G.Kukta. Emocijos kinas
Jaunasis kanadietis vunderkindas Xavieras Dolanas su trečiuoju filmu „Bet kokiu atveju Lorens“ („Laurence Anyways“, 2012) gerokai paaugo. Jei pirmieji du filmai – „Aš nužudžiau savo motiną“ ir „Įsivaizduojamos meilės“ – tryško vietomis nepamatuotomis ir nesuvaldomomis emocijomis, o siužetas laikėsi ant plonyčio karkaso, daug ką aukojant tuštokoms formalistinėms įmantrybėms, tai naujoji juosta atrodo kur kas labiau suvaldyta.
Žinoma, joje irgi netrūksta dolaniško stiliaus ženklų – sulėtinti kadrai, netikėti kameros rakursai, ryškios spalvos, vintažinė aplinka, įsimintinas garso takelis – tačiau po šiuo spalvingu paviršiumi slepiasi ir tikra žmogiška drama, kurią režisierius perteikia jam būdingu savitu žvilgsniu ir itin detaliai.
Pagrindiniai filmo herojai – gyvenimu besimėgaujanti pora: literatūros mokytojas, poetas Lorens (Melvil Poupaud) ir jo mylimoji Fredė (Suzanne Clement). Jie nerūpestingai įsimylėję, pilni džiaugsmo ir ateities planų. Iš šalies žvelgiant – ideali pora. Tačiau, kaip paaiškėja, Lorens nesijaučia savimi. Anot jo, jis vagia gyvenimą moters, kuria galėtų būti, jaučiasi įkalintas vyro kūne. Po atviro prisipažinimo mylimajai, Lorens galiausiai nutaria neslopinti prigimties ir tapti moterimi.
Priblokšta netikėtos žinios, Fredė kurį laiką nesusitaiko su mylimo žmogaus sprendimu, tačiau beprotiškai mylėdama, galų gale apsisprendžia nelengvą kelią nueiti kartu. Prasideda ilga – ir Lorens kaip žmogaus, ir dviejų žmonių santykių – transformacija. Emocijų, nuotaikų ir jausmų skalė beveik pustrečios valandos trukmės filme keičiasi ne vieną kartą. Pora pykstasi, susitaiko, vėl skiriasi, stengiasi gyventi atskirai, galiausiai vėl susitinka, kad finale visiems laikams išsiskirtų ir iškeliautų pro skirtingas kavinės duris. Kaip dvi skirtingos ir nepriklausomos moterys (man viena iš gražiausių finalinių scenų pastarųjų metų kine). Perfrazuojant paties režisieriaus itin mėgstamą ir vertinamą Godard‘ą – gyventi savų gyvenimų.
Dolanas kuria tikrą Emocijos kiną. Kiekvieną veikėjų jausmų proveržį nuolat paryškina muzika, todėl vietomis epizodai panašėja į ištęstą muzikinį klipą. Kiekvienas emocinis lūžis istorijoje palydimas estetiškai nugludintais kadrais ar kiek iliustratyviais (kaip tie Hieronymo Boscho paveikslo „Kristus, nešantis Kryžių“ fragmentai, montuojami su Lorens kančia) ir prikišamais (kaip ta Fredę užliejanti vandens banga svetainėje) sprendimais. Tačiau šie triukai, kurių manipuliacinį mechanizmą aiškiai perpranti, vis tiek paperka ir veikia.
Nors, žinoma, didžiausias juostos privalumas – puiki Suzanne Clement, į kurią ekrane tiesiog įdomu žiūrėti, vaidyba (Kanuose pripažinta geriausia aktore „Ypatingo žvilgsnio“ programoje). Išties – jos vidinė drama filme ir yra svarbiausia: nuo bandymo save įtikinti, jog viskas gerai, jog įmanoma gyventi tokį gyvenimą, iki depresijos, desperacijos ir beviltiško troškimo susigrąžinti buvusią meilę. Šioje vietoje Dolanas, it koks Almodóvaras, neria į moters pasaulį ir režisuoja subtiliausius jo niuansus.
Matyt, didysis gyvenimo filmas Xaviero Dolano dar tik laukia. Tačiau matant su kokiu darbštumu ir maksimalizmu jaunasis režisierius kuria, laukti gali tekti visai neilgai.
A.Mergiūnaitė. Ar įmanoma likti abejingam meilei?
Vos dvidešimt trejų metų režisierius, jau trečiuoju savo filmu šturmuojantis kino sales su neįtikėtina istorija, požiūriu ir išskirtine kinematografija. Renkantis apdovanojimus ir nepaliekantis abejingų žiūrovų. Provokuojantis herojaus svarstymu – vis dėlto jis vyras, ar moteris, ir gąsdinantis tuos, kurie nedrįsta įvertinti meilės sau.
Lorens – vyras, dirbantis literatūros mokytoju mokykloje. Turintis merginą Fredę, su kuria gyvena bohemišką, čia ir dabar akimirkos gyvenimą; tėvą, kuris vargiai pripažįsta jį sūnumi. Iš pažiūros eilinis trisdešimtmetis, ramiai plaukiantis per gyvenimą ir nekeliantis sau neįgyvendinamų tikslų.
Lorens – moteris, gimusi vyro kūne. Visą laiką gyvenusi paslapčiom, sulaukusi trisdešimties nusprendžia pagaliau pasirodyti: pirmasis makiažas, pirmoji išpažintis širdies draugei, ir pirmasis bandymas prisistatyti visuomenei. Keisti žvilgsniai, nejauki tyla ir kartą – dozė fizinio smurto, tačiau pagaliau laisva ir pripažinta, jog iš tikrųjų egzistuoja.
Ir tai vienas ir tas pats asmuo – Lorens. Turime galimybę susipažinti su žmogumi, kuris nesijaučia esantis savimi, nes yra įkalintas kitos lyties kūne. Turbūt galime pripažinti, kad nors kartą gyvenime patys esame regėję žmogų, kurio išorinis savęs pateikimas neatitiko jo tikrojo fizinio pavidalo – tarsi panaikinta riba tarp dviejų galimų šioje žemėje lyčių. Ar pagavote save gėrintis, bjaurintis ar kažkaip kitaip reaguojant, ir ar bandėte įsivaizduoti, kas kirba JO galvoje?
Jaunasis režisierius priežasčių ir atsakymų ieško atsargiai. Kaip visada, viena iš strėlių nukreipta į tėvus – piešiamas abejingo tėvo, nepripažįstančio sūnaus, portretas. Ar gali tai Lorens paskatinti savęs ieškoti priešingosios lyties stovykloje? Motinos žodžiais tariant, jei ne vyru, tai moterimi jis tuo labiau nebus pripažintas tėvo akyse. Motina, kurios supratimo jis ieško, taip pat kartas nuo karto susvyruoja, pasirinkdama vyrą, o ne sūnų. Tačiau galiausiai pripažįsta, kad visada žinojo turinti dukterį, suteikdama padrąsinimą Lorens visu šimtu procentu būti tuo, kuo jaučia esantis.
Nors istorija rodoma per norinčio būti kitokiu žmogaus prizmę, iš tikrųjų svarbiausia šio filmo tema yra meilė. Sau ir žmogui, kurį myli. Pastaroji, Fredė – netikėtai į egzistencinių problemų liūną įmesta moteris, kuri turi rasti atsakymą į klausimą sau: ar sugebėtų mylėti vyrą, kuris tokiu nesijaučia? Panašu, kad šio atsakymo ji ieško viso filmo metu – bėgdama ir vėl grįždama pas jį, ieškodama kitų vyrų, užsiblokuodama depresijoje ar rengdama akistatas su savimi ir Lorens. Nors meilės atsakymai dažnai tampa aiškūs, herojų prigimtis verčia juos nuolat pergalvoti.
Filmo veiksmas prasideda 1989-aisiais, ir rutuliojasi beveik iki naujojo tūkstantmečio pradžios. Tačiau šis dešimtmetis daugiau sąlyginis: tai aplinka, kurioje reikėjo daugiau drąsos norint laužyti stereotipus ir visuomenės normas; tai aplinka, kurios savisaugos barjeras buvo stipresnis nei būtų dabar. Čia ir slypi didžiosios kovos su savimi niuansas – turi būti velniškai stiprus, kad išdrįstum savo tiesą įrodyti ir pasauliui, dar nesančiam žmogiškumo ir supratimo finišo tiesiojoje.
Ne atsitiktinai parinkta Lorens profesija - mokytojas. Pirmasis jo viešas prisistatymas moterimi įvyko būtent ten – vietoje, kur pagrindinė auditorija yra jaunimas ir konservatyvi, taisyklių paisanti vyresnioji karta. Vieta, kurios pagrindinė funkcija – švietimas. Neabejotinai tokia aplinka yra žinutė pasauliui: mes turime mokytis būti humaniškesniais, mąstančiais ir nesmerkiančiais tų, kurie drįsta būti kitokiais. Jaunimas yra visų naujovių skleidėjai ir tokie gyvi pavyzdžiai moko juos ieškoti skirtumų tarp savęs ir kartos, kuri yra jau sustabarėjusi ir bijo pokyčių. Tas taip pat yra parodoma: Lorens atleidžiamas iš darbo, kai apie tai sužino vaikų tėvai, nors panieka įžvelgiama ir kolegų kolektyve. Tačiau kodėl, kai jis pirmą kartą įžengė į klasę, apsitempęs moterišku kostiumėliu, nepasipylė juoko banga, o tik po nejaukios tylos mergaitė drįso užduoti klausimą, susijusį su mokomo dalyko, o ne jo asmenybės tema? Ar režisierius bando parodyti, kad viltis eiti geresne linkme vis dėlto yra?
Apie filmą galima kalbėti daug, tačiau reikia išgirsti jame skambančią muziką. Sunku susilaikyti nuo subjektyvumo, tačiau garso takelis yra vienas geriausių girdėtų pastaruoju metu. Modernios ir supaprastintos klasikinės muzikos mišinys – kaip tik tai, kas atskleidžia vidinius prieštaravimus, aplinką ir jausmus sau pačiam. Būtent dėl muzikos kartais sunku patikėti, kad tai devintasis dešimtmetis – jie vienas su kitu turi mažai bendro, ir tai leidžia žiūrovui nuspręsti, svarbesnė yra laiko ar evoliucionuojančių asmens vertybių tematika.
Jokiu būdu nepamiršti vaizdo – ne sausai rodomo, bet pagaliau kalbančio. Pasirinktos vietos, kompozicijos ir spalvos dažnai primena vaizdo klipą o ne filmą, tačiau čia ir yra visas žavesys. Sulėtintos veiksmų scenos, gamtos įsikišimas ir kartais – savotiškai fantastinio pasaulio vaizdai, lyg manifestas meilės pokyčiams. Išgrynintos, kartais šiek tiek sintetinės spalvos, sienų tapetų ir herojų aprangos panašumai – tai viskas ir dar daugiau, kas daro šį filmą išskirtinai kitokį.
Norėčiau tikėti, kad Lorens istorija gali padaryti mus geresniais. Keistis, eksperimentuoti, nebijoti, norėti ir galiausiai – išdrįsti mylėti. Save ir kitus. O jei ne – tai bent paploti režisieriui Xavier Dolan, prakalbusiam reikalinga, nors ir gąsdinančia žmonėms tema.
Bet kokiu atveju Lorens. Bet kokiu atveju pažiūrėti dar kartą.
Filmo anonsas:
