Kino recenzija. Enderio žaidimas

 (6)
Pietų Afrikos Respublikos režisierius ir Oskaro laureatas už geriausią 2005 metų užsienio filmą „Tsosi“ Gavinas Hoodas pristato filmą, kurio kurti niekas nedrįso beveik trisdešimt metų nuo bestseleriu tapusios 1985 metais pasirodžiusios knygos. „Iksmenų pradžia: Ernis“ kūrėjas kviečia pasinerti į nuostabų futuristinį pasaulį, besiruošiantį žūtbūtiniam mūšiui dėl visos žmonijos likimo, kuriam vadovaus vienas išrinktas individas, pranašesnis už bet kokį žmogų.
© Reuters/Scanpix

Apie ką mes čia…

Enderis Viginas – išrinktasis paauglys, kuris turi vesti visą žmonijos kosminę flotilę į siaubingą mūšį su ateiviais. Visa vadovybė jame mato gelbėtoją, tačiau pats Enderis nežino, ar jam bus lemta pabaigti karą, galintį sunaikinti visą žmoniją.

Kūrinio vidus

Ekranizuoti tokį kūrinį kaip „Enderio žaidimas“ reikėjo labai daug pastangų ir sulaukti tinkamos akimirkos pristatyti jį plačiai auditorijai. Pagaliau ta akimirka išaušo. Režisieriaus postą gavęs Gavinas Hoodas - puikus studijos pasirinkimas, kuris įnešė labai daug energijos į patį filmavimo procesą. Juosta, žinoma, savo stilizacija priminė jo ankstesnį darbą apie populiariausią Iksmenų personažą Ernį, tačiau filmas įgavo savito šarmo, kas irgi sugebėjo pakerėti ir tuo pačiu išskirti filmą iš panašių žanro atstovų.

Juostoje rodomas pasakojimas apie kovą su ateiviais, o žemės gelbėjimas visiškai nustumiamas į antrą planą. Pagrindiniame plane iškeliamos paaugliškos problemos, kurios iš tiesų gana stipriai parodo situaciją tarp jaunų žmonių. Tokie psichologiniai išvedžiojimai, kuriuos mums pateikia filmo scenaristas ir pats režisierius, tėra tik menkas atvaizdas to, kas iš tikrųjų vyksta jaunų žmonių rate, tačiau bent jau užuominomis kalbantys kūrėjai nori prašnekti apie visišką žmonijos degradaciją ir savęs naikinimą iš vidaus.

Jokie ateiviai ir priešai nėra baisūs, kai prieš mus atsistoja draugai ir artimieji. Socialinis filmo pobūdis nėra iki galo išnarpliotas, tačiau kalba apie paauglių problemas ir jų tarpusavio kiršinimą tėra vienu iš daugelio svarbių filmo detalių. Jos parodo, kad net ir iš tokios banalios tematikos kaip ateivių invazija galima išgauti kažką pozityvaus ir prasmingo, o ne vien beprasmį veiksmą.

Veiksmo ir siužetinės linijos eigos prasme filmas taip pat gali pasigirti gerai „sukalta“ istorija, kuri pateikiama nenuobodžiai, o priešingai – gana įtraukiančiai. Galiausiai imi laukti, kas toliau nutiks pagrindiniam veikėjui. Net tiems, kas skaitė knygą, intriga bus išlaikyta iki pat pabaigos, nes kūrėjai kai ką siužete pakeitė. Einant link pabaigos padėtis ėmė vis labiau kaisti, ir, belaukiant finalinio mūšio, prasideda nerimas, ar vis dėlto mūšis bus pristatytas taip pat epiškai kaip ir literatūriniame kūrinyje. Šioje vietoje tenka šiek tiek nusivilti, nes finalinė kova pernelyg greitai pasibaigė, todėl buvo sudėtinga pasimėgauti reginiu. Tenka pripažinti, kad viskas sukurta gražiai ir galingai, bet greičiausiai pritrūko lėšų, o ir pats mūšis pristatytas blankiau, nei jis aprašomas knygoje.

Filmo personažai ne iki galo atskleisti, tačiau pats pagrindinis veikėjas Enderis parodytas puikiai. Viso filmo metu jis evoliucionuoja kaip asmenybė ir tikras karo vadas, kuriam netrūksta nei baimės jausmo, nei paklusnumo, nei užuojautos. Toks filme parodytas mišinys atskleidžia peraugimą iš paauglystės į subrendusį individą. Gaila, kad tik jis vienas buvo taip stipriai perteiktas, o kiti veikėjai atrodė lyg šešėliai, nors iš tikrųjų kiekvienas iš jų knygoje turėjo savitos charizmos.

Pagrindinė knygos mintis perteikta gana gerai, režisierius iš šios pozicijos pasirodo tikrai puikiai, tačiau atsižvelgus į bendrą viso filmo vaizdą, tenka nuliūsti, jog tiek personažai, tiek kai kurie vizualiniai momentai buvo gana blankiai ekranizuoti. Tai šiek tiek sumenkino viso „Enderio žaidimo“ grožį, bet vis vien filmas tampa vienu įdomesnių metų atradimų, kurį būtinai reikia pasižiūrėti kine.

Techninė juostos pusė

Juostą puošia labai kokybiški ir puikiai išdirbti specialieji efektai, kažkiek primenantys „Žvaigždžių karų“ sagą, todėl akys gali tik džiaugtis pamačiusios tokį spalvingą grožį, kurį mums padovanojo filmo kūrėjai. Žinoma, jeigu dar filmą papuoštų trimatė erdvė, tai būtų išvis fantastiška.

Garso takelis – dar vienas išskirtinis filmo aspektas, be kurio galbūt nebūtų jaučiamas toks epiškumas, o silpniau perteikti vaizdai būtų dar labiau sumenkinti. Vien už pagrindines juostos kompozicijas reikia padėkoti filmo kompozitoriui, kuris meistriškai sugebėjo atkurti knygos atmosferą.

Operatoriaus darbas irgi vertas padėkos, nes mūšio scenos pateikiamos taip įmantriai, kad net menkiausias judesys sugeba pritraukti dėmesį į rodomą veiksmą. Vaizdingai ir kokybiškai pateikiamas filmo kameros darbas, kuris, kaip ir dažniausiai būna tokio pobūdžio filmuose, taip sugeba diktuoti savo sąlygas peržiūros metu, kad žiūrovas tiesiog sugebėtų atsikvėpti nuo scenarijaus ir pradėtu mėgautis rodomu veiksmu.

Garso montažas stiprus, netgi labai stiprus. Jis tiesiog virpina širdį bežiūrint mūšio scenas, o kokybiškas istorijos išdėstymas einant link juostos pabaigos montažo dėka sugeba netgi sukurti šiokį tokį ažiotažą. Nuo to filmas tampa dar įdomesnis.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinio vaidmens atlikėjas, visiems puikiai žinomas iš tokių juostų kaip „Hugo išradimas“ ir „Berniukas su dryžuota pižama“, jaunasis Asas Butterfieldas nesugeba parodyti kokio nors išskirtinio vaidmens, tačiau jo personažo pateikimas visiškai atitiko tą veikėją, kurį mes galėjome įsivaizduoti knygos puslapiuose. Taigi, nors ir didesnių aktorinių sugebėjimų berniukas neparodė, vis vien matėme Enderį iš knygos.

Kino veteranai, Harrisonas Fordas ir seras Benas Kingsley‘is, filmui suteikė papildomo šarmo, o jų veikėjai padėjo dar labiau atsiskleisti Aso vaidinamam personažui. Viola Davis taip pat prisidėjo prie legendinių aktorių kompanijos ir kartu su jais suteikė filmui stabilumo.

Kiti juostoje pasirodantys aktoriai – debiutuojantys jauni talentai, kurie irgi neblogai „įsisuko“ į bendrą veiksmą, o tai nesutrukdė filmavimo procesui ir nenumažino vaidybos skalės iki nulio.

Verdiktas

„Enderio žaidimas“ – tai gana kokybiška žinomos knygos ekranizacija, kurioje tiek veiksmas, tiek specialieji efektai, tiek pats scenarijus ir aktoriai atrodo solidžiai ir neleidžia nusivilti šiuo kino reginiu.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 8/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (29)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (168)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.