Kino recenzija. Ekskursantė

 (23)
Režisierius Audrius Juzėnas jau ne pirmą kartą grįžta į praeitį ir pristato sunkų lietuvių gyvenimą karo ir pokario metais, kuo galėjome įsitikinti 2006 metais pasirodžiusioje juostoje „Vilniaus getas“, kuris puikiai atspindėjo aną laikotarpį. Šį kartą kino kūrėjas pristato pagal tikrus, bet neįtikėtinus įvykius net penkis metus kurtą juostą, kurioje pristatomas vienos drąsios mergaitės, pabėgusios iš mirties traukinio, likimas, galintis pavergti kiekvieno žiūrovo širdis.
Anastasija Marčenkaitė
© DELFI

Apie ką mes čia…

Pabėgusi iš tremtinius vežančio traukinio į Sibirą, vienuolikmetė Marija atsiduria šaltame ir negailestingame pasaulyje visiškai viena. Po daugybės kančių ir ilgos kelionės, ja pasirūpina ją radęs vyras, tačiau Marija negali pas jį pasilikti amžinai, turi pereiti sunkius išbandymus, kad vėl atsidurtų ten, kur šilta ir jauku, – tėviškės namuose.

Kūrinio vidus

Pirmos filmo akimirkos ir skrydis virš Lietuvos miško iš karto nuteikia rimtai kelionei ir vidiniam apsivalymui, patriotizmo jausmui, tėvynės meilei, ilgesiui. Nuo to režisierius pradeda savo neįtikėtinai jautrų pasakojimą apie ištvermę ir tikėjimą. Pirmos filmo akimirkos, pirmos scenos parodo, jog kino kūrėjas yra rimtai nusiteikęs perkelti mus į šaltą ir negailestingą pokario metą, kai su žmonėmis elgėsi kaip su gyvuliais. Autentiškas vaizdas parodo tikrą kruopštumą, gauname stiprų ir tikrovišką bendrą vaizdą, be kokių nors pagražinimų.

Siužetinės linija kruopščiai apgalvota, nes viso filmo metu jaudinanti mergaitės kelionė pavirsta tikru pragaru ne tik jai, bet ir žiūrovui, kuris būdamas neabejingas, kartu su ja patiria skaudžias akimirkas. Filmas turi gana gerą psichologinį kontekstą, kuris laiko įtampoje bei nežinioje iki pat finalinių juostos akordų ekrane.

Atvirai šnekant, tai vienas iš nedaugelio, o galbūt vienintelis toks lietuviškas darbas, kuris privers lieti ašaras. Filmas ir jo pasakojimo pobūdis labai primena Oskarą laimėjusį Romano Polanskio „Pianistą“. Tokia pat kelionė, tremtis, nežinia ir noras grįžti į tėvynę. Nors sulyginimas pernelyg hiperbolizuotas, tačiau pripažinkime, šis filmas būtų puikus kandidatas atstovauti Lietuvai kaip geriausias užsienio filmas Kino Akademijos apdovanojimuose.

Filmo metu girdime dvi kalbas, lietuvių ir rusų, tačiau būtent rusų kalba – dominuojanti. Tai kaip tik geras režisieriaus ėjimas, nes nepamirškime, kokį laikotarpį vaizduoja juosta. Kiekvienas dialogas labai gerai apgalvotas, todėl leidžiama susipažinti su visiškai skirtingų kultūrų ir nacijų papročiais. Skirtingas tų pačių lietuvių ir rusų paveikslas. Vieni parodo savo humanišką pusę, kiti - gyvuliškus instinktus. Įdomu, jog nepabijota parodyti smurto. Beveik kiekvienoje scenoje matomas pasaulis yra kaip kokia degraduojančios visuomenės irštva, kurioje karaliauja vienas vienintelis įstatymas – „akis už akį“.

Juosta kupina gausybės įvairių personažų, kuriems skirtas itin didelis dėmesys. Kiekvienas iš jų atstovauja vienam ar kitam socialiniam luomui, o tuo pačiu vaizdingai parodomas jų gyvenimo būdas. Banditai, karininkai, ūkininkai, milicininkai, miestiečiai – visi jie sudaro vieną bendrą pasakojimo branduolį, po kurį keliauja Marija. Susipažinimas su kiekvienų iš jų leidžia mergaitei greičiau subręsti, pažinti pasaulį ir visą jo blogį bei gėrį. Tai ne tik išgyvenimo kelionė, bet dar ir pamoka, asmenybės susikūrimo istorija ir mergaitės metamorfozė į moterį.

Filmo pabaiga labai dviprasmiška, lyg tuštuma aplanko vidų, nėra jokios nuotaikos, norisi verkti, o kartu kraujuoja vidus, jog po peržiūros neišlieka nieko pozityvaus, pamačius tokius kraupius vaizdus ir mergaitės kančią.

Techninė juostos pusė

Puikus operatoriaus darbas irgi sukuria tam tikrą atmosferą, kuri lydi mus iki pat finišo. Tiek gamtos vaizdai, tiek puikiai parodytos vietovės ir veikėjai sukuria gyvenimišką idilę - natūralumas karaliauja kiekviename filmo kadre.

Garso takelis labai dviprasmiškas. Iš tiesų pristatytos puikios muzikinės kompozicijos, jautrios ir jausmingos, tačiau yra vienas „bet“. Viena ir ta pati beveik visą filmą lydinti muzika dažniausiai netiko rodomiems vaizdams. Suprantama, jog norėta pavergti jautrią žiūrovo pusę, tačiau ir be tokių skambesių širdis virpa per peržiūrą, o toks neatsakingai parinktas garso takelis trikdė kai kur įsijausti į rodomą veiksmą.

Kostiumai ir dekoracijos palieka labai malonų jausmą. Niūrus, purvinas, šaltas anų laikų paveikslas - lyg dovana akimis, kurios mato tą skausmą ir neviltį, kurį mato Marija.

Filmo montažas idealus. Būtent toks pasakojimo pateikimas ir scenų suderinimas paverčia šią dramą kiekvieno iš mūsų išbandymu, nes, kaip jau minėta anksčiau, filmas suartina mus su pagrindine heroje. Dėl to kartu su ja išgyvename jos likimą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Anastasija Marčenkaitė savo stulbinančiu pasirodymu parodė, kaip turėtų vaidinti kiekvienas lietuvių aktorius, ir, atvirai kalbant, „profesionaliems“ mūsų šalies ekrano didvyriams derėtų pasimokyti vaidybos įgūdžių iš tos vienuolikmetės mergaitės. Visas jos pasirodymas labai natūralus ir iš karto į galvą gali ateiti palyginimas su amerikiečių talentu Hailee Steinfeld, kuri panašiai pasirodė brolių Coenų filme „Tikras išbandymas“.

Sunku nuslėpti ovacijas ir rusų kino elitui, ir tokiems puikiems aktoriams kaip Sergejus Garmašas, kurio pasirodymas sukėlė didžiulę šypseną. Vis dėlto, tai vienas charizmatiškiausių šių dienų Rusijos aktorių. Nors aktorius šiame filme pasirodė epizodiškai, parodė išties išraiškingą graciją.

Raisa Riazanova, Igoris Savočkinas, Ksenija Rappoport irgi įneša didelį indėlį į filmą. Tai nuostabūs aktoriai, o svarbiausia, kad taip jausmingai perteikė savo vaidinamus personažus, jog kartu galima pasakyti, jog ir nuo jų priklausė Anastasijos pasirodymas, kuris išties stulbinamas.

Verdiktas

„Ekskursantė“ – tai jausmingas ir be galo jautrus pasakojimas apie kelionę link vieno tikslo – gyvybės. Neįtikėtinos Anastasijos Marčenkaitės vaidybos, natūraliai perteiktos anų laikų atmosferos ir stipraus konteksto filmas, be abejonės yra vienu iškiliausių Lietuvos kino atstovų, kurį ne gėda vežti į Oskarų apdovanojimus.

Bendras vertinimas: 9/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Komiškas vaizdelis Marijampolėje: drausmina šaligatviais lakstančius pėsčiuosius (3)

Esate matę keistoje vietoje pastatytą kelio ženklą? Kažin, ar jis prilygsta tam, kurį pavyko užfiksuoti marijampoliečiui Karoliui. Vienoje socialinio tinklo grupėje vyras pasidalijo nuotrauka, kurioje užfiksuota itin komiška situacija – pėsčiųjų prašoma neviršyti 30 km/h. Nuotrauka Karolis sutiko pasidalyti su DELFI Piliečiu.

Papiktino kaimynų elgesys daugiabučio aikštelėje: kreipėmės visur (17)

Ne paslaptis, jog pasitaiko atvejų, kai kauniečiai savarankiškai imasi „įvedinėti tvarką“ savo gyvenamoje teritorijoje. Faktas patvirtintas dar kartą, kai portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė skaitytojo laiškas-skundas dėl dideliais akmenimis užtvertos kiemo teritorijos. Esą kieme dėl sudarytų kliūčių neįmanoma pravažiuoti automobiliu. Tačiau, kad ir kam besiskųstumei, pasak vyro, niekas negirdi ir problemos spręsti nesiima.

Ypatingą skelbimą apie garažą parašęs vyras susilaukė didžiulio internautų dėmesio (69)

Ar kada nors planavote pirkti metalinį garažą? Jei jums ir atrodo, kad tikrai ne, palaukite ir į šį klausimą sau atsakykite perskaitę klaipėdiečio Juozo, dabar gyvenančio Kaune, odę garažui, kuria jis pasidalino skelbime, norėdamas parduoti saviškį.

Absurdiškas sekmadienio atsitikimas: į Ignaliną keliavę panevėžiečiai nusivylė savivaldybe (2)

Jūsų dėmesį norime patraukti absurdišku sekmadienio atsitikimu. Manau, esate girdėję apie teatro festivalį „Šimtakojis“, kuris vyksta visoje Lietuvoje. Mūsų spektaklis, absurdo drama „13“, dalyvaudamas šiame konkurse laimėjo pirmąja vietą, ir kaip prizą gavo nemokamą išvyką į kitą etapą Ignalinoje. O su šiuo laimėjimu prasidėjo „linksmybės“.

Paupių rajono bendruomenė kartu švarino apylinkes (4)

Prie jubiliejinės dešimtosios akcijos „Darom 2017“, kuri vyko balandžio 22 d. visoje Lietuvoje, prisijungė ir Klaipėdos miesto Paupių rajono bendruomenė.