Apie ką mes čia…
Padaužų vaikų kompanija netyčia aktyvuoja iki galo nepataisytą laiko mašiną ir nukeliauja į praeitį. Atsidarius laiko mašinos durims trijulė pamato, jog atsidūrė laikotarpyje, kai žemėje karaliavo plėšrūs dinozaurai. Vienas iš jų, tiranozaurė, kuri pasirodo ne tokia jau ir baisi, pradeda globoti vaikus, tačiau džiunglių gilumoje priešiškai nusiteikę plėšrūnai jau rengia planą, kaip susidoroti su vaikais ir jų dinozaure „mama“.
Kūrinio vidus
Dinozaurų tema visada buvo aktuali kine. Jau tokie filmai kaip 1933 metų „King Kongas“ privertė žiūrovus bijoti šių gyvių, tačiau labiausiai prie priešistorinių reptilijų populiarinimo kine prisidėjo pats Stevenas Spielbergas, padovanojęs nuostabią „Jūros periodo parko“ trilogiją. Paskutinis labai įsimintinas dinozaurų pasirodymas įvyko animacinio filmo „Ledynmetis“ trečioje dalyje. Šį kartą kūrėjai nebando nieko pranokti ar pateikti kažką naujo ir netikėto. Pristatomas labai šiltas darbas su geru moralu mažiesiems.
Kaip ir įprasta, pradžioje daug dėmesio sulaukia juostos pagrindiniai personažai, jie supažindinami su žiūrovais. Svarbu, jog pagrindinis veikėjas kalbasi su žiūrovais per ekraną, todėl išlaikomas ryšys, kuris tikrai tampa svarbia detale. Veiksmas rutuliuojasi labai žvaliai, smagu, jog netenka nuobodžiauti. Atsidūrę nuotykio epicentre pasijaučiame lyg patys būtume šios istorijos dalyviais.
Siužetinė linija neatskleidžia jokios gilios prasmės (vis dėlto, ne to buvo siekiama), bet istorijos tema apie motinos meilę ir jos kovą dėl savo vaikų tampa puikiu papildu šiam filmui. Juosta moko gerumo, rūpinimosi artimaisiais, gana vaizdžiai pateikiama mamos svarba vaikui, jos rūpestis ir globa, meilė.
Tokie momentai sušildo širdį, tačiau vis dėlto neišvengiama ir holivudinių manevrų. Gaila, kad kūrėjai, bandydami prajuokinti žiūrovą, scenose pateikia veikėjų riaugėjimus ir bezdėjimus, to tikrai nereikėjo daryti, nes filmas praranda daug žavesio. Daugiau humoristinių momentų nėra, tik kai kurie klišiniai dialogai ir veiksmai kartas nuo karto sukelia šypseną.
Filmo braižas primena per „Cartoon Network“ kanalą rodomo animacinio serialo eilinę seriją. Žinoma, tai netrikdo, ypač atsižvelgiant į tai, jog filmuko trukmė nėra ilga, tačiau išskirtinumu ši juosta taip pat nepasižymi. Tai vienkartinis darbas, kurį žiūrint kine nenuobodžiaujama, bet jam pasibaigus apie juostą sunku kažką ir prisiminti.
Techninė juostos pusė
Bendras viso filmo vizualinis fonas išties primena televizinio serialo lygį. Labai nedetalūs vaizdai, jokio kruopštumo, tik spalvos parinktos gerai. Patys dinozaurai atrodo ne ką geriau. Viskas pernelyg paprasta, kai kuriose scenose matėsi, jog pritrūko biudžeto sukurti gerą vizualinį pamatą šiam filmui.
Garso takelis gana neblogas. Visos kompozicijos dvelkia nuotykiais, vasariškais ritmais ir tiesiog greičiu. Tam tikrais momentais neblogai pasidarbuoja operatorius, ypač trimatėje erdvėje pristatomos scenos žiūrimos smagiai. 3D neblogas, ne iš geriausių pavyzdžių, bet kaip tokio kalibro animacijai, tikrai tinka.
Montažas – viena didesnių juostos problemų. Labai nekorektiškai sudėliotos scenos, jokio eiliškumo ir bendrumo, tik epizodiškai rodomi vaizdai. Nors istorija nelabai nukenčia, bet vis dėlto norisi kokybiškesnio vaizdo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Įgarsinimas jokio išskirtinumo neturi, tačiau visi veikėjai malonūs. Iš kolektyvo su savo žaismingu balsu išsiskiria Robas Schnederis. Jis smagiai ir nuotaikingai įgarsina Dodžerį. Nors tai ir B kalibro animacinė juosta, tačiau ji padaryta su meile, kiekvienas iš aktorių pasidarbavo iš peties, todėl jų atliktą darbą reikia vertinti teigiamai.
Verdiktas
„Mano mama dinozaurė“ – tai neišskirtinis, tačiau labai šiltas animacinis projektas, skirtas patiems mažiausiems žiūrovams ir jų mamoms. Tai filmas, kuris moko gėrio, turi nenuobodų siužetą ir malonų ausiai garso takelį. Vis tik dėl nekokybiškos vizualinės pusės jis tėra televizinių animacinių serialų pilnametražė kopija.
Bendras vertinimas: 6/10