Lukas Brašiškis. Stebuklinių pasakojimų prisodrintas fikcinis pasaulis
Maištautojo dvasią pamiršti besistengiantis vienišius Fredis Quellis miega tuščiame kino teatre, kurio ekrane mirga amerikietiška (greičiausiai Walto Disney’aus) animacija. Nors ši scena įvyksta Paulo Andersono filmui “Mokytojas” artėjant į pabaigą, pagalvojęs apie šį filmą ją prisimenu pirmiausiai. Stebuklinių pasakojimų prisodrintą fikcinį pasaulį amerikietiško kino pramogų industrija siūlo kaip daug sudėtingesnės kasdienės realybės pakaitalą. Būtent tokiame pasaulyje ramybę bando rasti visuomenės atstumtasis Fredis, būtent tokiame pasaulyje nemaža amerikiečių visuomenės dalis po Antrojo pasaulinio karo susidomi religiniu Scientologijos judėjimu.
Tamsia Film Noir žanro stilistiką nufilmuotoje Andersono filmo pradžioje matome savidestrukcinę normalumo standartų neatitinkančio iš karo grįžusio Fredžio kasdienybę. Iš po ranka pasitaikančių cheminių skysčių stiprų alkoholinį gėrimą pasigaminti mokantis Fredis juo piktnaudžiauja antžmogiškais kiekiais. Būtent alkoholis, neurozė ir nevaldomas seksualinio potraukio kitos lyties atstovėms reiškimas Fredžiui trukdo gauti stabilų darbą.
Pradžioje, suorganizavus masines darbininkų išgertuves Fredžiui tenka bėgti iš plantacijos, vėliau, jis yra išmetamas iš prekybos centro, kuriame buvo įsidarbinęs fotografu. Jokių moralės normų nepaisantis ir savo vaikiškai gyvuliškų instinktų paslėpti nesistengiantis Fredžio personažas kardinaliai išsiskyria iš kitų politkorektiškumo ir veidmainystės persmelktoje JAV pokario visuomenėje gyvenančių žmonių. Fredžio (kurio vaidmenį meistriškai atlieka stipruolio kūno ir vaiko veido savininkas – aktorius Joachimas Phoenixas) tikrumas ir laukiniškumas nuo žmonių pilkumo pavargusį žiūrovą kviečia susitapatinti su jo personažu.
Nevaldomas maištautojas sudomina ir turtingą religinio judėjimo “Priežastis” įkurėją Lancasterį Doddą (įsimintinai Philipo Seymouro Hoffmano atliekamas vaidmuo). Alkoholio paveiktam Fredžiui įsmukus į Doddo jachtoje vykusį vakarėlį, jos šeimininkas Fredžiui pasiūlo pasilikti. Kas nulemia tokį Doddo sprendimą: gėrio pasaulio pergalę prieš blogio pasaulį postuluojančios religinio judėjimo ideologo noras perauklėti priešingai jo skleidžiamoms dogmoms gyvenantį personažą ar tiesiog slaptas susižavėjimas Fredžio veiksmuose atpažįstama jo paties gaivalingąja puse? Noras sulaukti atsakymo į šį klausimą tampa varomąja susitapatinimo su tolesniu filmo pasakojimu jėga.
Nors karo veteraną globojantis Doddas stengiasi jį perauklėti, Fredis keičiasi lėtai. Pykčio valdymas, aukštuomenei būdingo manieros, mandagaus kalbėjimo vingrybės – milžiniškų Doddo pastangų dėka Fredžio išmoktų pamokų rezultatas, netrukus pasirodo, tesąs lengvai griūvantis fasadas. Visgi Fredis pajaučia stiprų prieraišumą Doddui (taip pat kaip ir savo spontaniškumą Fredžio akivaizdoje išlaisvinti gebantis Doddas) ir nepaisant pastarojo mokymų prieštaravimo Fredžio gyvenimo būdui, jį gerbia ir gina nuo kritikų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Fredis dažniausiai tai daro jam įprastu būdu – kumščiais. Nesukalbamo maištautojo sukelti nepatogumai ir skandalai sąlygoja vis didesnį Doddo vadovaujamos religinės bendruomenės nepasitenkinimą keistu atėjunu. Tad Fredžiui tenka vis labiau taikytis prie Doddą supančių pseudospiritualistinės religinės organizacijos narių nustatytų normų. Ne vienas apie filmą kalbantis JAV kritikas Doddo personaže įžvelgia Scientologijos bažnyčios įkūrėjo L. Ron Hubbardo prototipą. XX amžiaus pradžioje įsigalėjus įvairioms froidiškos psichoanalizės interpretacijos formoms, viena jų, Hubbardo dėka, palaipsniui išaugo į savarankišką fantastinių, mokslinių ir religinių tiesų hibridą – Scientologijos bažnyčios mokymą. Blogas emocijas ir nederamą elgesį kontroliuoti siekiančiomis spiritualistinėmis praktikomis besiremiantis ir dvasinio pasaulio viršenybę kasdienio pasaulio atžvilgiu pabrėžiantis mokymas šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje tapo populiaria amerikiečių praktika. Jachtai atvykus į Niujorką Doddo paskaitos tampa vis populiaresnėmis, jo knyga sulaukia didžiulio susidomėjimo. Visgi laike atskirti filmo epizodai (filmas nesiekia pasakoti aiškiai suprantamos tęstinės istorijos) neleidžia susitapatinti su Doddo veiklos sėkme, greičiau atvirkščiai, demonstruoja, kad pačiam Doddui tampa vis sunkiau sekti savo dėstomomis tiesomis: po knygos pristatymo jis nebevaldo pykčio,vėliau pradeda išnaudoti savo šeimos narius bei pasiduoda kitokioms silpnybėms. Tuo tarpu Fredis, filmui persiritus į antrąją pusę, pasikeičia. Jo veide pasirodo ramybė ir paklusnumas, atsiranda noras keisti savo dabartį pakeičiant praeitį. Fredis nuvyksta (įspūdinga plačiaekraniu objektyvu nufilmuota Fredo kelionės motociklu per dykuma scena) į jaunystėje mylėtos merginos namus, bet ten praeitis, be abejo, jo nebelaukia. Mergina ištekėjo, Fredis ir toliau lieka vienas. Ar gali žmogaus charakteris radikaliai pasikeisti? Fredžio pavyzdys byloja, kad ne. Sugrįžęs prie ankstesnio gyvenimo įpročių, jis nuvyksta pas Anglijoje apsigyvenusį Doddą, bet ten Fredžio silpnybės pritarimo nesulaukia. Filmas baigiasi ta pačia scena kaip ir prasidėjęs: Fredis paplūdimyje stato smėlio pilį, kuri yra ne kas kita, kaip nuogos moters kūnas, jam tarnaujantis nelyginant pripučiama lėlė. Pažiūrėjus filmą kurį laiką nepaliko įspūdis, kad režisierius jo sąmoningai neužbaigia. Jokio dramatinio posūkio, jokios atomazgos, jokių minčių apie Scientologijos judėjimo ateitį… Užuot konstravęs dramatinį pasakojimą, Andersonas pavaizduoja amžinąjį blaškimąsi tarp dviejų žmogaus vidiniam pasauliui būdingų polių, tarp blogio ir gėrio, nei vienam iš jų nepaimant viršaus. Tokios realybės populiariojoje amerikiečių animacijoje ar kine tikrai nepamatysime.
Ieva Motiejūnaitė. Ar įmanoma pakeisti žmogaus psichologiją?
Bjaurus nihilistas. Emocinis banditas. Netašytas stuobrys. Svetimo laimės negalintis pakęsti piktavalis. Seksualiai nepasotinamas gyvulys. Būtent toks yra pagrindinis Paulo Thomo Andersono psichologinės dramos „Mokytojas“ pagrindinis veikėjas, buvęs jūreivis Fredis Kvelas.
Nuo pat pirmųjų filmo akimirkų tampa aišku: psichologinę krizę po Antrojo pasaulinio karo išgyvena ne tik Fredis, bet ir visa Amerika. Tai puikiai iliustruoja scena, kurioje būrys iš karo grįžusių, ilgą laiką nesimylėjusių jūreivių paplūdimyje lipdo moterį iš smėlio. Tai simbolizuoja ne tik kūnišką moters ilgesį, bet ir normalaus gyvenimo troškimą.
Moterį iš smėlio ima prievartauti Fredis. Gyvuliškas jo elgesys ir kitų jūreivių reakcija parodo, kad net moralinę krizę išgyvenančiai šaliai pykčiu pasauliui konkuliuojantis Fredis yra svetimas ir nesuprantamas. Suvilioti moters ir išlaikyti darbo nesugebantis Fredis gimdo neapykantą laimingiems žmonėms, taip savo pyktį ir nepasitenkinimą netyčiomis nukreipdamas į patį save.
Visgi giliai širdyje Fredis turi kažką, kas primena žmogiškuosius jaumus. Šlykščią ir tulžingą jo kasdienybę kartkartėmis praskaidrina malonūs prisiminimai apie seną ir vienintelę meilę Doris. Dėl nesekmės asmeniniame gyvenime Fredis kaltina save ir tai giliai išgyvena. Tačiau čia pat susiduria su saviapgaule, siekiu įrodyti kitiems savo apatiją ir netikrą pasitenkinimą gyvenimu.
Dviveidiškumas — vienas iš šios juostos kertinių akmenų. Su juo susiduria daugelis šiuolaikinėje visuomenėje gyvenančių žmonių. Fredžio dviveidiškumas jame augina dar didesnį nihilizmą, pasibjaurėjimą jį supančiu pasauliu. Todėl Fredis gamina svaiginantį, nuodus primenantį gėrimą.
„Jei vartosi jį su saiku, nemirsi“ — taip apie savo sukurtą mikstūrą kalba pats Fredis. Akylesnis žiūrovas gali įžvelgti sąsajų su dviveidiškumu. Jei juo nepiktaudžiausi ir naudosi protingai, jis gali padėti tau gyventi sėkmingesnį gyvenimą. Tačiau jei jį naudosi nuolatos, jis tave gali suėsti iš vidaus.
Esminis lūžis Fredžio gyvenime įvyksta, kai žmonės jį apkaltina apnuodijus vieną iš darbininkų. Buvusiam jūreiviui nebelieka nieko kita, kaip įšokti į kruizinį, šventiškai nusiteikusių svečių pilną laivelį. Plaukdamas laivu, Fredis sužino, kad jame švenčiamos vestuvės, o pats laivas priklauso paslaptingajam Lankasteriui Dodui. Iš tikrųjų šis žmogus — paslaptingo „Šaltinio“ judėjimo pradininkas. Kartu su savo žmona Lankasteris gilinasi į žmonių pasąmonę, taip atskleisdamas psichologines jų silpnybes ir mėgindamas jas užglaistyti. Fredis ir Lankasteris atrodo visiškai skirtingi. Tai puikiai parodo scena, kuomet abu vyrai sėdi prie stalo. Mandagus Lankasteris kalbina Fredį, o šis nė nesigėdydamas gadina orą. Tačiau netrukus situacija ima keistis. Lankasteris ir Fredis neblogai susibičiuliauja.
Fredis ima mokytis valdyti savo emocijas ir nugalėti savo silpnybes. Pakilimai ir nuopoliai, dominavimas ir pasidavimas. Du prieštaringi, Fredžio neapleidžiantys jausmai. Tai jį sekina emociškai, neduoda jam ramybės, priverčia draskyti save į gabalus. Fredžio emocijų nestabilumas ypač sustiprėja, kai jis ima abejoti Lankasteriu. O kas, jei šis žmogus nėra tas, kuo dedasi? Kodėl jis kelia balsą? Ir kodėl kartais atrodo visiškai išmuštas iš vėžių?
„Mokytojas“ primena Stanley Kubricko psichologinę dramą „Prisukamas apelsinas“. Tiek Fredis Kvinas, tiek pagrindinis „Prisukamo apelsino“ veikėjas Aleksas DeLarge yra pikti sociopatai. Skiriasi tik jų neapykantos išraiškos būdai. Fredis apsiriboja keliais apsistumdymais, žmonių užgauliojimu ir paniurusiu veidu. Tuo tarpu šelmiškai besišypsantis Aleksas — brutalus chuliganas ir prievartautojas. Abi istorijas sieja esminis klausimas: ar įmanoma iš laukinio gyvulio tapti žmogumi? O gal to pakeisti neįmanoma? Ar psichologinę, sau padarytą žalą galima atlyginti nevartojant vaistų, o vien analizuojant save? Ar pasikeitęs žmogus išliks savimi? O gal tai pavojus ne tik sau, bet ir kitiems?
Filmas yra įtaigus ne tik savo siužetu. Tinkamo prieskonio jam suteikia paniuręs ir perkreiptas Fredį įkūnijusio Joaquino Phoenixo veidas, perkarusi jo laikysena, desperatiškas, kartais kiek maniakiškai skambantis juokas. Filmą labai sustiprina jūros ir paplūdimio motyvai, Fredžio prisiminimai. Šis filmas patiks analizuoti mėgstantiems, filosofija ir psichologija besidomintiems žiūrovams. „Mokytojas“ neabejotinai pateisino tris pelnytas „Oskarų“ nominacijas.
Filmo anonsas:
