Kino metras. Dvi filmo „Draugė Kim mokosi skraidyti“ recenzijos

 (1)
DELFI rubrikoje „Kino metras“ - dvi skirtingos Tarptautinio Vilniaus filmų festivalio „Kino pavasaris“ filmo „Draugė Kim mokosi skraidyti“ recenzijos. Jas parašė kino kritikė Lina Žigelytė ir DELFI skaitytoja Airida Mergiūnaitė.
Draugė Kim mokosi skraidyti
© Organizatorių archyvo nuotr.

Lina Žigelytė. Skrajojantis proletariatas

„Draugė Kim mokosi skraidyti“ yra reta proga pamatyti pirmąjį tik Šiaurės Korėjoje filmuotą ir šiaurės korėjiečių suvaidintą, bet vien Vakarų finansuotą tarptautinės komandos sukurtą filmą. Proga reta, nes juostos platinimą Vakaruose neišvengiamai apsunkina jos atvirai propagandinis turinys.

Šypsenų čia daug, net ir šachtos juodumoje. Komunistinės sistemos draugai vienas kitam nė nemirktelėję tiesia pagalbos ranką. Ir tvarkingai gatve žingsniuojančių darželinukių suknutės, ir tapetai daugiabučiuose yra saldžiai pastelinių spalvų. Kitaip sakant, „Draugėje Kim“ pozityvo ir laimės drėbtelėta ne ką mažiau nei Leonido Gaidajaus komedijų Tarybų Sąjungoje. Pakankamai, kad kiltų abejonių politinės sistemos demagogija. Išties.

Belgės Anjos Daelmans, brito Nicholaso Bonnerio ir šiaurės korėjiečio Kimo Gwang Huno perteikiamame Šiaurės Korėjos komunizme gyvenimas toks smagus, kad net nesitiki. Turbūt svarbiausia, dėl ko ir verta pažiūrėti šį filmą yra tai, kad parodijos čia pakanka, kad suprastum bet kokios pernelyg teigiamomis vizijomis apie laiminingą ateitį grindžiamos ideologijos apsimetėliškumą. Net tik Tarybų Sąjungos komunizmo, bet ir Vakarų kapitalizmo.

„Draugės Kim“ pagrindinė veikėja – provincijoje, darbininkų šeimoje, gyvenanti jauna ir savo naiviu žavesiu paperkanti mergina Kim (Jong Sim Han). Ji, kaip ir tėvas, dirba anglies kasykloje, bet svajoja būti akrobate ir daryti triukus ant trapecijos (beje, Kim vaidinanti aktorė yra profesionali akrobatė). Mėgėjiškais triukais Kim linksmina kasyklos darbininkus ir yra tikra vietinė žvaigždė.
Galimybė išplaukti į platesnius vandenis jai nusišypso gavus pasiūlymą mėnesiui išvykt į Pchenjaną dirbti statybininkų brigadoje. Kadangi sostinėje veikia didelis cirkas, Kim iškeliauja, nes puoselėja viltį apsilankyti cirko pasirodymuose. Jos svajones dar labiau išpučia cirke vykdoma akrobatų atranka, nes ji pasišauna susirungti su įvairių sporto mokyklų auklėtiniais dėl vietos cirko trupėje. Tiesa, dėl aukščio baimės Kim susimauna per atranką ir ją išjuokia vienas iš cirko žvaigždūnų – jos bendraamžis akrobatas Pakas (Chungas Guk Pakas). Jis pamokomai paaiškina provincijos mergaitei, kad angliakasiams skraidyti nelemta.

Bet darbininkų klasės mergina – ne iš kelmo spirta (nors ir išgyvena dėl moralizuojančių akrobato patyčių). Atsitiesti Kim padeda jos brigados Pchenjane bendradarbiai, kurie vertina jos talentą ir nutaria, kad visa brigada išmoks akrobatinių triukų rengiamai darbininkų šventei. Daugiabučių apsupta statybos aikštelė, kurioje įvyksta pasirodymas, tampa amfiteatru, kuriame sužiba ne tik prieš tai statybų aikštelėje aukščio baimę įveikusi Kim, bet ir kiti darbininkai.

Angliakasės triumfą išvysta ir akrobatas profesionalas Pakas, kuris po daugelio pastangų, jau Kim grįžus į tėviškę, įtikinėja ją atsikraustyti į Pchenjaną ir siekti profesionalios akrobatės karjeros. Pakui mėginant perkalbėti Kim tėvą, kuris įtariai vertina dukters svajones, į provincijos miestelį net atvyksta VIP'ų delegacija iš sostinės, kurių argumentai galiausiai suveikia. Apmokymai Pchenjene yra varginantys, bet galų galė Kim atsiduria akrobatų olimpe.

Laiminga filmo atomazga aiški nuo pradžių – nuo pirmųjų smaragdiškai žalių Šiaurės Korėjos kalnų papėdžių kadrų. Ėjimą link optimistiško finalo paryškina ir užkuriančios pučiamųjų melodijos, skambančios statybų aikštelių ir šachtose triūsiančių darbininkų kadrų fone.

Tiesa, „Draugė Kim“ nėra tiesiog nuspėjama socrealistinės dokumentikos giminaitė. Spartus montažas, į filmą įpinta animacija ir dokumentiniai kadrai, vaikiškai naivi vaidyba, stambūs žydinčių gėlyčių planai ir gamyklų fone matomi edenišikai įstabūs kalnagūbriai kelia asociacijų ir su disnėjiška fantazija. Tik jos veikėjai – ne antropomorfiški žvėriukai ar mažos mergytės.

Cementą maišanti mergina, prakaitą braukiantys statybininkai, unisonu cirke plojanti publika ir fone vis šmėkštelėjantys pioneriai galėtų tapti banaliu klišių rinkiniu, kurį vakariečiai dažnai suvokia kaip komunizmo esmę. Tačiau „Draugėje Kim“ ir ypač dėl to, kad be militarizuotų paradų išorinis pasaulis beveik nėra matęs vaizdų iš Šiaurės Korėjos, pacukruota filmo idilė pasiekia kiek kitokį efektą.

Negalima nepastebėti, kad iš paukščio skrydžio nufilmuotose Pchenjano gatvėse beveik nėra žmonių ir eismo. Apytuščiu provincijos keliu staiga praskriejantis prabangus visureigis, į kurį, pakeliui į sostinę, įsėda Kim, atrodo kiek neadekvačiai. Ir šiems laikams gerokai pasenęs kompiuteris, kuriame jį apsėdę partijos kadrai stebi pasirodymo cirke įrašą, palieka įtartiną jausmą – kažkuo ši šiandien egzistuojanti komunistinė sistema yra keista. Nejučiom kyla klausimas, kodėl draugė Kim panoro išsižadėti jos šeimai įprasto gyvenimo ir užsimanė skraidyti.

A. Mergiūnaitė. Ar visi norai pasiekiami?

Pavasario vėjai pučia ir iš Šiaurės Korėjos pusės: festivalyje pristatomas filmas „Draugė Kim mokosi skraidyti“, pasakiškais motyvais bandantis tirpdyti užsistovėjusią lietuvišką žiemą.

Trijų režisierių - Anja Daelemans, Nicholas Bonner, Kim Gwang Hun – jungtinis darbas, pasakojantis apie jaunos merginos užsispyrimą siekti svajonės nepaisant iškylančių kliūčių. Kim sekdama tėvo pėdomis dirba iš pažiūros keistą, vyrišką darbą: anglių kasykloje. Tačiau net ir grūdinama sunkaus darbo, nepaliauja svajojusi tapti akrobate ir prisijungti prie stipriausios cirko trupės.

Yra sakoma, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės kartais pildosi. Režisieriai tai perfrazuoja kiek kitaip: kuo stipriau svajoji, tuo daugiau išsipildymo šansų. Sugretinamos dvi visiškai skirtingos veiklos sritys – anglių kasimas ir akrobatika – kurios viena kitos ne tik ne apsunkina, tačiau dar ir papildo. Kūno galimybes ir triukus išbandanti net per darbo šventes, Kim pamažu pratinasi prie svajonės būti žinoma ir pastebėta.

Filmas įdomus tuo, kad jo siužetas primena pasaką. Ne, ne dėl laimingos pabaigos, o dėl to, kaip jis pateikiamas: pirmosios scenos rodo mažą mergaitę, su mama pievoje kalbančią apie sparnus ir galimybę skristi. Ir po kelių akimirkų ji jau skrenda: pirma mintis, kad idėja paremta pasakos „Alisa stebuklų šalyje“ motyvais. Skrydžio simbolis pabrėžiamas ir viso filmo eigoje: mažas baltas balandis – talismanas, turintis atnešti sėkmę pakilti į dangų.

Neįprasti filmui fragmentai – animaciniai, pieštų paveiksliukų perėjimai tarp scenų. Ar tai aliuzija į vaikystę, kai svajojame nuoširdžiai ir drąsiai? Greičiausiai. Tačiau šiuo atveju jie atrodo kaip padrąsinimas bijantiems ar abejojantiems. Ir vėl dėl to paties – dėl savo svajonių.

Pasakos motyvus stiprina ir šių dienų politinė realybė: veiksmas vyksta Šiaurės Korėjoje. Apie šį režimą galima spręsti iš to, kad nėra suskirstymo į vyriškus ir moteriškus darbus – merginos dirba anglių kasyklose ir statybose, lygios su vyrais. Antra, viešumoje matomos merginos vargiai skiriasi viena nuo kitos – dėvimos tokio paties stiliaus suknelės, panašiai surišti plaukai. Tad ar galima pasiekti savus norus ir keisti likimą, kai jo šeimininkas esi ne vien tu?

Atrama išdrįsti svajoti turėtų būti ir tėvai. Dar mamos vaikystėje padrąsinta Kim kartais atsimuša į tėvo – konservatyvaus angliakasio – nuomonę ir baimes. Bijojimas dėl dukros saugumo ir įmanomo nesėkmės atvejo: ar ji nepraras turimo pagrindo dabartiniame angliakasybos darbe, šeimos, kuri yra visada šalia? Mamos, kurios jau nebėra, padrąsinimą mergina jaučia ir iš močiutės pusės, kartu padedančios auginti svajones. Vėlgi, dvi priešybės – skirtingos artimųjų nuomonės, grūdinančios klausyti širdies balso.

Filmas, kurio herojė yra jauna mergina, nebūtų filmas, jei jame nevyktų intriga su vaikinu. Ir ne bet kokiu – pagrindiniu akrobatu Paku toje trupėje, kurios nare Kim svajojo tapti visą gyvenimą. Pastarajam ji dar turi įrodyti, kad net ir pakilus iš anglių galima skristi. Intriga tempiama viso filmo metu, įvairiose situacijose vienas su kitu nuolat susiduriantys veikėjai neapykantą pamažu užaugina į vertingesnį ryšį – pagarbą ir nuolankumą, norą padėti vienas kitam siekti užsibrėžto tikslo.

Pasakos ir svajonių išsipildymas – tiems, kurie siekia tikslų. Lengvas ir nuotaikingas filmas apie sunkią profesiją ir išbandymus, tykančius kiekvieno drąsiaširdžio kelyje. 

Filmo anonsas:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Kauno mokiniai minėjo Sausio 13-ąją (10)

Atiteka laikas, atnešdamas įvykius, faktus ir žmones. Į šiandieną laikas atskriejo iš 1991 metų sausio 13-osios ir 8.00 val. visoje Lietuvoje sustojo su atminties liudijimu. „Atmintis gyva, nes liudija“ šiandieną, liudys, kol gyvuos Lietuva.

1000 laisvės žvakučių Veiviržėnų J. Šaulio gimnazijoje (7)

Sausio 13 diena – kai gėris nugalėjo blogį, tai diena, kai šviesa nugalėjo tamsą. Net ir praėjus 26 metams po šio dienos, svarbu nepamiršti jos, skatinti ir puoselėti savo minties, savo artimųjų, savo šalies laisvę.

Vyro namuose – neįprastos išvaizdos gyvis (39)

DELFI skaitytojo Vidmanto dėmesį atkreipė namuose pastebėtas jam nežinomas gyvis. Dėl neįprastos pastarojo išvaizdos jis paprašė DELFI redakcijos pagalbos jį atpažįstant.

Sausio 13-ąją prisiminus: mūsų kova vis dar labai reikšminga (16)

Šiandien yra Laisvės gynėjų diena ir tikrai nedera pamiršti tų, kurie aną Sausį aukojo savo gyvybes, jomis rizikavo tam, kad šiandien Lietuva būtų laisva. Tai – didžiausia Lietuvos pergalė. Vis dėlto man kažkaip norėtųsi pamąstyti apie kitą barikadų pusę.

Sausio 13-ajai priminti sukūrė ypatingą nuotrauką (123)

Sausio 13-ąją kiekvienas prisimena kitaip – vieni apie tos dienos įvykius žino tik iš tėvų pasakojimų, kiti patys stovėjo prie laužų ir susikibę rankomis dainavo, treti tuomet nieko nesuprato, nes buvo per maži, ir tik vėliau įvertino, kas tuo metu vyko. Nepaisant to, kiekvienam ši data svarbi, kaip ir laisvė, kurią visi kartu apgynėme. Foto-video menininkas Simonas Šileika sukūrė „mintį laužančią“ foto manipuliaciją 1991 metų Sausio 13-ai priminti.