Kino recenzija. „Džesmina“ - naujas W. Alleno filmas

 (9)
Kino legenda ir genialusis pasakotojas, režisierius ir savo paties filmų scenaristas Woody Allenas pagaliau sugrįžo iš atostogų po gražiausius Europos miestus ir vėl apsistoja romantiškiausiuose ir savo mėgstamuose Amerikos didmiesčiuose.
Cate Blanchett filme "Džesmina"
© "Acmefilm"

Keturių Oskarų laureatas po gana silpno paskutinio darbo „Į Romą su meile“, bando save reabilituoti ir pristato vieną iš pačių brandžiausių savo ilgametės karjeros juostų. Kino kūrėjas kviečia vėl atsidurti San Franciske ir kartu su filmo herojais pasinerti į išdavysčių, intrigų, meilės kupiną pasaulį, kuriame karaliauja vien melas ir materializmas. Režisierius kartu kviečia pamatyti vienos stiprios moters gyvenimo peripetijas, kurios būdingos daugumai mus supančių žmonių.

Apie ką mes čia…

Džesminai atėjo labai sunkus gyvenimo etapas. Kadaise viską turėjusi moteris turi kraustytis pas savo seserį į mažytį butuką bei iš naujo pradėti gyvenimą. Buvusiai aukštuomenės damai sunku pritapti prie skurdo, tačiau netrukus jai ima sektis. Ji sutinka pasiturintį poną, bet jos melas ir apgavystės gali sugriauti viską, dėl ko moteris taip įnirtingai kovojo.

Kūrinio vidus

Woody Allenas - vienas iš tų įdomių kino kūrėjų, su kuriuo susijusi viena jau seniai pasitvirtinusi tendencija. Vienais metais jis išleidžia silpną arba vidutinį darbą, kitais sulaukiame unikalaus šedevro arba gana stipraus filmo. Šiuo atveju viskas pasiteisina ir po tikrai silpnos kelionės į Romą gauname nepriekaištingai žvalų pasakojimą, kuris vyksta San Franciske.

San Franciskas pasirinktas ne veltui – tai vienas iš dviejų labiausiai mėgstamų režisieriaus miestų, o aplinka ir pati miesto atmosfera puikiai tinka šiam kupinam intrigų pasakojimui. Šį kartą režisierius savo juostoje labiausiai susikoncentravo ties gana nemalonia visuomenės problema – materializmu.

Išties, kas gali būti skaudžiau, kai esi vos ne pasaulio bamba ir prarandi viską, ką turėjai. Seniai dingęs žmogiškumas pakeistas į daiktus, kurie atimami. Matosi asmens žlugimas ir jo degradacija. Kino kūrėjas pabrėžia tai labai skrupulingai, estetišku būdu, tačiau jau vien net ir tokiais švelniais išvedžiojimais galima pasibaisėti. Nejaugi pinigai - tai svarbiausia, kas rūpi žmogui? Į šį klausimą, gaunamas puikus atsakymas – laimės nenusipirksi. Materialiai geras gyvenimas - tai tik plėvelė ir uždanga visų žmogaus nelaimių. Tai galiausiai ir pastebima siužetinės linijos eigoje.

Kaip visada, viskas vyksta aplink vieną personažą. Juo tampa iš pirmo žvilgsnio stipri moteris, kuri žino, ko nori. Deja, tai tik klaidinantis Džesminos pristatymas.Tai silpnas ir nemalonus net sau pačiam žmogus, kuris gyvenime neturi jokių tikslų, tik puikuotis prieš savo snobus draugus ir žeminti žemesnio socialinio statuso žmonės. Juokingiausia, jog tie vidurinės socialinės klasės atstovai džiaugiasi kiekviena savo gyvenimo akimirka ir džiaugiasi smulkmenomis, o tokios laimės nenusipirksi net už pačius didžiausius pinigus.

Džesminos personažas - tai lyg veidrodis visoms taip vadinamoms „barakudoms“, kurios kaip kokia ateivių invazija užpuola naivius vyrus. Man tai ir patinka šioje juostoje, jog W. Allenas meistriškai pasišaipo iš tokių tuštučių, kurių vieta - galiausiai atsidurti gatvėje.

Siužetinė linija intriguoja. Puikiai „šokinėjama“ su prisiminimais, kol galiausiai viskas kaip viena didelė dėlionė susijungia į bendrą paveikslą. Toks pasakojimo būdas primena senesnius režisieriaus darbus. Finalas irgi gana dviprasmiškas, nes žiūrovui paliekamas nuosprendis dėl Džesminos likimo. Kiekvienas pats sau turi nuspręsti, ko ši moteris nusipelno: laimės ar kančių? Tokiais tonais kino kūrėjas parodo savo meistriškumą ir, žinoma, parodo, jog jis neišsisėmė. Vis dėlto tai jau 48 jo režisuotas filmas.

Vienintelis momentas, kuris šiek tiek trikdė, tai jog šį kartą nepamatėme miesto pristatymo ir firminio personažų pasivaikščiojimo su gyvenimiškai svarbių temų apsvarstymais. Trūko romantikos, tos „alleniškos“ romantikos, kuri žavi akis ir ausis. Gaila, bet šioje juostoje San Franciskas pristatytas gana blankiai. Visa kita - tai nepriekaištingas pasakojimas, kuris vertas bent jau Kino akademijos nominacijos už geriausią originalų scenarijų.

Techninė juostos pusė

Alleno filmai visada turi specifinį ir gana malonų techninį braižą, pradedant nuo garso takelio, kuris sukuria itin jaukią atmosferą savo melodingais skambesiais juostos metu. Toliau galima pamatyti neblogą operatoriaus darbą, kuris, deja, nesugebėjo įtikinamai aprodyti San Francisko. Vis tik tai, ką matome ekrane, sukuria malonų jausmą - vien jau kambario pateikimas pradžioje ir pačiame gale. Taip detaliai ir svarbiausia prasmingai pateikiamas kameros darbas, jog kiekviename kadre dvelkia estetika.

Filmo montažas, kaip ir visada pas Alleną, – išskirtinis. Puikiai suderintos scenos, kurios leidžia pastebėti Džesminos nuotaikų transformacijas ir jos degradavimą. Įdomiausia, jog filmo ir paties personažų nuotaikų svyravimas kaip tik priklauso nuo šios techninės filmo dalies.

Aktorių kolektyvinis darbas

Tenka pripažinti, jog filmas priklauso Cate Blanchett. Oskaro laureatė puikiai perteikia savo vaidinamą personažą, o kas maloniausia, jog tokios stiprios moters portreto seniai nebuvo matyti kino ekranuose. Tuo pačiu aktorė atliko savo patį geriausią karjeros vaidmenį ir, žinoma, šiais metais su ja lygiuotis kol kas niekas neturi jokių šansų. Tobula vaidyba, verta Oskaro apdovanojimo, kuris, matyt, ir atiteks jai artėjančiuose Kino akademijos apdovanojimuose.

Antrame plane nieko įsimintino nėra, tačiau galima pagirti už tikrai gerą vaidybą Bobby Cannavale‘ą, kurio veikėjas sukėlė emocijų bangas filmo metų. Ekspresyvus personažo pateikimas papildė Džesminos dominavimą juostoje.

Alecas Baldwinas, Sally Hawkins ir Piteris Sarsgaardas irgi prisidėjo prie bendro ir gana neblogo aktorių kolektyvo, tačiau tenka pripažinti, jog šio filmo stiprumas priklauso nepriekaištingai Cate vaidybai.

Verdiktas

„Džesmina“ – tai nuostabiai kerinti ir stiprią socialinę potekstę turinti drama, kurioje labai kruopščiai iškeliamas materializmas ir jo pasekmės. Tai juosta, turinti neįtikėtiną aktorės Cate Blanchett benifisą, verta aukščiausių apdovanojimų. Tuo pačiu filmas tampa vienu geriausių legendinio režisieriaus Woody Alleno karjeros darbų, kuris nepaliauja stebinti savo gyvenimiškų klausimų išvedžiojimais, būdingais kiekvienam žmogui.

Bendras vertinimas: 9/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Savaitės „Baudos kvitas“: taisyklių nesilaikysiu, ką man pasakysi? (22)

Rubrika „Baudos kvitas“, kur publikuojami skaitytojų užfiksuoti KET pažeidimai, ir toliau laukia įspūdingų kadrų! Publikuojame geriausias, per visą savaitę skaitytojų siųstas nuotraukas ir vaizdo klipus. Juos galite peržvelgti bendroje galerijoje.

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje – vaismedžių sodas (5)

Viešojoje erdvėje dažnai girdime teiginį, kad šiuolaikinė mokykla – tai nuolat besikeičianti mokykla, antrieji mokinių ir mokytojų namai. Siekiant, kad tie namai būtų jaukūs, turi prisidėti visa bendruomenė.

Chalato kišenėje nešiota katė į namus atnešė džiaugsmą (39)

Kisiūnė – katė, kuri į namus atnešė daug juoko ir švelnumo. „Normalų“ vardą bandėme sugalvoti porą mėnesių, pasitelkę net aplinkinius žmones, tačiau nieko įspūdingo sugalvoti nepavyko ir ji tapo tiesiog Kisiūne.

Lietuvos vairuotoją nustebino orai Lenkijoje: nufilmavo sniegą (5)

Piktinatės, kad pavasaris niekaip neateina? Lietuvoje orai bent jau geresni nei Lenkijos pietvakariuose – pasak DELFI skaitytojo Almanto, penktadienio rytą ten kaip reikiant snigo. Šį vaizdelį skaitytojas nufilmavo ir pasidalijo juo su DELFI Piliečiu.

Namuose du katinai atsirado netikėtai: kai siautėja, atrodo, kad turime penkis (17)

Būna žmonės, kurie nusprendžia įsigyti augintinius, tada kruopščiai renkasi ir viską apgalvoja. Kažkada ir aš tokia buvau. Ir tai – labai sveikintinas požiūris. Tačiau kartais viskas nutinka kiek kitaip. Visam laikui atsisveikinusi su savo kalyte, su mumis gyvenusia 13 metų, po kelių mėnesių visiškai netikėtai ir neplanuotai sutikau prie ligoninės atklydusią katę.