai kurios vietos pernelyg netikroviškos. Kaip bebūtų, bendrai filmas palieka malonų ir šiltą jausmą po peržiūros, bet deja, tai nėra grandiozinis legendinio režisieriaus sugrįžimas į vaidybinį kiną, o dar vienas neblogas pramoginis darbas, kuris nereikalauja per didelio smegenų krūvio jį žiūrint.

Techninė juostos pusė

Jau nuo pat pradžių į akis krenta puikus foninis vaizdas bei pats spalvų kaitaliojimas. Įdomu, jog šeima vaizduojama labai šviesiame fone, o kai pasirodo blogiečiai, viskas niūriai ir gana šaltai atrodo. Toks žaidimas su spalvomis primena senus gerus klasikinius darbus, kai norint pateikti personažo charakterio savybes jis buvo pristatomas pagal fono spalvingumą.

Garso takelis labai įsimintinas, ypač galima paminėti tiesiog nepriekaištingą atmosferą turinčią sceną, kai į miestą atvažiuoja mafijos boso pakalikai ir juos lydi grupės Gorillaz hitas „Clint Eastwood“. Išties gražu žiūrėti į taip smagiai sukaltą režisieriaus darbą pristatant pagrindinius blogiečius.

Operatoriaus darbas nykokas, bet visam filmui tai didelės reikšmės neturintis techninis aspektas, nes susišaudymo scenos pateikiamos senovinių veiksmo filmų stiliumi, kas šiek tiek priminė Bessono „Leoną“ ir „Nikitą“.

Montažas neblogas, nejaučiamas nepatogumas žiūrint filmą, o ir bėgiojimas atgal į praeitį nesudaro kokių nors problemų. Kaip tik atvirkščiai - galima puikiai lyginti šeimos transformaciją per tuos metus, todėl apskritai žiūrėti filmą smagu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Robertas De Niro pagaliau vėl pasirodo mafijos boso amplua, nors ir ne tokiame, kokį galėjome matyti Martino Scorseses režisuotoje juostoje. Galima sakyti, jog aktorius puikiai pasidarbavo, į filmą įnešė dalelę savęs bei leido pajausti nostalgiją jo jaunystėje suvaidintiems personažams.

Michelle Pfeiffer taip pat ne pėsčia. Galime prisiminti jos puikų pasirodymą apie mafiją filme „Žmogus su randu“, todėl moteriai toks antrosios nusikaltėlių vado pusės amplua nėra debiutinis. Ji - gana smagi veikėja, kuri savo poelgiais atsako už sodriausią filmo humorą. Tai gerai derantis duetas su Robertu.

Vaikų vaidmenis atliko nuostabaus grožio Dianna Argon, kuriai tai pirmas toks brutalus vaidmuo karjeroje - ji susitvarkė gana neblogai, bei jaunąjį Robertą primenantis Johnas Di‘Leo, suvaidinęs sūnų Voreną.

Filme pasirodė aibė kitų žinomų aktorių ir mafijos filmų senbuvių, tačiau vis dėlto paminėti reikia Tommy Lee Johnsą ir jo amžinai susiraukusi veidą. Nieko ypatingo neparodantis personažas, tačiau keliose scenose priverčiantis nusišypsoti. Visi kiti filmo dalyviai gana epizodiškai pasirodo, todėl net sunku kažką apie juos pasakyti, nes jie tik papildė „skyles“ scenose.

Verdiktas

„Šeima“ – tai nuotaikingas juodojo humoro perpildytas veiksmo trileris mafijos tematika su daugybe kuriozinių ir nuotaikingų situacijų, kurios bendrai susumavus šiek tiek primena kultinį serialą „Sopranai“.

Bendras vertinimas: 7/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Atskleidė, kaip sutaupyti Palangoje – svarbus vienas dalykas (49)

DELFI paskelbtas straipsnis apie turistę Iriną, kuri teigė, kad poilsis Palangoje jai pasirodė pigus ir kokybiškas, paskatino DELFI diskusijos dalyvius pasidalyti savo patirtimi. Jie dalijosi atostogų skaičiavimais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje bei tvirtino, kad visur galima rasti būdų sutaupyti.

Kaunietė įspėja saugotis sukčių – jie gali piktnaudžiauti jūsų feisbuko profiliu (3)

Po sekmadienį portale „Kas vyksta Kaune“ paskelbtos informacijos apie įtartiną asmens duomenų prašymą, norint išsinuomoti butą, pirmadienį sulaukėme kaunietės Ritos laiško. Ji nori įspėti kitus, kad būtų atsargesni.

Skaitytoją nustebino Pandėlyje neįprastai pastatytas kelio ženklas (4)

DELFI skaitytojas atsiuntė redakcijai nuotrauką, kurioje matyti ant žemės į stulpą atremtas pagrindinį kelią nurodantis kelio ženklas.

Vilniuje uždūmijo populiarus restoranas (19)

DELFI skaitytojas atsiuntė nuotrauką, kurioje matyti, kaip gaisrinė atvyko gesinti šiandien pavakarę uždūmijusio restorano „Soya“, esančio A. Vienuolio g.

Praėjusios Joninės džiugino ne visus: jos iš mūsų buvo atimtos (48)

Mūsų valdžia iš raseiniškių atėmė Jonines. Nejaugi miesto gyventojai nenusipelno jokios bendros miesto šventės? Ar viskas daroma tam, kad gyventojai, kuo mažiau tarpusavyje bendrautų? Tiesa, Joninės buvo, tačiau daugiau kaip 20 km nuo miesto, miške, Molavėnuose, kur pėsčiomis nenueisi.