Kino recenzija. Samsara

 (7)
Pripažintas dokumentikos kūrėjas Ronas Fricke pristato antrą pilnametražį ilgai brandintą darbą apie gražiausius pasaulio kampelius. Po neįtikėtinos 1992 metais pasirodžiusios dokumentikos „Baraka“, režisierius ilgus metus nesirodė viešumoje, kurdamas savo naują nirvanos viziją.
Kadras iš filmo "Samsara"

Kino kūrėjas atliko beveik visas filmavimo funkcijas nuo režisieriaus, scenarijaus autoriaus, operatoriaus iki montažo. Režisierius kviečia visus kino mylėtojus pasinerti į tobulo grožio oazę, pamatyti stulbinančius vaizdus ir kartu susipažinti su įvairiausių kultūrų atstovais ir jų papročiais.

Apie ką mes čia…

Įspūdinga kelionė po įvairiausius pasaulio kraštus. Kerintys gamtos stebuklų, katastrofų, miestų vaizdai nukels į visiškai kitą realybę, nei žmonės yra įpratę matyti labiau civilizuotose šalyse, kuriose pamirštama istorija, tradicijos ir gėris.

Kūrinio vidus

Režisierius pradeda savo kelią į žiūrovo širdį labai ramiais tonais. Puikūs ir atpalaiduojantys vaizdai, šokiai, po kurių staiga viskas pasikeičia, jaučiama baimė, sukelta siaubingų katastrofiškų vaizdų, kuriuos pakeičia senovės civilizacijų kultūros ir jų paveldo vaizdai, o galiausiai pamatomas filmo pavadinimas – „Samsara“, kuris lyg ir nuteikia dar didesnei intrigai.

Kelionė prasideda Tailande. Meistriškai pateikiami šalies vaizdai, miestelių prieigos ir filmą paįvairinanti žmonių buitis. Parodomos ir tūkstantmečius gyvuojančios tradicijos. Išties, po tokio pristatymo pasijaučiama lyg rojuje, kur technologijos dar nepavergė žmonių protų.

Pasibaigus kelionei po Aziją iš karto iškeliaujama į Afriką. Puikiai išsilaikę monumentai, pastatai ir, galiausiai, skurdas, destrukcija ir lūšnynai iškyla prieš mūsų akis. Įdomiausia, jog režisierius manevruoja tarp skurdaus ir turtingo gyvenimo vaizdų, perteikia pasaulio susidvejinimą. Afrikos gentys, jų papročiai, gyvenimo būdas, prilygstantis akmens amžiui, turi kažką savito, malonaus ir bendro su dabartimi. Vis dėlto šis kontinentas yra gyvybės lopšys.

Iš karto po šių vaizdų kaip priešprieša parodomi Japonija ir Tokijas, tai energija alsuojantys momentai. Žinoma, be metaforos čia neapsieinama. Rodomas dviejų civilizacijų palyginimas, progreso ir regreso atvaizdas, tačiau, kas yra laimingesnis: ar žmonės gyvenantys uždaroje bendruomenėje, ar didmiesčių supuvusi visuomenė? Klausimas, nereikalaujantis atsakymo. Tokia ilga kelionė po pasaulio kraštus suteikia daugiau dvejonių apie ateitį.

Neapsieinama ir be religijos. Kino kūrėjas pabrėžia rasę, matomos krikšto scenos ir įvairiausių rasių žmonės, kurie priima krikščionybę iš kunigo rankų.

Matoma ir pati visuomenė, žmonių tikslai ir laiko leidimo būdai. Nuo kalėjimų, kalinių kasdienybės iki tuščių gyvenimo akimirkų švaistymo klubuose, benamių ir turčių gyvenimo akimirkos. Bet svarbiausia, jog tai nėra kritika, tai yra tiesiog karmos padariniai. Galiausiai prieinama prie destrukcijos ir karo. Siaubingais vaizdais parodoma, jog žmonija susinaikins pati ir galiausiai viskas vėl priklausys augalijai ir gyvūnijai, kaip tai buvo prieš milijonus metų.

Pasibaigus šiai nuostabiai juostai ir tarsi nubudus iš nirvanos galima pasakyti, jog ne tik siela yra švaresnė, bet ir gyvenimo spalvos atrodo kitaip. Filmas lygus pamokai apie gyvenimą ir jo vertybes, o pabaigoje galima sau užduoti retorinį klausimą – kam švaistyti gyvenimą veltui, kai šiame pasaulyje galima save realizuoti prasmingiau?

Techninė juostos pusė

Kiekviena techninė filmo detalė yra puikiai suderinta. Vaizdai, kurie perkelia mus į įvairiausias šalis, – tai nuostabaus operatoriaus darbo ir režisieriaus vizijos nuopelnas. Stulbinančiai parodomos vietovės, gamtos stebuklai, katastrofų vaizdai, buitis.

Vaizdą papildo ir atpalaiduojančiai nuteikia savotiškas garso takelis. Kiekviena kompozicija – tai lyg meditacija. Tolimųjų Rytų tonai perkelia žiūrovą į nirvanos būseną, kuri taip ir nepaleidžia iki paties finalo.

Viską vainikuoja montažas. Tai pats geriausias viso filmo komponentas. Vaizdai suderinti taip, jog sukuria labai daug minčių ir kino kūrėjo paslėptų metaforų apie kitokį gyvenimą. Tiek metų kurtame darbe atsiskleidžia visas kruopštumas. Netgi galima prisiminti Terrence‘o Mallicko šedevrą „Gyvenimo medis“, kurio montažas taip pat sudaro vieną didelį stebuklą.

Verdiktas

„Samsara“ – tai dvasiškai atpalaiduojanti kelionė po žmogaus pasąmonės gelmes. Įspūdingų vaizdų, puikių metaforų, idiliškų muzikinių kompozicijų mišinys nukelia į savotišką meditaciją, iš kurios pabusti galima tik pasibaigus filmui, kurį galėtume pavadinti nirvana.

Bendras vertinimas: 10/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Baltarusijos apsuptyje esantis Navikų kaimelis kviečia į Petrines (9)

Daugeliui žmonių kultūra, regis, asocijuojasi tik su didmiesčiais ir masiniais renginiais, kuomet mažesniuose miesteliuose ar kaimuose gali atrodyti, kad visa kultūra yra mirusi arba gyvuoja tik anti-kultūra.

Įžūlus užsieniečio automobilio statymas sunervino praeivį (38)

DELFI skaitytojas vakar užfiksavo įžūliai vairuotojo pastatytą automobilį – ne tik per dvi vietas, bet ir neįgaliesiems skirtoje zonoje.

Ramunė Vilkoitytė. Nevaisingos poros renkasi ir emigraciją (23)

Lietuvoje nevaisingų porų skaičius sudaro vidutinį šalies miestą. Kūdikio susilaukti trokštančios šeimos pagalbos ieško Lietuvos klinikose, artimajame užsienyje, o kartais pasirenka ir ilgalaikę emigraciją.

Nufilmavo: Kaune praūžė vasariška liūtis (11)

DELFI skaitytojas atsiuntė redakcijai vaizdo įrašą, kur matyti Kauno gatves skalavusi liūtis.

Skaitytojos priežastys, kodėl reikia įsigyti šunį (52)

Noriu su visais pasidalinti savo džiaugsmu. Mūsų dienos su metais yra linkusios supanašėti – rytais pirmoji nubunda panelė Rutina ir visus už rankos pradeda vesti jau pramintais takais per dieną į vakarą.