Po itin garsių siaubo žanro darbų kaip „Piktųjų numirėlių“ trilogijos, 2009 m. pasirodžiusio senosios mokyklos žanro atstovo „Įkalinta pragare“ bei vienos geriausių visų laikų komikso ekranizacijos, pirmosios „Žmogaus voro“ trilogijos, kūrėjas pasirodo sau visiškai nebūdingu amplua. Režisierius kviečia į neužmirštamą ir paslaptingą kelionę prie visiems žinomos pasakos ištakų susipažinti su didingo ir galingo burtininko kelio pradžia bei tiesiog iš naujos perspektyvos pamatyti pasaką, kuri jau daugiau kaip šimtą metų džiugina tiek mažus, tiek didelius skaitytojus.
Apie ką mes čia…
Oskaras yra vienas iš šarlatanų, keliaujančių iš miesto į miestą bei savo gana neblogai pastatytais triukais pasipelnančių iš naivių žmonių tikėjimo burtais. Kad ir koks geras jis būtų, vieną kartą jam nepavyksta išsisukti nuo savo melo. Bėgdamas nuo savo persekiotojų, vaikinas įlipa į oro balioną, kuris jį nuskraidina į paslaptingą Ozo karalystę.
Atsigavęs po sunkios kelionės bei susipažinęs su naujais bičiuliais jis sužino, kad jam jau išpranašautas likimas. Būtent jis yra ilgai lauktas šalies gelbėtojas, kuris kartą ir visiems laikams turės sunaikinti piktąją raganą, išlaisvinti žmones nuo jos piktų kerų bei tapti šalies valdovu, todėl nelengvas kelias iki didybės prasideda jau geltonų plytų takelio pradžioje.
Kūrinio vidus
Pradedant žiūrėti šią Raimiso viziją reikia iš karto atsikratyti minčių ir palyginimo su klasikine 1939 m. Baumo literatūrinio kūrinio interpretacija, nes vis dėlto tai visiškai skirtingos ir nepalyginamos juostos. Senasis ir visiems žinomas filmas atspindėjo tik geriausias savybes, o čia jau matomas rimtesnis kontekstas pateikti blogio ir gėrio kovą. Atsikratę to unikalaus „Ozo šalies burtininko“ bagažo ir Dorotės kelionės, iš naujo atsiduriame paslaptingoje šalyje, kuri yra atverta iš įvairiausių pusių – tiek faunos ir floros atžvilgiu, tiek vietovių įvairove.
Filmas susideda iš dviejų dalių, kurios irgi turi mažesnes dalis. Kiekvienas epizodas atskleidžia vis naujesnius išgyvenimus ir patyrimus, todėl scenaristams galima pasakyti ačiū už itin smagiai ir vaizdžiai atskleistą Ozo šalį. Siužetinės linijos veiksmas taip pat labai žvalus, lyg su kokios nors magijos dėka žiūrovas įtraukiamas į didingą nuotykį, todėl nenusibostantis veiksmo pateikimas yra labai svarbus komponentas šiame filme.
Prisiminkime panašios sudėties Timo Burtono „Alisą stebuklų šalyje“ ir tai, jog jau įpusėjus filmui darosi gana nuobodu. Juostos labai panašios savo pateikimu, tik mūšį dėl epiškumo su visa derama pagarba pačiam Timui Burtonui laimi būtent Raimis.
Pirmoji filmo pusė yra pažintinė: ne tik su pačia šalimi, jos grožiu, tačiau ir su veikėjais. Tai labai įdomus juostos etapas, nes vis dėlto su laiku matosi tam tikrų veikėjų kai kurių vertybių transformacijos, jų pasaulėžiūros pasikeitimai. Mums parodomas Oskaras, vėliau tapęs Ozu iš kelių pusių – šarlatanu, apgaviku, mergišiumi ir įsimylėjėliu.
Nors gailestis iš pirmo žvilgsnio jam nebūdingas, tačiau jau pačioje pradžioje matosi, jog giliai širdyje jis apgauna ne žmones, o pats save.
Kitas atvejis – tai jo kelionė į pačią šalį. Labiausiai kerintis momentas yra unikalus bandymas priartinti žiūrovus prie kinematografijos ištakų, ypač subtilumo suteikia juodai baltas vaizdas su suspaustu ekranu. Pereidamas iš senovinio stiliaus į visiškai naują erdvę filmas perteikia ir paties Oskaro pasaulio supratimą. Pilkas ir neįdomus, bei spalvotas ir dar neregėtas pasauliai yra tam tikras atspindys jo vidinio pasaulio supratimo, tikėjimo stebuklais.
Antroji juostos dalis – tai jau tikrų tikriausia kova su blogiu. Žinoma, antroje pusėje irgi atskleidžiamos šalies paslaptys, atrandamos naujos vietovės ir susibičiuliaujama su naujais draugais. Malonu, jog čia irgi dominuoja draugystės motyvas. Nieko nėra svarbiau už šeimą, meilę ir draugystę ir tą akcentuoja scenaristas. Besitęsiantis nuotykis ir galutinis susidūrimas su piktomis jėgomis šiek tiek patamsina paties filmo spalvas – vis dėlto einant link pabaigos perspaudžiama su fantazija, pats burtininkas atrodo jau ne toks paslaptingas, o ir neišlaikomas atstumas tarp pasakos motyvo, nešančio gėrį, su išties brutaliu fantastinio filmo efektu, negalinčiu pasigirti vidine stipria puse.
Raganos vaizduojamos klasikiniu būdu – nėra nieko panašaus su neseniai rodytais „Raganų medžiotojais“, tačiau būtent tuo jų akcentavimu ir klasta pabrėžimas ir paties Oskaro sukurtas melas. Palyginus su jų klasta, jis atrodo kaip gerietis. Smagi akistata tarp tikrojo blogio ir išgalvoto, o kartu - ir svarbiausias šalies bruožo atskleidimas, yra kovos su blogiu pavyzdys.
Kiekvienas filmo personažas yra išvystytas, kiekviena juostos metu pateikiama problema irgi išsprendžiama, todėl pasibaigiant visam veiksmui išlieka malonus jausmas, jog kūrėjams pavyko įgyvendinti savo tikslą pateikti klasikinio kūrinio nuosavą interpretaciją, visos 1939 m. istorijos priešistorę, bei kartu žymiai stipriau perteikti pasaką tiek niūriame, tiek gana spalvingame kontekste. Todėl susidūrimas tarp stilių yra puikus eksperimentas, kuris sugeba ne tik kerėti akis, bet ir sušildyti širdis kiekvienam jos žiūrovui.
Techninės pusės ypatumai
Su kiekvienu nauju filmo kadru jaučiama didžiulė specialiųjų efektų pažanga, tačiau visgi jie kartais nesugeba perteikti autentiško ir natūralaus gamtos grožio. Visiškai žaliame fone nufilmuota juosta atrodo išties didingai, kiekviena detalė kruopščiai sukurta, o kartu ir vizualiniai efektai, magiškus įspūdžius suteikiančios pilys ir raganų kovos yra dovana akimis, bet gaila, jog ne širdžiai.
Kartais ekrane matosi šaltumas, šilumos nesuteikiantys peizažai irgi prisideda prie bendro efekto, tačiau vis dėlto vizualinis kontekstas yra aukščiausio lygio. Prie bendro efekto prisideda ir trimatė erdvė. Kruopščiai sukurtas 3D prideda žavesio ir pačius žiūrovus įtraukia į kelionę po Ozo šalį.
Operatorius Peteris Demingas įvairiais kameros manevrais suteikia ne mažesnius įspūdžius sėdint kino salėje. Vien ko vertas skrydis iš krioklio žemyn. Atmosferai atgaivinti kompozitorius Danny Elfmanas sukuria klasikinio pobūdžio garso takelį. Jaučiamas tiek pasakos, tiek nuotykio motyvas. Prie klasikinio pasakos žanro priartintos kompozicijos atspindi ne tik anų metų epochą, tačiau ir sugeba priartinti mus prie paslapties, savo kompozicijų dėka suteikiant mįslingą ir kartu baugią atmosferą.
Reikia pripažinti, jog ilgai kurta juosta, iki kruopščiausių detalių atkurtos vietovės, personažai, gamta yra įrodymas, jog greitu metu bus visiškai atsisakoma kurti filmus atvirose erdvėse, o viskas bus perkeliama į žalius ekranus ir filmai bus kuriami kaip senais gerais laikais studijos patalpose. Iš vienos pusės tai baugina, tačiau iš kitos pusės esame kino pramonės technologijų klestėjimo dalyviai, matome, kaip kuriamas visiškai naujas kinas, kuris ateityje galbūt atstos natūraliai kuriamus darbus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šis filmas neapsiėjo be talentingų ir gana garsių aktorių. Senasis režisieriaus draugas, aktorius Jamesas Franco, suvaidinęs „Žmogaus voro“ trilogijoje vieną esminių personažų, pasirodo visiškai sau pačiam naujame amplua. Aktorius šiame filme labai nustebina savo itin dirbtina vaidyba, kuri tiesiog galėtų atspindėti nenatūraliai atkurtą foninę gamtą. Visiškai jokio atsidavimo, net ir charizmos neturi pagrindinio personažo atlikėjas. Prisiminus jo sugebėjimus, ypač filmą „127 valandos“, tai vos ne pats blogiausias jo įvaidmuo karjeroje.
Franco turi pasisekimą – vis dėlto net trys stulbinančio grožio moteris kovoja dėl jo dėmesio. Rachel Weisz labai gerai sugebėjo pateikti save pagrindinės antagonistės, klastingos raganos, amplua. Tai išties puikus ir klasikinis raganos portretas, kurį galima įsivaizduoti skaitant pasakas. Jos ekrano partnerė, viena gražiausių pasaulio moterų, kilusi iš Ukrainos slaviškų bruožų Mila Kunis, taip pat nenusileidžia. Galima teigti, jog tai jos pats brandžiausias personažas, nors visgi einant link filmo pabaigos jai pritrūksta šarmo, prasideda dirbtinumas. Savo pasirodymais stebina ir angeliškos išvaizdos Michelle Williams. Itin šiltas ir charizmatiškas Glindos personažas labiausiai sugeba pakerėti savo paprastumu, o ir iš visų moterų tai yra labiausiai vykęs veikėjo perteikimas.
Daugybė antraplanių aktorių, pasirodančių ekranuose, irgi džiugina akis. Galima sutikti ir Billą Cobbsą, Tony Coxą ar Tedą Raimį, režisieriaus brolį, epizodiškai pasirodantį visuose jo filmuose. Visi jie tampa neatsiejama šios vaizdingos pasakos dalimi.
Verdiktas
„Ozas: didis ir galingas“ – tai vizualiai nuostabi kelionė pagal Limano Franko Baumo sukurto pasaulio motyvą, su daugybe atskleistu tiesų apie Ozo šalį bei paties burtininko kelio pradžią link didybės. Filme yra ir klasikinės pasakos bruožų, tačiau dėka labai dirbtinio fono ir kartu silpnos Jameso Franco vaidybos yra labai neryškus šešėlis tam, kas vis dėlto buvo sukurta 1939 metais. Vis tik, ji kartu lenkia anksčiau pasirodžiusias niūraus konteksto pasakas kaip Timo Burtono „Alisos“ viziją.
Šilta juosta, skirta kiekvieno amžiaus žiūrovui, o dėka įspūdingos trimatės erdvės dar ir nuteikianti smagiai kelionei po geltonų plytų takelį su naujais ir senais bičiuliais, stojančiais į mirtiną kovą su blogio jėgomis.
Bendras vertinimas: 7/10