Kino recenzija. Gėlėti sapnai

 (2)
Prancūzų režisierius Michelis Gondry, 2004 metais padovanojęs įsimintiną kinematografijos stebuklą pavadinimu „Jausmų galia“, atnešusį kino kūrėjui Oskaro statulėlę už geriausią originalų scenarijų, žavingą melodramą „Miego mokslas“ ir nuotaikingą veiksmo filmą „Žalioji širšė“, pristato dar vieną išskirtinį projektą.
Kadras iš filmo "Gėlėti sapnai"
© "Acmefilm"

Šį kartą režisierius ėmėsi 1947 m. pasirodžiusio Boriso Viano romano ekranizacijos. Kino kūrėjas kviečia žiūrovus pamatyti itin žavią meilės interpretaciją ir dviejų jaunų žmonių kelionę po jausmų pasaulį, pasigrožėti nuostabiais kraštovaizdžiais ir galiausiai patirti tikrą sielos apsivalymą peržiūros metu nuo nuoširdžiai ekrane pateikto meilės jausmo vizijos.

Apie ką mes čia…

Idealistas ir amžinas svajotojas Kolinas trokšta tik vieno – pagaliau patirti meilės jausmą. Po ilgų paieškų, vyras atsitiktinai susipažįsta su nuostabaus grožio moterimi, kuriai iš karto pajaučia didžiulę simpatiją. Jis negali patikėti, jog pagaliau sulaukė akimirkos, kai galės ištarti artimam sau žmogui magišką žodį – myliu!

Kūrinio vidus

Lygiai 45 metus reikėjo laukti antros puikaus Boriso Viano romano ekranizacijos. Pasiektas rezultatas ne tik patenkinamas, tačiau net pranokstą patį originalų filmą, pasirodžiusį 1968 metais. Jausmingesnis ir jautresnis pasakojimas apie jausmų galią pateisina visus lūkesčius, juolab, kad reikia konstatuoti faktą, kad ekranizuoti šį filmą buvo tikrai rimtas išbandymas.

Veiksmo pateikimas daug žvalesnis nei pirmajame, beveik prieš pusę amžiaus išleistame filme. Siužetas plėtojamas patraukliai bei linksmai, o filmo epicentre atsiduria meilės iš pirmo jausmo faktas. Scenaristai susikoncentravo ties šiuo knygos aspektu, todėl jis labiausiai ir išvystomas. Puikiai išgautas rezultatas padeda išvengti banalios meilės juostos.

Filme matome tikrąjį magijos pasaulį. Beribės fantazijos erdvės, kurias galima apibūdinti meilės rojumi. Viskas, ką galima pajausti, patirti, pamatyti, atsiduria prieš mūsų akis. Filmas savyje turi išskirtinį potraukį, bet, žinoma, tokie vaizdai artimi tik romantikui, kuris kaip ir pagrindinis filmo herojus atsidavęs jausmams. Tokio užburto rato dėka gauname moralą dėl piktnaudžiavimo meilės jausmu. Pamokymas nėra šiurkštus, atvirkščiai, jis leidžia suprasti kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kai netikėtai pilve pradeda „skraidyti drugeliai“. Fenomenalu, kai iš paprastumo gaunamas idealus požiūris į rimtą problemą.

Dramoje itin manipuliuojama personažais. Kiekvienas filmo veikėjas skleidžia savyje kitokius jausmus, turi kitokį požiūrį į gyvenimą, kas suteikia jiems individualumo. Juostoje galime išvysti idealistą, pesimistą, realistą, optimistą. Tokios žmogaus savybės traukia, padeda gyvenime priimti ir realizuoti svarbius sprendimus, ką ir akcentuoja juostos kūrėjai. Filmas lygus pamokai apie gyvenimą, nors ir švelniame kontekste, tačiau su gilia potekste, kuria žiūrovą maitina Gondry.

Nepaisant to, kad filmą žiūrėti lengva, tačiau išėjus iš peržiūros jaučiamas šioks toks sunkus atokvėpis, kuris sujaukia žmoguje esančius jausmus.

Techninė juostos pusė

Filme dominuoja jaukus fonas ir be galo jautri muzika. Tikras prancūziškas delikatesas. Muzikinės kompozicijos taip ir veržiasi pro ekraną į žiūrovų širdis ir ausis. Filmas vizualiai gražus, tačiau kartais per daug pasakiškos dekoracijos pabosta ir sukuria jausmą, jog esi ne kino salėje, bet teatre. Beveik 20 mln. eurų kainavusio filmo montažas yra kokybiškas, operatoriaus Christophe‘o Beaucarne‘o darbas pagirtinas, nors kai kuriose scenose matėsi jo tingumas: pastebimas chaotiškumas, trūksta detalumo, tačiau šias klaidas atperka kerintys kraštovaizdžiai, kurie užtemdo tam tikras kameros profesionalo klaidas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šiame filme vaidina kone visas Prancūzijos kino elitas, tačiau tai neturėtų stebinti, kadangi Gondry darbuose dažnai pasirodo aibė unikaliausių ir žinomiausių aktorių.

Populiarusis Romainas Durisas savo vaidmenį atliko tiesiog nepriekaištingai. Aktorius taip spinduliavo energija, ekspresija, stiprybe, jog net sunku patikėti, iš kur tokie neišsenkantys resursai. Prie žymiojo aktoriaus atsidūrė ne mažiau žinomas talentas – pati Audrey Tautou. Pastaroji savo vaidmenį atliko gerai, tačiau tai tikrai ne pats geriausias jos vaidmuo didžiajame ekrane.

Antraplanius vaidmenis atliko tokie komedijų asai kaip visų mėgstami Omaras Si, išgarsėjęs filme „Neliečiamieji“, bei Gadas Elmalehas. Šie vyrukai solidžiai papildė filmą, suteikė jam daugiau energijos. Apibendrinant visi aktoriai, pasirodantys šioje juostoje, įneša kažką savito, jaukaus, įsimintino, todėl galima pasidžiaugti už visą šaunų kolektyvą.

Verdiktas

„Gėlėti sapnai“ – tai nuoširdžiai jautrus pasakojimas apie tikros meilės paieškas su puikiai įgyvendintomis idėjomis, apie gražiausio jausmo galią. Stiprios vaidybos, įtikinamo Boriso Viano knygos interpretavimo, pasakiškai kerinčių vaizdų ir nesibaigiančios romantikos filmą be abejonės galima priskirti prie geriausių Michelio Gondry darbų.

Bendras vertinimas: 8/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Paspėliokite. Kiek gauna įmonės darbuotojas? (5)

Po to, kai pasklido informacija apie tai, kad kiekvienas gali viešai internete patikrinti, koks yra vienoje ar kitoje įmonėje mokamas vidutinis atlyginimas, daugybė žmonių ėmė tikrinti, kokia situacija yra jų darbovietėje. Natūralu, kad vidutinis atlygis nebūtinai atspindi realią situaciją, nes jį skaičiuojant įtraukiami ir aukščiausias, ir žemiausias pozicijas užimančių žmonių atlyginimai, kurie gali itin skirtis. Vis dėlto, kviečiame į visa tai pažiūrėti ne taip rimtai ir paspėlioti, kiek uždirba DELFI Piliečiui parašę darbuotojai.

Akibrokštas poliklinikoje: vaizdas filmuke „Maša ir lokys“ atėmė žadą (443)

Vieną vasario rytą Vilniaus Šeškinės poliklinikoje apsilankęs Donatas Jokūbaitis buvo itin nemaloniai nustebintas. Vyriškiui nuotaiką sugadino ne eilės ar personalo elgesys, o tai, ką jis išvydo per poliklinikos televizorių pacientams rodomoje filmuko „Maša ir lokys“ serijoje. Joje vaikams skirto filmuko herojė buvo rodoma užsimaukšlinusi kaip iš akies trauktą NKVD, SSRS egzistavusios institucijos, represinės žinybos darbuotojo kepurę („tetrūksta“ ant originalo esančio kūjo ir pjautuvo). Poliklinika už įvykusį nesusipratimą atsiprašo.

Kitokie pasivaikščiojimai. Vilkikai Berlyno centre ir vokiškos „Užgavėnės“

Berlyno centras. Garsioji Kurfürstendamm gatvė, kurioje – Kaiserio Vilhelmo atminimo bažnyčia (prie jos praėjusių metų gale įvyko teroro išpuolis), KaDeWe, kino teatrai, viešbučiai, įprastai sekmadienį būna kaip išmirusi. Tačiau kitokia ji buvo vasario 19 d., kai vokiečiai Berlyno Vakaruose šventė savo užgavėnes (Fasching karnavalas).

Fotografo nuotraukose – ryškūs benamių Vilniaus kačių portretai (20)

Kai kurie gatvėse besiglaudžiančias kates paprasčiausiai praeina, kiti – gelbėja, o ne kartą savo Vilniaus fotografijomis sostinės gyventojus žavėjęs Gabrielius Khiterer nusprendė jas įamžinti neįprastoje nuotraukų serijoje. Ją sudaro išraiškingi kačių portretai, kurie jau spėjo sulaukti internautų dėmesio.

Pasibaisėjo žmonių reakcija į girtą vyrą parduotuvėje (79)

Aš noriu tik pasakyti ačiū vyrui, kuris parodė, kad dar yra pilietiškų žmonių, ir kad tik dėl tokių žmonių gali jaustis saugus parduotuvėje.