Kino recenzija. Patarėjas

 (8)
Legendinis režisierius, scenaristas ir prodiuseris, „Svetimo“, „Bėgančio skustuvo ašmenimis“, „Gladiatoriaus“ ir „Prometėjo“ kūrėjas Ridley‘is Scottas, pristato vieno populiariausių mūsų dienų JAV rašytojų Cormaco McCarthy knygos (scenarijaus) ekranizaciją, kurią jau ilgą laiką bando ekranizuoti Holivudo studijos. Nė viena nesiryžo šiam sunkiam žingsniui ir tik dėka tokio meistro susidomėjimo kaip seras Scottas, ekranizacija išvydo dienos šviesą.

Režisierius kviečia pasinerti į pavojingą apgaulių ir azarto nusikaltėlių pasaulį, kuriame vadovaujamasi vos keliomis taisyklėmis, tačiau dėl jų nepaisymo ir sulaužymo gresia žiaurus likimas.
© "Forum Cinemas" nuotr.

Nė viena nesiryžo šiam sunkiam žingsniui ir tik dėka tokio meistro kaip seras Scottas susidomėjimo, ekranizacija išvydo dienos šviesą. Režisierius kviečia pasinerti į pavojingą apgaulių ir azarto nusikaltėlių pasaulį, kuriame vadovaujamasi vos keliomis taisyklėmis, tačiau dėl jų nepaisymo ir sulaužymo gresia žiaurus likimas.

Apie ką mes čia…

Kai kas nors sulaužo įstatymą ir jau nėra kitos išeities, kviečiamas jis – patarėjas. Sugebantis išsisukti iš įvairiausių keblių situacijų, patarėjas įpainiojamas į pavojingą nusikaltėlių žaidimą, kuriame jis pats tampa auka. Neturintis kitos išeities, patarėjas bando išsiaiškinti, kas bando jį sužlugdyti ir koks viso šio žaidimo tikslas.

Kūrinio vidus

Pati knyga (scenarijus) yra viena blogiausių rašytojo karjeroje, tačiau laukti ekranizacijos iš paties sero Ridley‘o Scotto buvo verta. Pasidarė įdomu, kaip kino meistras sugebės į didįjį ekraną perkelti tokią sudėtingai painią istoriją, kuri pavaizduota literatūriniame kūrinyje. Bandymas būtų neblogas, jeigu režisierius dar labiau nesupainiotų visos „Patarėjo“ schemos, kuri galiausiai pavirto į neskoningą chaosą.

Vienas didžiausių filmo minusų, nuvedęs jį prie tokio nemalonaus pavidalo, - tai istorijos pateikimo būdas. Visiškai jokio tęstinumo, jokios intrigos ir svarbiausia – neliko pačios idėjos. Rodomas prabangus gyvenimas, nusikaltėlių kasdienybė ir daugiau nieko. Žinoma, tenka pripažinti, jog viskas pateikiama labai stilingai ir skoningai, kalbant apie estetinę juostos pusę, kurioje vietos randa ir prabangūs automobiliai, ir vilos, ir net dresuoti gepardai. Deja, to nepakanka, nes gražiais ir blizgančiais daiktais visko mačiusį žiūrovą pakerėti itin sunku. Filmas savo struktūra ir tematika primena praeitų metų Olivero Stouno trilerį „Laukiniai“. Toks pats varganas ir neskanus banditų šou.

Juostoje didžiausią siužeto dalį sudaro dialogai, kurie tik keliose vietose įgauną tikrą knygos prasmę ir bent kažkiek atspindi autoriaus viziją. Prie pašnekesių pridedamas smurtas, kuris tik keliose vietose atrodo pernelyg šlykščiai, tačiau būtent tos vietos ir tampa stipriausiomis viso filmo scenomis. Galvos krenta laisvai ir gana meistriškai, tad viskas virsta į realų ir kraupų nusikaltėlių vykdomą kerštą prieš savo skriaudikus.

Taip ir pasibaigia juosta, kurioje nieko nėra aiškaus, o visiškai nesirutuliojanti istorija tampa tik nuobodžiu reginiu kiekvienam. Jokio trilerio, jokio veiksmo, jokios dramos. Net sunku įvardinti šio filmo žanrą. Blogiausia, kad galų gale neparodoma pati esminė knygos scena, todėl žiūrovas pats turi nuspręsti, kaip viskas baigėsi. Vis dėlto čia nėra taip vadinamas „proto sumaišymas“, kad režisierius manipuliuotų tokiais manevrais, bet turime, ką turime. Tai neskoningas filmas apie nieką, kurio dvejų valandų trukmė tampa tikra kankyne.

Istorija pateikiama tragiškai, tačiau ir joje atsiranda kelios neblogos ir gana šviesios akimirkos. Visų pirma - tai filmo herojai ir jų pateikimas. Seksualumu trykštanti Malkina ir jos išsidirbinėjimai ant mašinos stiklo verti didelio dėmesio, o ir pats personažas atrodo labai jau „femme fatale“, o tai suteikia gracijos ir paslaptingumo.

Deja, patarėjas visiškai neatskleidžiamas taip, kaip turėtų. Tai nykus ir pilkas personažas, ko negalima pasakyti apie Reinerį ar Vestrejų. Jie - charizmatiški ir įdomūs veikėjai, kurių likimas bent jau pateikiamas deramai, kaip ir turi būti. Antra - žaidžiant su filmo herojais, režisierius ir scenaristas istoriją pritaikė prie jų, o ne atvirkščiai, todėl iš dalies ir gavosi toks chaotiškas bendras vaizdas, kuris sugadino filmo peržiūrą.

Techninė juostos pusė

Labai nykus filmo scenarijus ir istorijos patiekimas nesugadino bendro vizualinio filmo grožio, kuris, kaip ir daugelyje Scotto filmų, yra aukščiausios kokybės. Fonas ir spalvų išdėstymas bei atmosferos sukūrimas yra kokybiškiausia viso bendro vaizdo dalis, todėl akims yra į ką pažiūrėti, tuo pačiu galima pajausti visą Meksikos grožį.

Prie grožio pateikimo prisideda labai stilingas operatoriaus Dariuszo Wolskio darbas, kuris visas scenas nufilmavo taip, lyg žiūrėtume prabangų muzikinį klipą arba kokią nors „Armani“ reklamą. Žaviai ir kartu mįslingai atkurtas knygos vaizdas ir kruopštus priartinimas prie kiekvienos detalės rodomos ekrane.

Garso takelis nelabai išskirtinis, tačiau keliose filmo vietose būtent jis ir gelbėja nuo nuobodulio. Kelios visai pakenčiamos muzikinės kompozicijos sugeba pagyvinti bendrą vaizdą akimirksniu, tačiau pasibaigus grojaraščiui ateina nyki ir pilka rutina.

Filmo montažas labai kraupus. Scenarijus pateiktas tiesiog apgailėtinai, o prie viso chaoso dar prisideda ir scenų sujungimas – tai dar labiau supainioja situaciją rodomą ekrane, kas galiausiai tiesiog pavirsta į vieną niekam tikusį vaizdą, primenantį neseniai matytą filme „Mačetė žudo“.

Žinoma, tokie palyginimai verti pragaro vartų, tačiau kitaip ir būti negali. Kai viename filme viskas dar paaiškinama dėl žanro, tai kitame visiškai nesuvokiama, kaip toks kino meistras kaip Ridley‘is Scottas galėjo nusiristi iki tokio dugno.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kai filmuose susirenka toks galingas geriausių aktorių paradas, kiekvienas iš jų tampa auka dėl ekrano stokos, todėl juostoje sunku atskleisti veikėjus.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas, vokietis Michaelis Fassbenderis, kurio karjera šiuo metu yra kaip niekad aukštai, ne tik kad neatskleidžia savo veikėjo, bet dar ir nesugeba išsiskirti iš minios. Galiausiai matome identišką vaizdą, kaip kitose panašaus pobūdžio filmuose, kuriuose jis nusifilmavo. Jokios aistros ir tik einant link filmo pabaigos jis pradeda išspausti jausmus ir rodyti emocijas. Šiek tiek gaila, žinant, kokį didelį potencialą jis turi.

Bradas Pittas ir Javieras Bardemas, kurie vaidina labai panašius, tačiau kartu ir gana skirtingus veikėjus, pasirodo puikiai, ypač ispanas, kuris gali drąsiai „įsidėti“ į savo karjeros bagažą dar vieną išskirtinės šukuosenos veikėją. Ironiška, tačiau jis vaidino ir dar kitoje Cormaco knygos ekranizacijoje, 2007 metų filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, už kurią gavo Oskarą ir taip pat išsiskyrė ypatingai keista šukuosena.

Penelope Cruz gavo pernelyg smulkų vaidmenį, todėl filmo metu visiškai neįkyrėjo savo specifiniu akcentu. Užtat kita aktorė, papildžiusi kolektyvą po to, kai Angelina Jolie paliko projektą, atrodė stulbinančiai. Cameron Diaz atliko vieną geriausių savo karjeros vaidmenų, o kartu kelis kartus priverčia nurausti stebint jos išsidirbinėjimus prieš vyrus.

Toks charizmatiškas ir gana stiprus juostos kvartetas gelbėja filmą nuo visiško fiasko, todėl kam jau kam, bet būtent aktoriams režisierius turi būti dėkingas labiausiai.

Verdiktas

„Patarėjas“ – tai pats blogiausias sero Ridley‘io Scotto karjeros darbas, kuriame be gerų aktorių ir jų įsimintino pasirodymo bei kokybiškai įgyvendintos techninės pusės daugiau nėra nieko pozityvaus, o prisimenant tiesiog tragišką scenarijų ir visiškai nieko vertą siužetinę pusę, pasidaro liūdna dėl legendinio režisieriaus ateities projektų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10
Techninė juostos pusė – 6/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 5/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Praleido dieną su Vilniaus musulmonais: viskas yra kitaip nei įsivaizduojate (245)

Vilnius nuo seno garsėjo kaip nepaprastas kultūrinės mozaikos miestas. Šimtmečius daugiakultūrinį miesto veidą kūrė skirtingų tautų atstovai, išpažinę įvairias religijas – nuo judaizmo iki islamo. Vis dėlto musulmoniškoji Vilniaus pusė ne vienam, ko gero, yra dar nepažįstama, daugelis jos nesupranta, kai kurie net stengiasi ją ignoruoti. Tai paaiškinti būtų galima, tikriausiai, tuo, kad daugelis lietuvių su islamu susipažįsta tik sekdami žiniasklaidos priemones. Jos, deja, linkusios formuoti neigiamą musulmonų įvaizdį.

Italijoje rastas lietuvės nuotakos laiškas butelyje (13)

Itališko dienraščio „Barinedita“ redakcija sulaukė neįprasto piliečio prašymo – atpažinti kokia kalba yra parašytas butelyje rastas laiškas ir apie ką jame rašoma. Nors užduotis iš pradžių neatrodė lengva, tačiau italai su ja puikiai susidorojo – nustatė, kad laiškas parašytas lietuvių kalba ir jį išvertę, pasidalino su skaitytojais.

Nelauktas vairuotojo posūkis suerzino kitą eismo dalyvį (51)

DELFI skaitytojas atsiuntė video įrašą, kuriame matyti, kaip jam pavyko išvengti susidūrimo su netikėtai į kairę pasukusiu vairuotoju.

Dalyvavome draugų vestuvėse – paprašė dovanoti tik naudotus daiktus (50)

Vestuvių prasmė ir tradicija lyg ir aiški – sukviesti brangius šeimos narius, suburti seniai matytus giminaičius ir pasidalinti viešai savo laime su geriausiais draugais. Tačiau neseniai DELFI publikuotas straipsnis apie tai, kiek derėtų įdėti pinigų į jauniesiems dovanojamą vokelį, sukėlė didžiulį skaitytojų susidomėjimą.

Per avariją Utenos rajone žuvo du žmonės, buvo ribojamas eismas (55)

Pirmadienį per avariją Utenos rajone žuvo du žmonės. 11.52 val. Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas pranešimas, kad Utenos r., Vyžuonų sen., Šiaudinių k. susidūrė mikroautobusas ir lengvasis automobilis.