Kino recenzija. Kaliniai

 (10)
Kanadietis režisierius ir scenaristas Denisas Villeneuve‘as, 2011 metais nominuotas Oskarui už geriausią užsienio filmą „Gaisrai“, pristato savo pirmą rimtą holivudinį darbą, atveriantį prieš jį visiškai kitokius kūrybos horizontus nei buvo iki šiol. Kino kūrėjas kviečia pasinerti žiūrovus į itin tamsaus ir labai realistiškai pateikto trilerio pasakojimą apie šiurpų vaikų pagrobimą ir pamatyti, kokiais būdais bus ieškoma tiesos tose barikadų pusėse, kur atsidurs pagrobtųjų tėvai ir teisėsaugos atstovai.
Hugh Jackmanas filme "Kaliniai"
© "Acmefilm"

Apie ką mes čia…

Rami diena virsta tikru pragaru dviejų šeimų nariams, kai per Padėkos dieną dingsta dvi mažos mergaitės. Visais įmanomais būdais ieškoma mergaičių, tačiau paieškos neduoda teigiamų rezultatų. Randamas įtariamasis, kuris kažkaip susijęs su šiuo incidentu, tačiau jau po dvejų parų jis paleidžiamas. Vienos iš pagrobtųjų tėvas neleidžia jam taip greitai išsisukti ir viską perima į savo rankas. Prasideda košmariškas teisingumo ieškojimas, kuris gali privesti prie karčios ir nemalonios tiesos.

Kūrinio vidus

Filmai apie žmonių pagrobimus vis rečiau pasirodo plačiuosiuose ekranuose, pasigendama įsimintinų darbų šia tema. Iš paskutinių juostų, kurios tikrai privertė džiūgauti, buvo 2008 metais pasirodęs veiksmo trileris „Pagrobimas“, todėl šiam darbui buvo sutelkti dideli lūkesčiai, kurie ne tik pasiteisino, tačiau pakėlė žanro kartelę į neregėtas aukštumas.

Pirmiausia reikia paminėti, jog tai nėra eilinio siužeto pasakojimas, kurį galėjome matyti kokiame kitame filme apie žmonių pagrobimus, todėl intriga ir, žinoma, tobulai sukelta įtampa peržiūros metu nepaleis nei akimirkai. Svarbiausia, jog filmo pabaiga tokia neįtikėtina, jog net geriausi spėliojimo meistrai sunkiai sugebės atskleisti visą pagrobimo paslaptį, kurią kūrėjai atskleidžia vos tik paskutinėse scenose. Toks puikiai suregztas galvosūkis - ne tik vienas filmo privalumų, tačiau tai ir žanro pasididžiavimas, kuris, nepabijokime šių žodžių, prilygsta paties Davido Fincherio darbams.

Iš kitos pozicijos žiūrint šį darbą, tai puikiai papasakota dviejų šeimų drama, kuri artima žmonėms, patyrusiems tokią nelaimę kaip vaiko netektis. Iš tiesų, iki ko gali nusiristi padorus ir visų gerbiamas žmogus, kai jo vaikui gresia nelaimė? Atsakymas randamas šiame filme.

Puiki pagrindinio veikėjo transformacija. Jis iš padoraus piliečio virsta į monstrą, kankinantį kitą žmogų dėl tiesos. Pasižiūrėjus šiuos kraupius vaizdus - ką tėvas išdarinėja su įtariamuoju - galima susimąstyti, jog jeigu reikėtų, ar pats pasielgtum taip? Meilė vaikui gali būti tokia stipri, kad aptemsta protas ir vadovaujiesi vien tik primityviu instinktu. Taip pat matosi skirtingų tėvų pozicijos ir jų žiūrovo teismui pateikiami paveikslai.

Galiausiai viskas virsta į gerai apgalvotą psichologinio pobūdžio dramą. Šiuo atveju režisieriaus dėka filmas įgauna dar ir savito atspalvio. Pastebima daug simbolių, iš kurių vienas labiausiai krintančių į akis – labirintas. Žmogaus gyvenimo labirintas lygus gyvenimo keliui, kuris gali nutrūkti bet kurią akimirką, todėl reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo diena. Tokiu būdu scenaristai išreiškė žmogaus likimo svarbą, o tai ganėtinai įdomiai interpretuojama filmo metu.

Bendras filmo fonas ir juostos pateikimas niūrus, tamsus, nemaloniai nuteikiantis. Vien jau aplinka ir aplinkui augantys medžiai metaforiškai perteikia pagrobimo esmę - jaučiama tuštuma ir nusivylimas gyvenimu, o veikėjų kančios virsta į pragarišką melancholiją, kai gyvenimas tampa tiesiog nemalonus. Režisierius taip kartu ir žaidžia su žiūrovu, jis nenori jo paleisti, ir tikisi, kad peržiūros metu jis kartu su pagrindiniais veikėjais bandys išnarplioti šią sunkią bylą. Visada smagu, kai kino kūrėjai bando manipuliuoti žiūrovais ir leidžia jiems padaryti savo pasirinkimą, tai vaizdžiai matyti filmo pabaigoje.

Šnekant apie filmo veikėjus ir jų padaromus sprendimus galima pastebėti vieną gerą vaizdą, kai metafora apie lazdą su dviem galais išreiškiama tobuliausiu principu. Žinoma, filme pilna žiaurių vaizdų ir daug brutalumo, tačiau tokie vaizdai sustiprina kiekvieno iš filmo personažų charakterius.

Jaučiamas kiekvieno iš jų individualumas, progresas vyksta mums stebint siužetinės linijos vingius: tėvas, kuris bando išnarplioti tiesą savaip, detektyvas, žaidžiantis ne pagal taisykles, ir įtariamasis, nusikaltimą įvykdęs vaikinas. Vienas iš jų turi savo tiesą ir pasaulėžiūrą, bet bendrai juos sieja vienas vienintelis dalykas – noras padėti mergaitėms. Detaliai atsižvelgiant į jų personažus, matosi Šventa Trejybė. Religinis filmo niuansas matomas labai akivaizdžiai. Filmas užbaigiamas tokiais tonais, jog galiausiai išėjus viduje jaučiamas „sunkus“ jausmas, lyg pats išgyventum visą šią trijų žmonių tragediją.

Techninė juostos pusė

Svarbiausias juostos akcentas – nuostabus garso montažas, kuris pateikiamas minimalistiniu būdu, tačiau panaudojamas taip maksimaliai gerai, jog niūri atmosfera pasiekia aukščiausią įtampos tašką. Prie to prisideda ir stiprus ir puikiai prie kiekvienos scenos priderintas garso takelis, kurio kiekviena muzikinė kompozicija leidžia mėgautis neįtikėtinu reginiu.

Operatoriaus darbas meistriškas, tai įrodo smurto scenos, kai po truputį žiūrovas priartinamas prie žiaurių ir nemalonių akims vaizdų. Aplinka irgi pakeri, nes norint perteikti miestelio atmosferą tokiais stipriais tamsiais tonais, reikėjo pasidarbuoti iš peties. Tą galiausiai ir padaro filmo operatorius, dešimt kartų nominuotas Oskarui, - Rogeras Deakinsas.

Filmo montažas - atskiras džiugesys žiūrovui, nes nuo jo priklausė juostą įtampoje laikanti intriguojanti atmosfera. „Sužaista“ taip švariai, jog galiausiai nesinori spėlioti, kas iš tikro atsitiko mergaitėms ir kaip išsispręs šį mįslė. Po peržiūros norisi pasakyti, jog tai - vienas geriausių žanro filmų, techninė jo dalis nepriekaištinga, o tai išties labai retai pasitaiko tokio pobūdžio juostose.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių kolektyvas parinktas nepriekaištingai, o svarbiausia, jog kiekvienas iš pagrindinių filmo aktorių atliko vienus įsimintiniausių savo karjeros darbų.

Nors Hughas Jackmanas visiems labiausiai asocijuojasi su komiksų herojumi Erniu, iš tiesų tai neįprasto draminio talento aktorius, kurio sugebėjimai pasireiškia būtent šiame filme. Aktoriaus pasirodymas toks stulbinantis, jog bežiūrint stebiesi jo išreiškiama energija, jausmais, pykčiu. Matomas tikrojo tėvo vaizdas – jis nuvers kalnus, kad tik išgelbėtų savo dukrą. Australų kilmės aktorius neabejotinai turi didžiulius šansus gauti Kino Akademijos nominaciją už geriausią vyrišką vaidmenį.

Jake‘as Gyllenhaalas paskutiniais metais irgi labai džiugina žiūrovus savo įvairiapusiškais pasirodymais kine. Jo vaidmuo - santūrus ir gana rimtas, žinoma, nusileidžia Hughui, tačiau tai irgi vienas geresnių aktoriaus pasirodymų kine per daugelį metų.

Dažniausiai nevykėlius vaidinantis Paulas Dano šiame filme pasirodė sau įprastame amplua, tačiau tai visiškai kitoks personažo pateikimas, nei galėjome matyti anksčiau. Aktorius subrendo, jo kančios buvo jaučiamos vien žiūrint į jo akis, todėl galima pripažinti, jog po 2007 metais pasirodžiusio filmo „Bus kraujo“, tai antras geriausias jo karjeros vaidmuo. Tiek daug kančių jo veide dar neteko matyti.

Filme galima pamatyti labai solidžius antraplanius aktorius, kurie puikiai pasidarbavo irgi papildydami juostą savo buvimu. Itin puikiai suvaidino Viola Davis, Terrence Howard, o ką jau sakyti apie Mellisą Leo, kuri tapo sunkiai atpažįstama, dėka nepriekaištingos vizualinės metamorfozės.

Verdiktas

„Kaliniai“ – tai geriausias šiais metais pasirodęs įtempto siužeto trileris ir apskritai vienas geriausių filmų apie žmonių pagrobimus. Jame karaliauja ne tik stulbinanti pagrindinių aktorių vaidyba, bet ir nepriekaištingai suregzta intriga, papildyta niūrios ir labai sunkios atmosferos, virstančios į meistriškai susuktą režisieriaus žaidimą su žiūrovu, nepaleidžiant jo iki paskutinės filmo scenos.

Bendras vertinimas: 10/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Komiškas vaizdelis Marijampolėje: drausmina šaligatviais lakstančius pėsčiuosius (3)

Esate matę keistoje vietoje pastatytą kelio ženklą? Kažin, ar jis prilygsta tam, kurį pavyko užfiksuoti marijampoliečiui Karoliui. Vienoje socialinio tinklo grupėje vyras pasidalijo nuotrauka, kurioje užfiksuota itin komiška situacija – pėsčiųjų prašoma neviršyti 30 km/h greičio. Nuotrauka Karolis sutiko pasidalyti su DELFI Piliečiu.

Papiktino kaimynų elgesys daugiabučio aikštelėje: kreipėmės visur (17)

Ne paslaptis, jog pasitaiko atvejų, kai kauniečiai savarankiškai imasi „įvedinėti tvarką“ savo gyvenamoje teritorijoje. Faktas patvirtintas dar kartą, kai portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė skaitytojo laiškas-skundas dėl dideliais akmenimis užtvertos kiemo teritorijos. Esą kieme dėl sudarytų kliūčių neįmanoma pravažiuoti automobiliu. Tačiau, kad ir kam besiskųstumei, pasak vyro, niekas negirdi ir problemos spręsti nesiima.

Ypatingą skelbimą apie garažą parašęs vyras susilaukė didžiulio internautų dėmesio (69)

Ar kada nors planavote pirkti metalinį garažą? Jei jums ir atrodo, kad tikrai ne, palaukite ir į šį klausimą sau atsakykite perskaitę klaipėdiečio Juozo, dabar gyvenančio Kaune, odę garažui, kuria jis pasidalino skelbime, norėdamas parduoti saviškį.

Absurdiškas sekmadienio atsitikimas: į Ignaliną keliavę panevėžiečiai nusivylė savivaldybe (2)

Jūsų dėmesį norime patraukti absurdišku sekmadienio atsitikimu. Manau, esate girdėję apie teatro festivalį „Šimtakojis“, kuris vyksta visoje Lietuvoje. Mūsų spektaklis, absurdo drama „13“, dalyvaudamas šiame konkurse laimėjo pirmąja vietą, ir kaip prizą gavo nemokamą išvyką į kitą etapą Ignalinoje. O su šiuo laimėjimu prasidėjo „linksmybės“.

Paupių rajono bendruomenė kartu švarino apylinkes (4)

Prie jubiliejinės dešimtosios akcijos „Darom 2017“, kuri vyko balandžio 22 d. visoje Lietuvoje, prisijungė ir Klaipėdos miesto Paupių rajono bendruomenė.