Oskarą gavusio trilerio „Išbandymų diena“, istorinio epo „Karalius Artūras“, įtempto „Snaiperio“ bei kriminalinės dramos „Bruklino geriausieji“ kūrėjas kviečia į dar vieną efektingą veiksmo nuotykį, kuriame netrūks nieko, o adrenalinas veršis tiesiog per kraštus, suteikdamas vis didesnį pasitenkinimą nuo brutalaus veiksmo scenų ir nenuilstančios kovos tarp gėrio ir blogio.
Apie ką mes čia…
Maikas Beningas – vienas iš geriausių Amerikos prezidento asmens sargybinių bei tiesiog vienas artimiausių JAV lyderio draugų. Po nelaimingo atsitikimo, kai žūsta prezidento žmona, asmens sargybinis netenka savo įgaliojimų ir jam tenka dirbti nuobodų ir erzinantį darbą ofise. Dienos bėga, ir vyrą vis labiau pradeda kamuoti rutina. Atėjus lemtingai dienai, kai Baltuosius rūmus ima pulti nežinomas priešas, Maikas pagaliau vėl atranda savo pašaukimą – ginti ir aukotis dėl vieno tikslo – dėl Amerikos gerovės.
Kūrinio vidus
Siužetinė filmo linija iš pirmo žvilgsnio orientuota į amerikiečius bei jų patriotų gretas, tačiau, kaip bebūtų keista, tai filmas, turintis savyje net neblogą metaforą, parodančią, jog galia yra tik menkas valdžios papildinys. Vis dėlto filmo veiksmas sukoncentruotas į tikrąją grėsmę, sklindančią iš piktybiškai nusiteikusios Šiaurės Korėjos pusės.
Žinoma, tokia kritika ir nutolimas nuo artimųjų rytų terorizmo šaknų yra viena iš naujovių tokio pobūdžio filmuose, bet vis dėlto mes matome ir panašumų su neseniai pasirodžiusiu „Raudonoji aušra“ filmu, kur pagrindinių antagonistų vaidmenį irgi atlieka azijiečiai.
Kūrėjai labiausiai susikoncentravo ties veiksmo pateikimu, o jis netgi labai nustebina. Filmas yra tiesiog adrenalino dozės nešiotojas, nes tiek daug susišaudymų, sprogimų, asmeninių dvikovų galima sutikti labai retai. Tai žavi, kadangi suteikti tiek malonumo vien pagrindinio veikėjo „kietumu“ gali ne bet kas.
Tai ir įrodo Antoine‘as Fuqua svarbą šiame projekte. Prisiminus visus ankstesnius jo darbus, kiekvienas iš pagrindinių herojų tiesiog turėjo galingą pagrindinio personažo charizmą, lydinčią visą filmą. Nors ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog pagrindinių veikėjų istorijos yra neatskleidžiamos ir jų vidinis bei psichologinis portretas pernelyg pilkai parodytas, vis dėlto ir nereikėjo jų atskleisti – filmas įsivažiuoja gana greitai, o tuo tarpu ir išryškėja simpatija juostos pagrindiniams herojams.
Kaip bebūtų, bet žinant, apie kokį šturmą kalbama, neapsieinama ir be patriotiškumo. Nuo Baltųjų rūmų krentanti kulkų skylėmis papuošta JAV vėliava yra ir kaip metafora, ir kaip simbolis. Vis dėlto kiekviena valstybė turi būti vieninga – taip iššaukiančiai rėžiama mintis. Kita vertus, tai net ir tai pačiai Šiaurės Korėjai gana žeminančiai parodomas filmas, bet jis yra pamoka, kokiu būdu galima būtų užpulti Amerikos širdį. Žinoma, čia jau kūrėjų dėka išreiškiamas toks nelabai vykęs humoro jausmas.
Dialogai ir humoras, kuris kartais pateikiamas tikrai ne vietoje ir laiku, sugeba leisti mėgautis vieno herojaus šou, o tuo tarpu ir pats brutalus veiksmas, nuo kurio sunku pabėgti viso filmo peržiūros metu, papildo nelabai kokybiškai atkurtas scenas. Didelis pliusas, jog šiek tiek dramos įvedama į tokį vyriškai brutalų siužetą, bet kartu ta pati drama yra be kokių nors „snarglių“ – tiesiog konkrečiai išdėstoma situacija, žmonių kančios ir po to sekantis negailestingas kerštas.
Lengvas ir kartu įtemptas turinys neleidžia nuobodžiauti, o visos dvi filmo valandos prabėga akimirksniu, nejaučiamas nuovargis bei koks nors kitas nemalonus jausmas. Reikia mėgautis ir kartu džiaugtis už blogiukų sunaikinimą – vis dėlto kartais išradingai kai kurie iš jų miršta. Pats filmas su tokia potekste ir pateikta visuma yra tiesiog ideali kopija, susidedanti iš keturių pirmųjų „Kieto riešutėlio“ dalių, o tai vis tik - vienas iš nuostabiausių šio kūrinio momentų.
Techninės pusės ypatumai
Senos ir naujos mokyklos veiksmo filmų specialistų darbas davė savo efektingų vaisių. Garso takelis pritaikytas tokio žanro juostoms. Labai jau patriotinės melodijos nuteikia gana rimtai, o atmosfera ir tiesiog adrenalino dozės išreiškimas muzikinėmis kompozicijomis suteikia neprilygstamos atmosferos pačiai juostai.
Kitas malonumas – operatoriaus darbas. Daugelio tokio žanro kino filmų kūrėjų mėgsta drebančios kameros dėka suteikti daugiau dramatizmo ir efektingumo. Šį kartą tai pasireiškia įdomiu kameros darbo mišiniu. Energingesnių ir platesnių veiksmo scenų akimirkomis sukuriamas toks tikras pragaras akims, jog net pasijaučiama tikrame kovos mūšyje, na, o ramesni susidūrimai su priešu yra parodomi labiau detaliai.
Nemažai vizualių efektų ir sprogimų. Pirotechnikos specialistai tiesiog smaginosi nuo jiems lieptų uždavinių paversti Baltuosius rūmus į kovos zoną. Kokybiškais ir preciziškai vaizdžiais manevrais technikai pateikia labai realistišką svarbių JAV objektų detalizavimą, ir žinoma, jų sunaikinimą. Visas filmas – vienas didelis veiksmo šou, kurį gražina tokie kūrėjų sprendimai. Svarbiausia – efektingumas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Didžiausias malonumas filme – matyti vėl formą atgavusį Gerardą Butlerį. Aktorius nuo 2009 metų filmo „Įstatymus gerbiantis pilietis“ niekur rimčiau nevaidino, tik antrarūšiuose juostose, todėl šis filmas tai lyg atgimimas iš naujo. Labai brutalus ir kartu žavus pagrindinio veikėjo portretas sugeba sukurti aplink save labai galingą aurą, kurios joks kitas filme vaidinantis aktorius nesugeba perspjauti.
Aaronas Eckhartas, kaip JAV prezidentas, atrodo irgi žavingai, bet jam yra sunku lygiuotis prie Gerardo charizmos. Tikras patriotas, bebaimis bei kartu trapus – toks yra šio aktoriaus tikslas perteikti JAV lyderį. Jam tai pavyksta gana gerai. Aktorių gretas, ypač pagrindinių veikėjų, papildo Holivudo legenda, aktorius Morganas Freemanas. Atvirai pasakius, tai gana pilkas ir niekuo neišsiskiriantis personažo atlikimas. Jis tiesiog yra filme, bet jo svarba - nulinė.
Pagrindinio antagonisto vaidmenį atlikęs Rickas Yune‘as taip pat negali pasigirti įsimintina vaidyba. Jo veikėjas šaltas, o po peržiūros net pamirštamas. Skurdus atlikimas vis tik nesugriauna filmo pamatų – juk čia Gerardo Butlerio šlovės akimirka, kurią jis įgyvendina maksimaliai.
Verdiktas
„Olimpo apgultis“ – tai stipraus konteksto veiksmo trileris su negailestingai pateikiamu veiksmu, kur pagrindinio veikėjo brutalumas veržiasi per kraštus. Patriotiškai nuteikianti juosta, iš dalies prilygstanti tam tikriems „Kieto riešutėlio“ kelių dalių epizodams, sugeba kerėti žavingomis kovų scenomis, specialiaisiais efektais ir veiksmu, kuris nuo pradžios iki galo sugeba džiuginti adrenalino ištroškusius žiūrovus. Tai filmas, kuris, be abejo, yra vienas iš ryškiausių šiais metais pasirodančių veiksmo žanro atstovų.
Bendras vertinimas: 8/10