Kino recenzija. Princesė Diana

 (12)
Vokietis režisierius ir scenaristas Oliveris Hirschbiegelis, sukūręs dvi labai įsimintinas juostas – 2000 metų psichologinį trilerį „Eksperimentas“ ir Oskaro nominaciją gavusį 2004 metais pasirodžiusį „Trečiojo Reicho žlugimą“, pristato filmą apie vienos iškiliausių kada nors gyvenusių moterų gyvenimą.
© AFP/Scanpix

Režisierius bandė iškilti ir Holivude, tačiau patyrė labai didelį fiasko su nepelningu ir kritikų sutryptu filmu „Invazija“, todėl su šiuo filmu kino kūrėjas bandys save reabilituoti. Režisierius kviečia atsidurti pačiame karališkos šeimos įvykių sūkuryje, kuriame bus galima kaip niekad iš arti pamatyti žmogų, įėjusį į žmonių širdis, princesę, kurią pasaulis mylėjo labiau už pačią Anglijos karalienę.

Apie ką mes čia…

Pati žinomiausia pasaulio moteris – princesė Diana, vis labiau ir labiau pritraukia žmonių palankumą, padėdama visiems, kam tik išgali. Moteris labai uoliai dirba, skiriasi su savo vyru ir galiausiai randa savo gyvenimo meilę. Viskas atrodo lyg pasakoje, tačiau kai viso pasaulio akys spokso į tave, sukurti asmeninę laimę yra tiesiog neįmanoma.

Kūrinio vidus

Lygiai prieš metus, kai filmas jau buvo sukurtas, buvo žadama Oskaro verta istorija. Žinoma, viskas suprantama: kai statomas filmas apie tokią asmenybę kaip Diana, reikia tikėtis stipraus darbo, o atsižvelgiant į kino kūrėją, lūkesčiai irgi buvo gana dideli. Džiugino dar ir tas faktas, jog visi paskutiniai filmai apie Didžiosios Britanijos iškiliausias asmenybes buvo įvertinti palankiai tiek kritikų, tiek žiūrovų ir žinomų kino akademijų. Deja, šį kartą tenka labai nusivilti.

Pasižiūrėjus filmą suvokiame, jog gavome ne ilgai lauktą biografinę dramą apie princesę Dianą, o vieną didelę meilės istoriją apie karališkos šeimos narį ir nekilmingą daktarą. Suprantama, jog tai - viena didelė Dianos biografijos dalis, tačiau netgi ji pateikta klaikiai, todėl po peržiūros iš karto kyla klausimas – kodėl? Kam to reikėjo? Už ką?

Pradėkime nuo to, kad viso filmo metu dingsta karališka elegancija, gracija ir aukštuomenės pateikimas, nes visur figūruoja tik Diana. Netgi jos vaikai, princas Čarlzas, karalienė neturi vietos šioje juostoje. Ją bando iškelti kaip asmenybę, kaip geros valios žmogų - irgi teisingai, tačiau galiausiai visa tai transformuojasi į nepasitenkinusios savo seksualiniu gyvenimu moteriškės fantazijas, apie neleistinus santykius su kitais vyrais. Prisiminkime kokia buvo Diana ir kokia ji parodyta šiame filme – kaip dvi skirtingos personos. Vienintelės scenos, kurios priminė ir parodė tikrąją princesę, tai Afrikoje vykstantis veiksmas, daugiau nieko.

Žiūrint į meilės istorijos pateikimą irgi viskas gana miglota. Parodyti keli faktai ir Dianos laimės akimirkos daktaro glėbyje. Taip, suprantama, jog čia buvo didžiausia jos gyvenimo meilė ir žmogus, dėl kurio ji tapo tokia, kokia buvo paskutiniais savo metais, bet net ir ta meilė atrodė dirbtinai. Istorijos ir siužetinės linijos chaotiškas pateikimas tik dar labiau siutina, nes nėra nuoseklumo, tik buitis, kelios sekso scenos, kurių, žinoma, neparodo, bet mintis apie jas kažkur sklando ore ir tiek. Nejaugi taip banaliai pristatoma, kadaise žinomiausia pasaulio moteris to nusipelnė? Tikrai ne. Netgi pasidaro nejauku, žiūrint kaip išsityčiojama iš jos personos.

Filmas labai nuobodus, jau įpusėjus juostai sunku sėdėti, nes atrodo, lyg žiūrėtum, kokį nors meksikiečių serialą kine. Tai skiriasi, tai susitaiko, tai vėl skiriasi, tai susitaiko. Tuo pačiu parodomas Dianos vaikiškumas, nes tik paauglių poros taip bendrauja. Gėda turėtų būti scenaristui už tokį princesės pristatymą. Žmonės, o ypač jaunesnės kartos atstovai pasižiūrėję šią istorija galvos, jog Diana tokia ir buvo. Nerimta ir seksualinių fantazijų negalinti įgyvendinti pagyvenusi dama.

Filmui artėjant prie pabaigos pasidaro liūdna ir graudu, tačiau parodant paskutinę sceną širdis suminkštėja. Tai vienintelė filmo akimirka, kuri priverčia pajausti Dianos skleidžiamą šilumą ir pamatyti ją taip, kaip ją matė ir mylėjo milijonai. Dėl šios scenos filmas bent sekundei, bet įgauna prasmę, tik gaila, kad nesugebėta to padaryti anksčiau, galbūt pamatytume visiškai kitokį vaizdą ir stiprų biografinį filmą, o ne muilo operą.

Techninė juostos pusė

Filmo kokybė irgi nėra iš geriausių. Atvirai kalbant, seniai nebuvo matyti tokios prastos techninės pusės britų filmuose.

Visų pirma - tiesiog pajuokos vertas montažas. Scenos pateikiamos neprofesionaliai, mes netampame istorijos dalyviais, bet stebime kažkokius kadrus su princese, kurie sujungti į vieną bendrą vaizdą, nesugebama jos deramai pristatyti.

Antra – klaikus operatoriaus darbas, nesugebantis parodyti viso pompastiškumo ir Britanijos grožio, o svarbiausia, jog ir personažus sunku atskleisti dėl tokio prasto kameros darbo.

Garso montažas ir garso takelis vieninteliai, kuriuose dar galima įžvelgti šviesesnių akimirkų. Muzikos prasme, tai labai šiltu tonu pateikiamos kompozicijos ir klasikiniai kūriniai, kurie bent jau priderinti prie kai kurių scenų ir padaro jas iškiliomis ir kupinomis gracijos. Visais kitais aspektais tai nykūs kūriniai, bandantys sukurti atitinkamą draminę akimirką, tačiau, deja, viskas tik dar labiau pablogina bendrą filmo vaizdą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Juostoje dominuoja tik du aktoriai, pagrindiniai įsimylėjėliai, tačiau vis dėlto reikia didžiausią dėmesį skirti Dianos personažui, kuris turi daug gerų ir blogų savybių.

Keturiasdešimt penkerių metų Naomi Watts, vaidinanti dešimtmečiu jaunesnę princesę, - jau vienas didžiulis nesusipratimas. Nors aktorė sugebėjo atlikti viską dramatiškai ir mes matome stiprią vaidybą, tačiau įsižiūrėjus, deja, mes nepamatome Dianos, mes matome Naomi Watts. Išties nesijaučia šilumos, gėrio, jausmingumo šiame personaže, matome tik likimo nuskriaustą įsimylėjusią moterį ir tiek. Vizualiai tik šukuosenos primena Dianos personą, todėl bežiūrint susidaro jausmas, jog filmas ne apie ją, o apie kažkokią moterį, pakliuvusią į kadrą su panašia šukuosena.

Neveenas Andrewsas, suvaidinęs Dianos meilės objektą, pasirodo geriausiai filme. Nors jo personažas labai mažai atskleistas, tačiau jo akyse matosi meilė ir kančios, todėl vaidybos plane jis netgi lenkia Naomi ir jos vaidinamą Velso princesę.

Kiti aktoriai, pasirodantys įvairiose scenose, tik užpildo kadrus, o jų vaidyba visiškai nepalieka jokio įspūdžio.

Verdiktas

„Princesė Diana“ – tai silpna meilės istorija tarp karališkosios šeimos atstovės ir nekilmingo daktaro, kurią labai sunkiai galima pavadinti biografine drama. Tai filmas su silpnai išreikštais personažais, blogu montažu, nenuoseklumu, jis neturi tinkamos atmosferos ir tėra vienas didelis nesusipratimas apie Velso princesės paskutinius gyvenimo metus.

Bendras vertinimas: 4/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nufilmavo, kaip vos neįvyko tragedija: BMW vairuotojo perėja nesulaikė (21)

Milimetras iki tragedijos – taip kraują stingdantį įrašą pavadino DELFI skaitytojas, pasidalijęs vaizdo įrašu, kuris dar kartą moko pėsčiuosius net ir per perėją eiti labai atsargiai.

Palygino prekės kainą skirtingose šalyse – skirtumas nustebino (196)

DELFI skaitytojas Vygandas pasidalijo su portalu savo atradimu – vyrą nustebino tai, kad už vieną prekę Lietuvoje jam tenka mokėti daugiau, nei Belgijoje, Vokietijoje ar Italijoje. „Malonu, kai prekybos centrai mus laiko labiau pasiturinčiais“, – ironizavo jis.

Lietuvi, atsipeikėk: jei nesituokia, nereiškia, kad paliks (83)

Kaip mes galime siekti tolerancijos „kitoms“ visuomenės grupėms, jei nesugebame toleruoti vienas kito? Tarp vyresnių žmonių nusistovėję stereotipai dusina kiekvieną iš mūsų, nes tobulų nėra. Stereotipai apie šeimą, vyriškus vyrus ir moteriškas moteris, vaikų kiekį ir pinigus.

DELFI skaitytojai užfiksavo: į Kauną sugrįžo sniegas (12)

Nors po savaitės jau sulauksime pirmosios pavasario dienos, žiema lengvai pasitraukti nenori – kaip pranešė DELFI skaitytojai Kaune, trečiadienio popietę laikinojoje sostinėje pasnigo.

Švęsdami 160-asias Įkūrėjo metines, skautai pasitiko saulę (5)

Jei šiandien gatvėje, darbovietėje ar mokykloje išvysite žmones, pasipuošusius skautiškais kaklaraiščiais, nenustebkite – taip vasario 22 d., skautų Įkūrėjo dieną mini viso pasaulio skautai. Tradiciškai šią dieną skautai visame pasaulyje pradeda kartu pasitikdami pirmuosius saulės spindulius. Ne išimtis – ir Lietuva, rašoma pranešime spaudai.