Režisierius pristato „Traukinių žymėjimo“ autoriaus Irvino Welscho ketvirtą pilnametražę knygos ekranizaciją, kuri taip pat stipriai šokiruos kaip ir jos pirmtakai. Kino kūrėjas kviečia tik suaugusią auditoriją pamatyti, kokį poveikį žmogaus psichikai turi alkoholis, narkotikai, seksas ir iškrypimas, todėl žiūrovų lauks itin sunkus ir tamsus pasakojimas apie purvino policininko dalią.
Apie ką mes čia…
Korumpuotas škotų policininkas Briusas gyvena taip, lyg pats būtų už įstatymo ribų. Jis vartoja narkotikus, daug geria, daro įvairius nusikaltimus, miega su savo draugų žmonomis, bet svarbiausia, jog jis daro viską, kad tik gauti paaukštinimą pareigose. Po žiauraus japonų studento nužudymo, Briusas turi šansą parodyti save ir iškovoti taip geidžiamą darbą.
Kūrinio vidus
Kas yra susipažinęs su Irvino Welscho kūryba ir matęs bent šedevru pripažintą „Traukinių žymėjimą“, tam ši juosta turėtų palikti ne mažesnį įspūdį. Žinoma, nors lyginti šiuos abu filmus nėra sąžininga, vis dėlto Danny‘is Boyle‘as išspaudė iš literatūrinio kūrinio viską, kas įmanoma, o čia situacija - šiek tiek kitokia.
Pati knyga „Purvas“ - labai silpna ir neturinti tokio šarmo, todėl daug kas įvardija ją kaip pačią blogiausią rašytojo karjeroje, tačiau kaip ten bebūtų, pats filmas sukurtas labai preciziškai, todėl jeigu lyginsime knygą su ekranizacija, tai antroji tampa geresniu variantu. Labai retas atvejis, kai filmas tampa geresnis už knygą, tačiau tai kartu ir džiugina, nes netenka nusivilti pamatytu vaizdu.
Prasidėjus filmui ir pamačius jo pirmą sceną galima buvo suprasti, jog laukia stiprus ir šiek tiek šokiruojantis savo vaizdais darbas. Policininko, kurį įkūnija Briusas, įvaizdis labai primena du žinomus kino veikėjus, kurie irgi savo poelgiais sugebėjo įsiminti viso pasaulio žiūrovams. Kalbama, žinoma, apie legendinį Harvey‘io Katelio pasirodymą 1992 metų filme „Blogas leitenantas“, kurį visai neseniai perkūrė ir, galima sakyti, ne taip jau ir blogai. Žinoma, Nicholas Cage‘as buvo ne toks kietas kaip kultinis Quentino Tarantino mylimiausias aktorius, tačiau nepadarė gėdos originalui. Taip pat Briusas priminė ir vieną žinomiausių Denzelo Washingtono suvaidintų personažų – detektyvą Alonzą iš „Išbandymų dienos“. Toks policininko tipažas labiausiai ir žavi filmuose, nes galima pamatyti tikrą purvą, be kokių nors pagražinimų ir pajausti tą niekingą pareigūnų darbą, kurį jie atlieka nematant vadovybei.
Siužetinės linijos pateikimas nėra „užtemptas“, viskas aiškiai ir sklandžiai vyksta, o žmonėms, kurie nėra skaitę knygos, bus pateikta nemažai staigmenų filmo metu. Pats scenarijus irgi šaunus, todėl jo dėka veikėjai atskleidžiami tiesiog fantastiškai. Kiekvienas iš jų turi tam tikrą gyvenimo požiūrį, todėl bendrai susumavus visus posakius į bendrą vaizdą, susidaro įspūdis, jog būtent Briuso ir jo įtakos dėka jie egzistavo purviname pasaulyje. Argi ne tiesa, kad kai būni kompanijoje, tave bando paversti bandos nariu? Režisierius, kaip ir ankstesniame savo filme, parodo socialinę žmonių pusę, todėl tiek santuokos svarba ar draugystė, sudaro filme nemažą dalį veiksmo.
Kaip ir turėjo būti, filmas kupinas riebių žodelių, neleistinų ir amoralių veikėjų veiksmų ir daugybės vulgarių scenų, susijusių su seksu ir narkotikų propagavimu. Filmo tikrai nerekomenduojama žiūrėti paaugliams, kurie po tokių peržiūrų sugeba „išsinešti“ iš filmo dar ir kažką pozityvaus. Nenuostabu, kad po tokių filmų, knygų, muzikinių klipų poveikio įvairiuose socialiniuose tinkluose atsiranda fotografijos su suktukais rankose ir pasigyrimu prieš kitus, jog žolė - tai geras atsipalaidavimo būdas. Dėl šito knygos autoriaus ir, žinoma, režisieriaus kritikuoti nereikia, filmas vis dėlto skirtas suaugusiam žmogui.
Einant link finišo tiesiosios, galima šiek tiek sutrikti, nes filmo pabaiga išties turi puikią intrigą, o kartu - nuostabiai „susuktą“ siužetą, kuris primena geriausius detektyvinio žanro projektus. Pasibaigus juostai ir pamačius paskutinę ir labai simbolinę sceną, viduje pasidaro sunku, nes pajuntamas tas purvo kvapas, kuris taip tyliai skleidėsi visos peržiūros metu.
Techninė juostos pusė
Viena stipriausių juostos pusių - tiesiog nepriekaištingai pateiktas garso takelis, kuriame skamba tokie kūriniai kaip Billy‘io Oceano „Love Really Hurts Witout You“, Davido Soulo „Silver Lady“, Tomo Joneso „Dr. Love“ ar Willsono Picketto „Born To Be Wild“. Jie sukuria dar ir įsimintiną filmo atmosferą, kuri „veža“ nuo pradžios iki galo. Tokiais muzikiniais skambesiais filmas įgauna daugiau šarmo, o tuo juostos scenos sutvirtėja.
Filmo montažas geras, todėl daug atsakymų žiūrovas gauna atėjus filmo pabaigai. Tokiais sprendimais režisierius puikiai sugeba manipuliuoti filmo mėgėjais, kurie dėl įtampos galiausiai gauna puikią adrenalino dozę ir puikų siužeto pateikimą.
Filmo operatorius irgi gana vaizdžiai viską „apčiuopia“, tačiau kelios scenos, kuriose rodomas dramatizmo kamuojamas Briusas ir viską griaunantis jo geriausias draugas, nebuvo nufilmuotos pakankamai vaizdžiai. Vis dėlto filmas turi griežtą cenzą, tad galima buvo parodyti žymiai šiurpesnius vaizdus kitokiu kameros rakursu.
Filmo garso montažas puikiai suderintas su garso takeliu, todėl bežiūrint filmą jaučiamas lengvumas ir adrenalinas, kuris vėliau virsta nemaloniu pojūčiu viduje. Kino kūrėjai sugebėjo pasismaginti su žiūrovu, todėl po peržiūros dar ilgai jaučiama baimė dėl pamatytų vaizdų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme susirinko tikrąja tų žodžių prasme visas britų kino žvaigždynas, todėl peržiūra tampa dar malonesnė, kai ekrane žinomi aktoriai darė tokią nesąmoningą betvarkę, kurią sunku būtų rasti visų jų filmografijoje.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas, vienas pačių charizmatiškiausių ir talentingiausių naujos britų kino kartos atstovų Jamesas McAvoy‘us dar kartą pasirodo tiesiog stulbinančiai. Labai maloni aktoriaus transformacija leidžia jam atsiskleisti iš visai kitokios perspektyvos, o svarbiausia, jog dažniausiai vaidinantis tik teigiamus personažus, jis čia jaučiasi lyg šėtonas žmogaus kailyje. Pašėlęs blogiukas, kuriam nėra lygių šioje įdomioje juostoje.
Filmą taip pat papildo ir toks smagus aktorius kaip Jamie‘is Bellas, kuris vis dėlto atlieka labai epizodinį vaidmenį. Gaila, jog paskutiniais metais aktorius taip retai pasirodo didžiuosiuose ekranuose, vis dėlto jis irgi turi nemažą talentą, kuris galėtų atsiskleisti dar labiau.
Eddie‘is Marsanas ir Jimas Briadbentas - dar viena filmo dovana žiūrovams, kurie gali pamatyti šiuos nuostabius aktorius iš visai kitos perspektyvos. Šaunu, kad ir tokiuose mažo biudžeto projektuose, jie išlaiko savo profesionalumo lygį ir gerai įkūnija vaidinamus personažus.
Po tokio šaunaus ketvertuko pasirodymo kiti aktoriai atrodo kaip marionetės režisieriaus rankose, tačiau ir jie neblogai susitvarko su savo užduotimi. Moterys sugeba vilioti savo dailiomis kūno formomis, vyrai - pasipriešinti pagrindinio veikėjo šarmui, nors visiškai jiems to padaryti nepavyksta.
Verdiktas
„Purvas“ – tai nemalonus, tačiau toks žavus filmas, kad knyga, pagal kurią jis pastatytas, atrodo tiesiog blankiai. Dėka labai atvirų scenų ir neleistinų pagrindinio personažo veiksmų, juosta tampa ir puikia mokymo priemone, turinčia stiprią socialinę potekstę kovai su degraduojančia visuomene.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10
Bendras vertinimas: 8/10