Kino recenzija. Bjaurusis aš 2

 (31)
Neįtikėtinai šmaikščios 2010 metų animacinės istorijos kūrėjai, režisieriai Chrisas Reunadas ir Pierre‘as Coffinas, sugrįžta su ilgai lauktu tęsiniu. Kino kūrėjai šį sykį vėl iš visų jėgų pasistengė nustebinti žiūrovą ir svarbu, jog tai atliko nenusigręždami nuo pirmosios istorijos dalies ir jos sukurto solidaus pamato, iškėlusio „Illumination Entertainment“ į neregėtas aukštumas.
Filmas "Bjaurusis aš 2"
© "Forum Cinemas" nuotr.

Animatoriai kviečia dar kartą prisisegti saugos diržus iškeliaujant į neužmirštamą nuotykį po vieno blogo vyruko, tapusio tėčiu, gyvenimą, susipažinti su naujais personažais, pakvailioti su pimpučkiukais ir atrasti kartu su Griu tai, kas gyvenime svarbiausia – tikros meilės jausmą.

Apie ką mes čia…

Griu jau kurį laiką nėra pasaulinio lygio piktadarys, jis atsakingas ir rūpestingas tėvas savo atžaloms. Deja, blogiečiui, nors ir pasitraukus iš pavojingo gyvenimo, nėra lengva, o ir nelaimės pačios jį suranda. Žinomas buvęs blogio genijus yra užverbuojamas slaptai misijai: atskleisti vieną sąmokslą, galintį sunaikinti visą pasaulį, tačiau viskas nėra taip paprasta, nes jam koją pakiša ne kas kitas, o meilė.

Kūrinio vidus

Pirmojo filmo sėkmė buvo tokia didžiulė, jog kūrėjai šį kartą pasistengė viską supaprastinti ir nekoncentruoti savo jėgų ties išradingai papasakota istorija, bet duoti daugiau laisvės humorui. Žinoma, nuo to šiek tiek nukentėjo pats pasakojimas, bet daugelį vietų kompensuoja pimpučkiukai - minionai, kuriems ir buvo skirta daugiausiai dėmesio.

Pirmajame filme, kaip jau buvo paminėta, daug ką lėmė pats istorijos turinys, o šiame – personažų išradingumas. Griu jau ne toks kaip ankščiau, jis pasikeitęs, ir galbūt tai viena iš filmo bėdų, nulėmusi šiek tiek blankesnį scenarijų, nes pagrindinis juostos personažas nebeatspindi jos pavadinimo.

Bjauriuoju pavadinti galima nebent tik pagrindinį blogietį. Pimpučkiukams šis filmas – tikras atsiskleidimas. Matyt kūrėjai bando žiūrovus priartinti prie būsimo filmo vien apie geltonuosius pokštininkus. Vaikai gauna mažiau ekrano laiko, tik vienintelė Agnė vėl džiugina akis. Išties, tai turbūt pats mieliausias kada nors sukurtas animacinis mergaitės personažas. Kiti veikėjai irgi verti dėmesio, ypač naujasis personažas moters pavidale – pagaliau Griu sutiko savo meilę.

Kalbant apie romantiką, tai jos šioje juostoje per akis. Galima pamatyti pasimatymą pagal tobulą scenarijų, kai vediesi į restoraną kvailoką, anekdotų tipo blondinę, o su ja susidoroja tikroji tavo simpatija. Dėl tokio vakaro praleidimo daugelis vyrų, kurie vadovaujasi širdimi, o ne kitais instinktais, atiduotų daug ką.

Pokalbiai apie meilę labai banalūs, tačiau vienas iš jų, susijęs su vaikystės nuoskaudomis, pateiktas labai teisingai. Iš tiesų, vaikai yra žiaurūs, o apie paauglius jau išvis nėra ką kalbėti. Kukliam žmogui įvaryti kompleksai meilės fronte tampa viena didžiausių ilgalaikių traumų, atsiliepianti tolimesniame gyvenime, ir surasti bendrą kalbą su moterimis yra sunkiau. Tai vienintelis filmo momentas, kuris yra iš tikro atrodo prasmingas. Dėmesio centre atsiduria ir tėviški reikalai saugojant dukras. Vis dėlto, matyt, dauguma vyrų nenori, kad jų mažos princesės suaugtų ir pakliūtų į rankas „blogiui“ – vaikinams.

Humoro labai daug. Žinoma, jį skleidžia pimpučkiukai ir jų išdaigos. Vis dėlto, kad ir kokie smagūs jie bebūtų, pernelyg dažnas jų pasirodymas šiek tiek pabosta. Taip pat istorija tam tikrose vietose prailgsta dėl lėtoko veiksmo tempo. Siužetinės linijos eiga nesukuria jokių intrigų, viskas nuspėjama, bet, nepaisant to, kartkartėmis jauti, jog „sergi“ už Griu ir jo naujos meilės atradimą.

Peržiūrėjus filmą iškyla vienas klausimas kūrėjams, tiek šio filmo, tiek ir daugelio kitų. Ar tai nauja tendencija „prikėlinėti“ kino ekranuose seniai užgesusių muzikinių grupių kūrinius, ar tai savotiška pašaipa žiūrovui, jog kažkada jis klausėsi tokios muzikos? Šiame filme tokio dėmesio sulaukė kultinė homoseksualumą propaguojanti grupė Village People ir jų megahitas „YMCA“.

Bendras įspūdis po šios animacinės juostos labai pozityvus, po peržiūros jaučiamas lengvumas, pasitenkinimas, atsipalaidavimas, tačiau kartu - ir šioks toks nusivylimas, nes vis dėlto buvo laukta žymiai geresnio filmo, atsižvelgus į tai, kokia nuostabi yra pirmoji dalis. Tikėkimės, jog pimpučkiukų filmas ir trečioji dalis bus dar smagesnės.

Techninė juostos pusė

Animacijos kokybė, atsižvelgiant į labai kuklų 76 milijonų dolerių biudžetą, yra puiki. Didelė pagarba studijai, kuri sugeba taip taupyti, nepakenkdama kokybei. Labai spalvingas ir malonus akims fonas, dėl kurio net sėdint kino salėje jaučiamas vasariškas karštis, skleidžiamas iš ekrano pusės.

Filmas buvo konvertuotas į trimatę erdvę, o tai jau yra tapę pernelyg kasdieniška. Tačiau keisčiausia, jog 3D efektas pirmajame filme buvo žymiai išraiškingesnis, o šioje juostoje jo beveik kaip nebūta.

Operatoriaus darbas labai geras. Labai kruopščiai parodomos menkiausios sceninės detalės ir netrūksta efektingumo. Keletas scenų gana staigios, netgi galinčios išgąsdinti. Montažas taip pat geras, nes nepaisant kelių „ištemptų“ scenų, istorija nenukenčia.

Vienas iš didesnių nusivylimų, kalbant apie techninę pusę, yra garso takelis - vien tik klubinė muzika ir popsas. Vis dėlto buvo galima žiūrovui pasiūlyti ką nors įdomesnio, filmas juk apie blogio genijų, o ne apie geraširdžius padarus. Filmo anonse bent skambėjo Eminemo hitas „Without Me“, o pačioje juostoje apsiribota Flo Ridos ir kitų nerimtų atlikėjų muzikinėmis kompozicijomis.

Apibendrinus viską, galima pasakyti, jog filmo kokybė, vertinant iš techninės pusės, labai gera, o mažyčiai nesusipratimai dėl muzikinio fono tik nežymiai prislopina gerus įspūdžius.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmuko įgarsinimas geras. Nors taip būna retokai, bet šį kartą reikia pripažinti, kad lietuvių dubliuotojai sugebėjo perteikti tą originalią istorijos dvasią. Labiausiai vertas pagyrų yra Dalius Skamarakas, paskolinęs savo balsą pagrindiniam veikėjui Gru, bei Mia Kontrimaitė, įgarsinusi nuostabiąją Agnę.

Kitų veikėjų balsai bei emocijų išraiškingumas taip pat buvo derami ir atitinkantys situaciją, nors tam tikrais momentais jautėsi nenatūralumas ir šioks toks maivymasis. Kaip bebūtų, viskas girdisi puikiai ir priekaištų mūsų brangiems įgarsintojams nėra. Jie atliko darbą kokybiškai.

Verdiktas

„Bjaurusis Aš 2“ – tai šiek tiek silpnesnis savo istorijos turiniu filmas už 2010 metais pasirodžiusią pirmąją dalį, tačiau dėka nesibaigiančios humoro dozės, šmaikščių veikėjų ir publikos pamiltų pimpučkiukų šou, tai vienas iš juokingesnių animacijos žanro projektų, pasirodžiusių šiais metais.

Bendras vertinimas: 8/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Baltarusijos apsuptyje esantis Navikų kaimelis kviečia į Petrines (9)

Daugeliui žmonių kultūra, regis, asocijuojasi tik su didmiesčiais ir masiniais renginiais, kuomet mažesniuose miesteliuose ar kaimuose gali atrodyti, kad visa kultūra yra mirusi arba gyvuoja tik anti-kultūra.

Įžūlus užsieniečio automobilio statymas sunervino praeivį (38)

DELFI skaitytojas vakar užfiksavo įžūliai vairuotojo pastatytą automobilį – ne tik per dvi vietas, bet ir neįgaliesiems skirtoje zonoje.

Ramunė Vilkoitytė. Nevaisingos poros renkasi ir emigraciją (23)

Lietuvoje nevaisingų porų skaičius sudaro vidutinį šalies miestą. Kūdikio susilaukti trokštančios šeimos pagalbos ieško Lietuvos klinikose, artimajame užsienyje, o kartais pasirenka ir ilgalaikę emigraciją.

Nufilmavo: Kaune praūžė vasariška liūtis (11)

DELFI skaitytojas atsiuntė redakcijai vaizdo įrašą, kur matyti Kauno gatves skalavusi liūtis.

Skaitytojos priežastys, kodėl reikia įsigyti šunį (52)

Noriu su visais pasidalinti savo džiaugsmu. Mūsų dienos su metais yra linkusios supanašėti – rytais pirmoji nubunda panelė Rutina ir visus už rankos pradeda vesti jau pramintais takais per dieną į vakarą.