Kino recenzija. Redirected/ Už Lietuvą!

 (109)
Kontraversiškai vertinamas, vienų giriamas ir dievinamas, kitų – nekenčiamas, kultiniu Lietuvos režisieriumi vadinamas Emilis Vėlyvis vėl smogia šalies kino rinkai. 2006 metais pasirodžius pirmam „Zero“ filmui kino kūrėjas užsitarnavo nemažai pagarbos iš masinio ir neintelektualaus kino gerbėjų rato. Po ketverių metų pasirodžius šio kino hito tęsiniui, režisierius tapo šalies kultu.
© P.Makausko nuotr.

Šį sykį Emilis Vėlyvis pristato žymiai brandesnį, kokybiškesnį ir „britiškesnį“ kino kokteilį – filmą „Redirected/ Už Lietuvą!“. Filmo kūrėjų komanda kviečia prisijungti kiekvieną aštraus siužeto, juodo humoro ir kuriozinių situacijų mylėtoją ir pamatyti savo akimis, kaip kuriama šalies kino istorija ir kultinis unikalus menas.

Apie ką mes čia…

Keturi draugai sukuria tobulą planą, kaip praturtėti, o tuo pačiu - ir kaip išleisti savo gautus pinigus. Viskas lyg ir klostosi gerai, jie jau skrenda į išsvajotą egzotinę šalį, kai staiga, dėl nepalankių skrydžio sąlygų lėktuvas nusileidžia Lietuvoje. Taip prasideda jų nelabai sėkmingas apsilankymas šioje Dievo užmirštoje valstybėje.

Kūrinio vidus

Belaukiant šio kino kokteilio, kuris turėjo atverti naujus horizontus tiek lietuviškam kinui, tiek kriminaliniam žanrui, darėsi išties neramu. Daug pažadų, daug pokalbių filmo tema ir daug reklamos leido suprasti, jog arba tai bus išties vertas dėmesio darbas, arba dar vienas išpūstas muilo burbulas. Pasižiūrėjus juostą suprantame, jog pats laukimas buvo pateisinamas. Filmui pasibaigus apima puikus jausmas ir pagarba šiam vienam iš nedaugelio lietuviškų produktų, kuriuos ne gėda rodyti užsieniui, todėl kalbėti apie jį plačiau yra didelis malonumas.

Pirmiausia reikia pagirti filmo režisierių ir scenaristą Emilį Vėlyvį, kuris po tokios nieko vertos juostos kaip „Zero 2“ pasitaisė ir pristatė filmą, skirtą labiau masiniam žiūrovui, nei tam tikram žmonių sluoksniui, tarkim, treninguotiems vietiniams chuliganams. Išties prisiminus labai nykų 2010 m. filmą ir pasižiūrėjus šį, skirtumas kaip diena ir naktis. Kartu matosi ir kino kūrėjo branda, scenarijaus apgalvojimas iki menkiausių detalių bei mūsų kultūros pateikimas per plačią prizmę, kas tikrai turi didelį poveikį bendrai istorijai.

Pati juostos istorija labai primena pirmąjį legendinio britų režisieriaus Guy‘aus Ritchie darbą, iš kurio stilių akivaizdžiai pasisavinęs šios chuliganiškos juostos kūrėjas Emilis Vėlyvis. Žinoma, iki „Lok, stok arba šauk“ lygio labai toli, tačiau filmas turi savito grožio ir charizmos, tuo pačiu išsiskiria iš panašaus žanro atstovų. Kartu su šiuo darbu reikia tikėtis, jog masinis žiūrovas galbūt pagaliau nustos lyginti E. Vėlyvio filmų stilių su kino genijaus Quentino Tarantino juostomis. Vis dėlto tai skirtingo pobūdžio filmų kūrėjai. Žinoma, neišprususiam ir nieko nesigaudančiam kine mėgėjui visiškai nusispjaut į skirtumus, ir jis toliau rėkaus apie panašumus, tačiau bent jau tokių neišmanėlių skaičius turėtų gerokai sumažėti.

Kalbant apie filmo istoriją, tai ji pateikiama net labai žaviai, jaučiamas agresyvumas iš ekrane rodomo veiksmo, bet tuo pačiu viskas klostosi labai efektingai ir gaunant tam tikrą adrenalino dozę. Dialogai žymiai skiriasi nuo tų, kuriais režisierius maitino filme „Zero 2“. Daugelis keiksmažodžių pavartoti tikrai tinkamoje vietoje, jų nėra tiek daug kaip ankstesniame kino kūrėjo darbe, todėl viskas atrodo tikroviškai, o ir patys britai juostos siužetinės linijos metu pateikiami pakenčiamai.

Pačios frazės, be abejo, taps topinėmis ir labai plačiai vartojamomis tarp jaunimo ir kitų. Tai yra gerai, nes filmas tikrai paliks po savęs kelis neblogus pėdsakus. Sunkiausia buvo išgauti autentišką britiškos kultūros ir kriminalinio pasaulio vaizdą. Tai pavyko, bet tik iš dalies. Visiškais kvailiais parodyti britų banditai pateisina lūkesčius dėl juodo ir tikrai sodraus humoro, bet tuo pačiu neparodoma šio unikalaus kriminalinio pasaulio struktūra, o tai būtų praturtinę šią šmaikščią juostą.

Patys pokalbiai ir veikėjų veiksmai taikliai parodo Lietuvos žmonių mentalitetą. Išjuokiama labai daug mūsų šaliai aktualių įvykių. Tas gerai, kai galime iš šalies pasijuokti iš savų klaidų. Tenka pripažinti ir tą faktą, jog toks režisieriaus žingsnis gali užtraukti jam nemalonę iš valstybės pareigūnų. Tai turbūt ir yra maloniausias filmo akcentas. Vėlyvis negailestingas mūsų kultūrai, šalyje gyvenančių žmonių papročiams ir, žinoma, „marozams“.

Veikėjų pateikimas labai svarbus šiai beprotiškai juostai, todėl kiekvienas iš jų turi ne tik charizmos, bet ir individualaus laiko pasireikšti ekrane bei prisistatyti šioje itin greitai besirutuliojančioje juostoje. Vien jau ko vertas bėgiojimas nuogu užpakaliu, prisidengus radiatoriumi. Kvaili mafijozai irgi suteikia papildomo šarmo bendram istorijos fonui, todėl kartu su keturiais pagrindiniais veikėjais ir jų suktais reikaliukais peržiūra pasidaro dar aštresnė.

Taip pat vienas svarbesnių filmo akcentų yra smurtas. Daug kraujo, daug susišaudymų ir daug įtampą sukeliančių scenų. Tokiais manevrais režisierius bando kompensuoti tam tikras scenarijaus klaidas, kurios matomos filmo siužete. Kalbant apie tikroviškumą, netrūksta ir loginių klaidų, tačiau, kaip bebūtų, tai vienas iš pačių įsimintiniausių naujos Lietuvos darbų, su kuriuo gimsta ir naujas nacionalinio kino žanras.

Tikėkimės, jog ateityje gerbiamas Emilis Vėlyvis žengs tuo pačiu keliu ir kurs panašaus lygio juostas, kurios ne tik savo produkcija, bei ir kokybe galės džiuginti šalies žiūrovus.

Techninė juostos pusė

Jau prieš pusmetį kino centrai galėjo džiuginti žiūrovus filmo anonsu, kino salėse skambėjusiu itin garsiai. Dėl viso to „kaltas“ garso montažas, kuris, tenka pripažinti, pats geriausias per daugelį metų. Žinoma, kalba eina apie lietuvišką kiną. Tiesiog žaibiškas ir galingas garsas kurtina ausis, o kūną paverčia nieko verta žėlė mase. Visos peržiūros metų kūnu bėgiojantys šiurpuliukai leidžia pajusti tikrą malonumą bežiūrint į kuriozines filmo veikėjų situacijas ekrane.

Visam šiam gėriui tiesiog puikiai akompanuoja priderintas garso takelis. Jo dėka filmas įgauna daug įvairiausių ir malonių akiai spalvų, kurios įvairių scenų metu sugeba perteikti išskirtinę atmosferą. Muzikinė palyda išsiskiria iš kitų tokio žanro filmų. Efektingas ir žaibiškas garso takelis, kurį galima įsigyti tam, kad kelionės mašina neprailgtų.

Pliusų filmas turi nemažai, tačiau minusų irgi netrūksta. Kartais tai pernelyg chaotiška ir labai blogai suderinta veiksmo eiga, kurioje pritrūksta intrigos, tai iš filmo padaro šiokią tokią makalynę. Dėl viso to kaltas labai prastas montažas kai kuriose vietose. Kartais atrodo, jog žiūrimas televizijos serialo lygio kriminalinis filmas.

Juostos operatoriaus darbas labai geras. Kartu su garso montažu, čia yra mūsų kinematografijos viršūnė. Efektingas ir vaizdingai perteiktas Lietuvos vaizdas ir jos provincijų grožis. Kameros darbas puikiai manevruoja ir veiksmo ar smurto scenose. Kokybė jaučiama, todėl atsižvelgiant į tai, jog prastas juostos montažas, šis aspektas leidžia viską kompensuoti su kaupu. Telieka mėgautis ekrane matomais vaizdais.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pripažinkime, jog filmo daugelis laukėme būtent dėl tarptautinės žvaigždės, Guy‘aus Ritchio pirmų filmų pažibos, buvusio futbolininko Vinnie‘o Joneso. Aktoriaus žvaigždė per tiek metų jau sugebėjo užgesti, tačiau jis yra pats svarbiausias juostos akcentas. Šiuo metu vien tik antrarūšiuose filmuose pasirodantis aktorius pakelė juostos lygį. Nors pačiame filme jo nėra tiek daug, kiek norėtųsi, tačiau pažiūrėti tikrai yra į ką. Tipinis gangsterio įvaizdis, daug agresijos ir riebių žodelių žodynėlis – toks yra jo vaidinamas personažas. Vaidybos prasme tai nėra kažkas iškilaus, tačiau dėl jo charizmos viskas dingsta ir užmiršti, jog aktorius vaidina kaip ir visuose kituose filmuose, ta pačia veido išraiška.

Pagrindinis veikėjų ketvirtukas, susidedantis iš Scotto Williamso, Gilo Darnello, Oliverio Jaskcono ir Anthony‘io Strachamo, susidoroja su savo vaidinamais personažais. Net labai malonu žiūrėti kiekvieno jų rodomą istoriją ir nuotykį Lietuvoje, tačiau kažko pernelyg iškilaus irgi nesimato, išskyrus kuriozinių situacijų meistrą Gilą. Kiti aktoriai gali pasigirti tik pakenčiama vaidyba, bet ne kuo nors daugiau.

Lietuviškų aktorių gvardija irgi neblogai akompanuoja svečiams iš Jungtinės Karalystės. Labiausiai buvo laukiamas neseniai iš gyvenimo pasitraukusio Vytauto Šapranausko paskutinis vaidmuo. Scenos su šiuo talentingu žmogumi žiūrimos su giliu liūdesiu akyse. Filmas taip pat skiriamas jam. Gražus režisieriaus gestas. Šis Vytauto Šapranausko vaidmuo pats maloniausiais iš tų, ką pateikė mūsų šalies aktoriai.

Reikia pripažinti, jog filme matomi ir kiti žinomi veidai. Vienas talentingiausių naujos rusų kartos aktorių Arturas Smoljaninovas irgi turėjo laiko pasireikšti filme - netgi galima nustebti, pamačius jį šioje skandalingoje juostoje. Malonus ir tikrai neprastas aktoriaus pasirodymas.

Visi kiti filme pasirodantys veikėjai ir juos vaidinantys aktoriai gerai pasirodo ir tikrai užgožia daugelyje nacionalinio kino darbų rodomą vaidybą. Visi puikiai žinome, jog mūsų šalies kino problema numeris vienas – vaidyba.

Verdiktas

„Už Lietuvą!“ – tai geriausias ir kokybiškiausias iki šiol pasirodęs kultiniu vaidinamo režisieriaus Emilio Vėlyvio darbas, kuriame netrūksta nieko. Juosta tampa gera pramoga, kuri dėl įtampos peržiūros metu įtraukia ir nepaleidžia. Filme gausu efektingo veiksmo, charizmatiškų aktorių ir jų personažų bei pašaipų iš mūsų šalies žmonių mentaliteto ir aktualijų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (71)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (132)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (96)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.