Kino recenzija. Prieš vidurnaktį

 (8)
Aštuoniolika metų besitęsiantis režisieriaus Richardo Linklatero pasakojimas pagaliau pamato šviesą tunelio gale. Autorinio kino kūrėjas, galintis pasigirti tokiais filmais kaip „Aš ir Orsonas Velsas“ ar „Bernis“, padovanojo pasauliui ir 1995 metais sukurtą paprastą bet subtilią dramą „Prieš saulėtekį“, o lygiai po devynerių metų pertraukos sugrįžo prie šios neįtikėtinos istorijos pratęsimo, kuri buvo žymiai brandesnė ir atviresnė.
Filmas "Prieš vidurnaktį"
© "Acmefilm"

Juosta nenusileido savo pirmtakui, tačiau filmui pasibaigus gana intriguojančiu momentu iškilo daugybė klausimų, ir dabar, po devynerių metų laukimo, atėjo tiesos akimirką kurios laukė visi šios istorijos gerbėjai.

Režisierius šį kartą žiūrovams leis dar arčiaus žvilgtelėti į žmonių gyvenimo akimirkas, dialogais perteiks visą santuokinio gyvenimo idilę, atsakys į svarbius gyvenimiškus klausimus ir sukurs tikrąją romantikos ištroškusiems žmonėms šventę, kuri vainikuos beveik dvidešimt metų besitęsiančią istoriją.

Apie ką mes čia…

Kelionė traukiniu ir atsitiktinis susitikimas, apvertęs dvejų jaunų žmonių gyvenimus, priminė apie save lygiai po devynerių metų, kai įsimylėjėliai vėl atrado vienas kitą. Nuo to laiko jie kartu. Šeimyninio gyvenimo idilė, vaikai, rūpesčiai – lyg ir viskas yra gerai, tačiau Džesis ir Selina jaučia tam tikrą rutiną, todėl kelionės į Graikiją metu jie vėl pabandys atrasti vienas kitą, lygiai taip pat, kaip tai nutiko viename traukinio vagone lygiai prieš aštuonioliką metų.

Kūrinio vidus

Ilgai lauktas istorijos finiškas nedavė ramybės net devynerius metus, nes į klausimus dėl Džesio ir Selinos meilės nebuvo atsakyta. Intriguojantis 2004 metų finalas leido žiūrovams patiems nuspręsti, kaip toliau galėtų vystytis įsimylėjėlių istorija, tačiau dabar kūrėjai patys atsako į visus klausimus, o tai sudaro puikų trilogijos pamatą. Kelio pradžia, vidurys ir finalas – tokia šios aštuoniolika metų besitęsiančios romantikos struktūra.

Pirmame filme sutinkame labai jaunus herojus, jie yra kuklūs, laisvai bendraujantys, tačiau ne itin atviromis temomis, šiek tiek susikaustę. Vėlesnis susitikimas, nulėmęs jų tolimesnę ateitį, davė žymiai atviresnį kontekstą. Personažai - jau suaugę žmonės, kažką pasiekę šiame gyvenime, tačiau tarp jų irgi atsiranda tam tikras barjeras, kuris laikui bėgant yra sugriaunamas. Tai ir leidžia atsiduoti į aistros sūkurį, kuris nuneša į šeimos susikūrimą.

Juostoje yra rodoma tipinė viduriniosios klasės šeima, žinoma, apsiskaičiusi ir intelektuali, tačiau kamuojama rutinos. Tokie pirmieji signalai simbolizuoja šeimos subyrėjimą, tai puikiausiu būdu ir pabrėžia kino kūrėjas. Filmas labai skiriasi nuo savo pirmtakų, čia pateikiamos jau subrendusių žmonių mintys, jų gyvenimo filosofija ir požiūris į tam tikrus dalykus matomi jau ne per rožinius akinius, viskas priimama kaip žiauri realybė. Žinoma, į viską sunkiau žiūrėti, nėra to lengvumo, tačiau dėl ir turime būti dėkingi režisieriui - trečią sykį jis nerodė panašaus vaizdo.

Prasmingi ir tikrai verti ilgų apmąstymų pokalbiai apie viską. Filme girdima netgi tam tikra pašaipa Michailui Gorbačiovui ar buvusiam Lenkijos prezidentui Lechui Walensui. Vulgaresni ir žymiai seksualesni dialogai - apie intymius dalykus, žmogaus seksualumą, šeimyninio gyvenimo lovos reikalus. Parodoma visiška tiesa, ir svarbiausia – tikrasis, o ne išgalvotas gyvenimas, jokių pagražinimų, tik realybė.

Humoras – sakingas, daug šmaikščių scenų, nors ir apie antrą galą, vien ko verta pokalbio scena prie pietų stalo, kai kiekvienas iš žmonių išsako savo požiūrius į įvairiausius gyvenimiškus aspektus. Vis tik, humoro nėra per daug, viskas savo vietoje, neperžengiama amoralumo riba, kas ir yra sveikintina.

Personažai labai nuostabiai pateikti. Jų transformacija nuo vieno filmo prie kito vis labiau išryškinama. Puiki pašaipa idealistams, kurie galvoja, jog gyvenimas gali būti rožėmis klotas. Su laiku keičiasi žmonių vertybės, ypač jeigu kalbėtume apie neištikimybę. Kas prisimena, kokia buvo Selina anksčiau, bus šoke, nes ji pavirto į tikrąją furiją. Džesis tuo tarpu išliko tokiu pačiu knygų rašytojų ir svajotojų, tačiau netgi jam yra sunku. Idealaus gyvenimo pasekmės - kai pradedi gyventi santuokoje su mylimu žmogumi, viskas dūžta ir prasideda viena ilga nuobodi kasdienybė.

Galima pastebėti scenų subtilumą ir gilumą, retai kada filmuose yra taip tobulai pateikiamos dialogų akimirkos, o čia jų buvo net kelios, tačiau išryškinti reikėtu vieną – viešbučio kambario akimirkas. Tiesiog genialiai ir meistriškai įgyvendinta santykių aiškinimosi scena. Tiek daug ironijos, skausmo, pykčio, nusivylimo viename. Tai kvapą gniaužantis veikėjų spektaklis, laikui bėgant galima pasirinkti, į kurią pusę stoti.

Kaip ir ankstesnėse dalyse, išryškinamas miesto grožis. Pasivaikščiojimai po senamiestį, vyno gėrimas belaukiant saulėlydžio, pastatų detalumas – tai vienos iš daugelio filmo detalių, estetiškai papildančių bendrą juostos vaizdą.

Filme - neišpasakotas gėris, o kartu po peržiūros galima drąsiai pasakyti, jog tai ne tik geriausia visos trilogijos dalis, tačiau tai – viena geriausių visų laikų trilogijų, jau nekalbant apie romantikos žanrą, kuriame šis darbas užimtų labai garbingą vietą. Sunku atsisveikinti su mylimais veikėjais, tačiau gal ateityje, gal po devynerių metų vėl išvysime šios meilės istorijos pratęsimą. O gal po tokios keistai nuteikiančios pabaigos mes patys turėtume vėl sugalvoti savo finalą? Juk taip ir norėjo režisierius: jog kiekvienas surastų savo atsakymą į klausimą, pateikiamą paskutinėse juostos sekundėse.

Techninė juostos pusė

Subtili ir gracinga techninė pusė nukelia į romantikos glėbį. Išties nuostabūs vaizdai, kuriuos matome operatoriaus darbo dėka, švelnūs muzikiniai kūriniai, tobulas montažas ir puikus fonas – tai sudaro neužmirštamą filmo atmosferą, kuri veržiasi tiesiai į žiūrovo širdį, glostydama ją.

Aktorių kolektyvinis darbas

Neatsiejamas trilogijos duetas, Ethanas Hawke‘as ir Juliet Delpy, vėl bendromis pastangomis sukuria tikrą stebuklą. Vaidybos planas patobulėja, šioje juostoje jie abu padaro labai didžiulį darbą. Ilgos scenos, kur dominuoja vien dialogai, parodo, kokio didžio talento yra šie žmonės, tačiau gaila, jog jie neišnaudoja viso savo potencialo, nes paskutiniu metu abu pasirodo gana dviprasmiškuose projektuose, ypač Ethanas.

Kiti filmo dalyviai pasirodo labai trumpam, todėl neaptariant jų vaidybinių sugebėjimų galima teigti, jog kaip ir ankščiau, visi antraplaniai herojai pasilieka dvejų pagrindinių aktorių šou šešėlyje, jiems tiesiog neįmanoma prilygti.

Verdiktas

„Prieš vidurnaktį‘ – tai vienas tobuliausių kada nors sukurtų romantinių filmų bei nuostabus genialios trilogijos apie žmonių santykius finalas. Atviresnis, vulgaresnis ir seksualesnis darbas, tačiau toks pat subtilus kaip ir jo genialūs pirmtakai.

Bendras vertinimas: 10/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Paspėliokite. Kiek gauna įmonės darbuotojas? (5)

Po to, kai pasklido informacija apie tai, kad kiekvienas gali viešai internete patikrinti, koks yra vienoje ar kitoje įmonėje mokamas vidutinis atlyginimas, daugybė žmonių ėmė tikrinti, kokia situacija yra jų darbovietėje. Natūralu, kad vidutinis atlygis nebūtinai atspindi realią situaciją, nes jį skaičiuojant įtraukiami ir aukščiausias, ir žemiausias pozicijas užimančių žmonių atlyginimai, kurie gali itin skirtis. Vis dėlto, kviečiame į visa tai pažiūrėti ne taip rimtai ir paspėlioti, kiek uždirba DELFI Piliečiui parašę darbuotojai.

Akibrokštas poliklinikoje: vaizdas filmuke „Maša ir lokys“ atėmė žadą (443)

Vieną vasario rytą Vilniaus Šeškinės poliklinikoje apsilankęs Donatas Jokūbaitis buvo itin nemaloniai nustebintas. Vyriškiui nuotaiką sugadino ne eilės ar personalo elgesys, o tai, ką jis išvydo per poliklinikos televizorių pacientams rodomoje filmuko „Maša ir lokys“ serijoje. Joje vaikams skirto filmuko herojė buvo rodoma užsimaukšlinusi kaip iš akies trauktą NKVD, SSRS egzistavusios institucijos, represinės žinybos darbuotojo kepurę („tetrūksta“ ant originalo esančio kūjo ir pjautuvo). Poliklinika už įvykusį nesusipratimą atsiprašo.

Kitokie pasivaikščiojimai. Vilkikai Berlyno centre ir vokiškos „Užgavėnės“

Berlyno centras. Garsioji Kurfürstendamm gatvė, kurioje – Kaiserio Vilhelmo atminimo bažnyčia (prie jos praėjusių metų gale įvyko teroro išpuolis), KaDeWe, kino teatrai, viešbučiai, įprastai sekmadienį būna kaip išmirusi. Tačiau kitokia ji buvo vasario 19 d., kai vokiečiai Berlyno Vakaruose šventė savo užgavėnes (Fasching karnavalas).

Fotografo nuotraukose – ryškūs benamių Vilniaus kačių portretai (20)

Kai kurie gatvėse besiglaudžiančias kates paprasčiausiai praeina, kiti – gelbėja, o ne kartą savo Vilniaus fotografijomis sostinės gyventojus žavėjęs Gabrielius Khiterer nusprendė jas įamžinti neįprastoje nuotraukų serijoje. Ją sudaro išraiškingi kačių portretai, kurie jau spėjo sulaukti internautų dėmesio.

Pasibaisėjo žmonių reakcija į girtą vyrą parduotuvėje (79)

Aš noriu tik pasakyti ačiū vyrui, kuris parodė, kad dar yra pilietiškų žmonių, ir kad tik dėl tokių žmonių gali jaustis saugus parduotuvėje.