Kino recenzija. Kolibrio efektas

 (6)
Žinomas scenaristas Stevenas Knightas, parašęs scenarijus tokioms puikioms juostoms kaip 2006 metų drama „Nuostabi malonė“ ir 2007 metais pasirodžiusi kriminalinė drama „Rytietiški pažadai“, pristato plačiajai auditorijai savo debiutą režisieriaus kėdėje.
© Reuters/Scanpix

Naujai „iškeptas“ režisierius pateikia visiškai netipinį veiksmo filmų aktoriaus Jasono Stathamo pasirodymą, artimą pirmiems jo darbams pas Guy'ų Ritchie'į. Kino kūrėjas kviečia pamatyti intriguojančią ir graudinančią žmogaus, kuris neteko visko, istoriją. Šio žmogaus likimas artimas daugeliui netekusiųjų vilties ir nematančių šviesos gyvenimo tunelyje.

Apie ką mes čia…

Buvęs karininkas Džois slepiasi nuo karinio tribunolo dėl dezertyravimo. Vyras randa prieglobstį pas benamius ir tampa vienu iš jų. Niekam nekenkdamas jis gyvena beprasmį ir neturintį ateities gyvenimą, kol neįvyksta tragedija. Benamiai užpuolami, o mūsų herojaus draugė paimama į nelaisvę. Džois pradeda paieškas, kurios atveda jį į pačius tamsiausius miesto užkampius, kur karaliauja vien nusikaltėliai.

Kūrinio vidus

Jau pirmosios filmo minutės priverčia nusistebėti režisieriaus darbu – istorija pateikiama ne tik išlaikant intrigą, bet sukuriant įtampą. Vieno žmogaus tragedijoje atsispindi gyvenimo prasmės ieškojimai, visuomenės atvaizdas, žmogiškumas ir taip gaunama puiki drama.

Filmas kupinas metaforų, po kuriomis slypi ateities pasirinkimas, kiekvieno žingsnio, nesvarbu ar jis apgalvotas, ar impulsyvus, svarba, nulemsianti personažo ateitį. Kiekvienas esame gyvenimo kalvis, tą ir pabrėžia režisierius ir tokios įžvalgos yra tik maža ir intriguojanti viso pasakojimo dalis.

Veiksmas rutuliojasi ramiai, tačiau užtenka ir muštynių bei emocijomis perpildytų stiprių psichologinių scenų, dramos. Malonu, jog veiksmas rodomas tamsiausiuose Londono užkampiuose. Juostoje dominuoja kriminalinis pasaulis, nelegalūs verslai, žmonių karikatūros ir humaniškumo stoka. Žiaurus ir tikroviškas pasaulis be jokių pagražinimų, kuriame žmonės ne gyvena, o egzistuoja.

Istorijos pamatą sudaro du labai panašūs personažai – vienuolė, kuri bėga nuo praeities, ir buvęs kariškis, kurio likimas susiklostė nelabai sėkmingai. Panašūs ir artimi, jie atranda tikros draugystės vertę. Draugystė – dar vienas šio pasakojimo momentas, kuriam neliekame abejingi. Du gyvenimai, kurie artimi daugeliui šiuolaikinių žmonių, neišklausius, neparodžius susidomėjimo taip ir gęsta savižudybių liūne.

Pasibaigus šiai juostai susidaro labai keistas jausmas, yra daug peno apmąstymui apie tai, kaip vieno žmogaus pasirinkimai daro įtaką ne tik jo paties gyvenimui, bet ir visuomenei. Režisieriaus debiutinis darbas maloniai nustebina, o svarbiausia yra tai, jog pagaliau rimtesnį vaidmenį gavo ir Jasonas Stathamas.

Techninė juostos pusė

Sunku prie ko nors prikibti. Techninė filmo dalis yra nuostabi. Garso takelis, kurį sukūrė kompozitorius Dario Marianelli, yra žavingas. Muzikinė filmo palyda iškelia kiekvieną sceną, ją sustiprina, sukelia daug įvairiausių jausmų – nuo neapykantos, nerimo iki džiaugsmo ir vilties.

Operatorius meistriškai perteikia naktinio Londono grožį, staigiems momentams pasitelkiami efektingi kameros manevrai, o draminėms scenoms – lėtas priartinimas. Filmo montažas puikiai suderintas su pačia istorija. Nelieka abejonių, jog daug filmo pliusų priklauso techninei pusei, kuri sukuria neįkainojamą dramatišką atmosferą, įtraukiančią ir nebepaleidžiančią iki pat finalinių titrų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Didžiausi sveikinimai Jasonui Stathamui, pagaliau atsikračiusiam klišinių vaidmenų. Aktorius gavo labai dramatišką vaidmenį, o svarbiausia, jis įrodė, jog turi didelį aktorinį potencialą, ką ir matėme jo pasirodymuose pas Guy‘ų Ritchie‘į. Įsimintinai, emocionaliai perteiktas veikėjas ir tai padaryta labai paprastai ir tikroviškai. Jasonas čia yra žmogus, o ne Chucko Norriso įpėdinis.

Kompaniją kietam britui sudarė lenkų kilmės aktorė Agata Buzek. Charizmatiška bei nuoširdi moteris, įkūnijusi paklydusią gyvenime vienuolę, džiugino akis visos juostos metu.

Antraplanių aktorių kolektyvas tik papildė scenas. Nieko išskirtinio, tačiau natūralus kiekvieno vaidinimas nepadarė jokios neigiamos įtakos bendram juostos vaizdui. Gerai suderinti aktoriai kuo puikiausiai iškelia ant pjedestalo pagrindinius veikėjus, kurie surengia žiūrovams įsimintiną dramatišką šou.

Verdiktas

„Kolibrio efektas“ – tai įsimintina ir puikiai papasakota istorija su mažyčiais trilerio pėdsakais, išlaikanti įtampoje visos juostos metu. Tai filmas, leidžiantis atskleisti Jasonui Stathamui savo draminius sugebėjimus, atitraukiant jį nuo beprasmių susišaudymų identiškuose vaidmenyse, o kartu ir maloniai nustebinti savo nuoširdumu. Tai geriausias aktoriaus pasirodymas nuo 2007 metų juostos „Apiplėšimas Beikerio gatvėje“ ir vienas geriausių jo karjeros darbų.

Bendras vertinimas: 8/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Pamačiau mokinių pasiūlymus feisbuke – susiėmiau už galvos (12)

Kaip ir visi žinome, socialiniame tinkle „Facebook“ yra užsiregistravę daugybė 9-14 metų vaikų. Nežinau, ar tėvai žino, į kokias grupes prisijungia jų vaikai.

Kaunietis su BMW išvedė iš kantrybės: labai įžūlu (71)

Kovo viduryje DELFI skaitytojas Audrius Kaune užfiksavo BMW vairuotoją, kuris, panašu, vairuoja pagal savo susikurtas kelių eismo taisykles. Toks vaizdelis vyriškį labai papiktino.

Vilnietis pasipiktinęs: kas rytą Antakalnyje – tas pats nemalonus vaizdas (104)

Norėjau pasidalinti informacija apie problemas Antakalnyje. Konkrečiai vienoje vietoje – P. Vileišio gatvėje, kuri yra judri, ypač rytais ir vakarais.

Mėnesį vežiojo žmones ir suskaičiavo, kiek uždirbo: nebesuprantu, kaip apskritai išgyvena taksistai (37)

Daug taksistų nerimauja dėl „Uber“ atėjimo į rinką, o VMI ir vėl sutelkė didžiules jėgas ir dėmesį vėl gaudydama „žvirblius“... Vasario mėnesį tapau vienu iš „Uber“ partnerių – galimybė papildomai užsidirbti atrodė visai viliojančiai. Bet rezultatai mane patį taip nustebino, kad noriu pasidalinti su visuomene, būsimais „verslininkais“ ir, svarbiausia, taip nerimstančiais taksistais...

Vaiką į ligoninę nuvežęs tėvas pakraupo: aplinka ir personalas net mane išmušė iš vėžių (290)

Prieš kelis mėnesius pats gulėjau vienoje iš Kauno miesto ligoninių dėl apendicito operacijos. Taip, tai nėra sudėtinga intervencinė operacija, bet bet kokiu atveju tai operacija. Nė vieno blogo žodžio negaliu pasakyti. Priėmimas, operacijos eiga, daktarų ir rezidentų vizitacijos, palatos ir visa kita, galima drąsiai sakyti, – aukštame lygyje. Panašu, kad tikrai atsikratome sovietinio palikimo tiek gydytojų mąstyme, tiek ligoninės įrengime ar turimoje įrangoje. Po šitos pastraipos gražioji dalis pasibaigia.