I.Gudmonaitė. "Apsimetėlis": meilės vagis arba vaisiai iš kito sodo
Dokumentinio filmo metu susipažįstame su dviem itin keistais tipažais, kurie, nors ir nėra gyvenime susitikę ir yra iš skirtingų pasaulio vietų. Greičiausiai jie kokiais nesuvokiamais ryšiais yra susiję: su vaikystėje dingusiu berniuku, aplink kurį sukasi visa tėvų pasakojama istorija, kurio mes nematome ir kurį galime tik įsivaizduoti, žinodami apie tam tikras jo savybes - jog buvęs "sunkaus" charakterio, kai tik kas nutikdavę, iškart bėgdavęs porai dienų iš namų.
Taip pat ir su dvidešimt trijų metų vaikinu, kuris laikinai "pakeitė" atpasakojamą personažą bei suteikė vaiką praradusiems tėvams didelį džiaugsmą. Nors, pasirodo, situacija buvusi fiktyvi.
Išties sunku patikėti, jog motina neatpažino, jog tai nėra jos sūnus, su juo šeimyniškai leido laiką: kartu valgė pusryčius, pietus, vakarienę, nors ir minėta, kad vaikas toks pasikeitęs, visai neprimenąs pats savęs... Galiausiai paaiškėjo, jog atsiradęs sūnus visai nėra jų sūnus.
Galvojant apie motiną, galbūt jos psichikoje svarbesnis buvo pats vaiko atsiradimo, o ne įvykio tikrumo faktas, galbūt ji neištvėrusi vaiko nebuvimo pati išsišaukė sau tokią situaciją. Nors ji ir netikra, tačiau sukėlė bent jau trumpalaikį palaimos jausmą, sūnui paklydėliui grįžus namo.
Taip įvyksta savotiškas žaidimas, nors tik vienas dalyvis žinojo, kad tai yra žaidimas. Taip vaikinas, žaidęs su pačiu gyvenimu ir žmonių jausmais, ir, kaip filmo pradžioje pasigirsta, "negavęs meilės savo paties šeimoje", bando ištrinti savo tapatybę, patenkant į vietas, kuriose yra svetimas.
Jis keliauja iš vienos šalies į kitą, iš vienų vaikų namų į kitus, iš vienos šeimos į kitą - apsimesdamas dingusiu nariu.
Galiausiai atsiduria šeimoje ir parodo savo poziciją ilgainiui suformuotų ir nepajudinamų struktūrų (viena iš jų - šeima), atžvilgiu, savotiškai jas ardydamas, paliesdamas ir stipriai išryškindamas prisirišimo vieni prie kitų temą - žmonių polinkį savintis.
"Mano sūnus, mano vyras, mano tėvas, motina ir t.t. Galbūt netekę šių prisirišimų, mes galėtume keistis šeimomis, namais ir daiktais. Aš galėčiau tapti dukra kažkieno kito, kažkas laikinai galėtų tapti mano tėvais, paskui dar kitais ir dar kitais tėvais - mano šaliai virstant kita šalimi" (beje, emigruojant, kas ypač dažna šiais laikais - argi įvyksta ne tas pats? Juk tapdami "Anglijos" ar "Amerikos" piliečiais mes ir esame tie kiti).
Tačiau motina, viso filmo metu itin dramatiškai pasakojanti - nėra kita, ji skaudžiai išgyvena sūnaus dingimą. Ir tai suprantama (matyt kiekvienai motinai taip būtų) - ji negali pati nuo savęs nutolti.
Tik įdomu, kas vertė tikrąjį jų sūnų "išnykti"? Galbūt tai ir yra perdėtas ir liguistas prisirišimas? Ir išvis, kur yra tas sūnus? Kur tas tikrasis personažas, apie kurį visi šneka? Kai paaiškėja, jog klaidingai atsiradęs asmuo tik laikinai buvo užėmęs jo vietą, atsiranda dar gilesnė juoduma, dėmė atsiranda dingusio berniuko atžvilgiu.
Klaidingas atsiradimas tik dar labiau sustiprina jo nebuvimo faktą, nes laikas pamažu tą nebuvimą paslepia ir retušuoja, nors, žinoma, galbūt tik šiek tiek sumažinus tėvų nerimą - šiuo atveju jis tik iškeliamas, tarsi poodiniame sluoksnyje susikaupę pūliniai.
Tai kur vis tik šviesiaplaukis jų sūnus? Ar jis miręs? Užkastas sode? Ar jis išsisklaidė kažkur visatos plyšiuose, pateko į ore atsivėrusią juodąją skylę? Gal jį pagrobė ateiviai? Kur yra tas žmogus, į kurio vietą pateko kitas?
Į jo gyvenimo istoriją laikinai ir fiktyviai prirašydamas faktą "kalėjęs, alinamas ir prievartautas", atrastas "Ispanijoje". Ar šie faktai, paaiškėjus tiesai, išsitrina, išsibraukia? Ar atsiradęs vaikinas išties, nors ir klaidingai, bet vis tik pratęsia dingusio vaiko biografiją?
Istoriją iš savo pusės pasakojantis Apsimetėlis teigia, jog jam visa tai daryti linksma ir "nurautai" smagu (pasirodo, jis Apsimetėliu buvęs jau ne vienoje šeimoje, kurioje yra dingęs žmogus), taip pat prisipažįsta esąs egoistas ir tuo patenkintas. "Kiti jam nusispjaut" - išrėžia filmo pabaigoje.
Jeigu egoistas, sąmoningai tai pripažindamas, klajoja per pasaulį su besikeičiančia savo tapatybe, pokštaudamas su visu tuo, kas gyvenant mums apibrėžia mūsų esatį ir "įžemina". Taip jis tarsi pragyvena daug (nors ir svetimų) gyvenimų - dar nemiręs vis reinkarnuojasi ir reinkarnuojasi, perimdamas kitų karmas, sugerdamas emocijas, valgydamas ir gerdamas dingusiems žmonėms skirtą dėmesį ir meilę ir kaip minėjo pradžioje - negavęs meilės savo šeimoje, susirenka ją iš kitų, gyvenančių skirtinguose pasaulio kraštuose.
Faktų tikrumas stipriai veikia, nes realybė šiuo atveju - realybėje vykstantis performansas - įtaigus, ir netgi, sakyčiau, įtaigesnis už pačią filmo ikonografiją, kuri mane kartais truputį erzindavo - pokalbių apie dingusįjį fone sklindanti "dramatiška", pojūčius dirginanti muzikėlė, staigiai besikeičiantys vaizdai, nurodantys į "amerikietišką" sąmonę.
Taigi filmas daugiau skirtas tiems, kuriems įdomios intrigos ir pats pasakojimas, nei vizualams - nei kitaip nei tik verbališkai perteiktų istorijų megėjams.
I.Motiejūnaitė: Filmo „Apsimetėlis“ recenzija: ar įmanoma apgauti save?
Kaip elgtumėtės, jei sužinotumėte, kad kelerius metus be žinios dingęs jūsų artimasis atsirado sveikas ir gyvas? Kaip reaguotumėte, jei jums brangus žmogus atsirastų labai pasikeitęs? Tiek išvaizda, tiek vidumi? Šiuos klausimus žiūrovams užduoda dokumentinė Barto Laytono drama „Apsimetėlis“.
Teksase gyvenantis trylikametis Nikolas Barklėjus išeina iš namų pažaisti krepšinio ir negrįžta. Trejus metus trunkančios berniuko paieškos visiškai bevaisės — vaikas dingo kaip į vandenį. Po trejų metų nežinios ir skausmo berniuko šeimą pasiekia pribloškianti naujiena: Nikolas surastas Ispanijoje. Jau paauglys Nikolas paaiškina, kad buvo pagrobtas sadistiškų vaikų prievartautojų ir jiems vergavo trejus metus. Policija patiki Nikolo pasakojimu. Juo patiki ir vaikino šeima. Tačiau kodėl? Juk vaikino bruožai labai pasikeitę: šviesaus gymio Nikolo oda kur kas tamsesnė, mėlynos jo akys tapo rudomis, o angliškai Nikolas kalba su keistu akcentu. Ar šeima nepastebi šių skirtumų? Ar nuojauta niekada neapgauna? O galbūt Nikolo šeima kažką slepia? Kas iš tikrųjų yra Nikolu prisistatęs jaunuolis? Šie klausimai žiūrovo neapleidžia viso kino seanso metu.
Kino juostoje pasakojama istorija paremta prancūzų kilmės alžyriečio Frederiko Bourdino byla. „Apsimetėlio“ režisieriaus teigimu, jį priboškė meistriškai nusikaltėlio papasakota istorija. Klausantis jos susidaro įspūdis, kad tokie pasakojimai realybėje neįmanomi. Ne veltui, Frederikas šią istoriją daugybę kartų užrašė ir perrašė...Tiesa, turint tai omenyje kyla klausimas, ar visi, juostoje atskleidžiami faktai yra tiesa?
Vis dėlto, „Apsimetėlis“ yra kažkas daugiau, nei vienos šeimos tragediją pasakojanti dokumentinė drama. Ši juosta atskleidžia su žmogaus psichologija susijusias temas, daugelyje visuomenių aktualias socialines problemas. Tai padeda lengviau suvokti istorijos herojų psichologiją. Kita vertus, kai kurie filmo veikėjų pasakojimai gali būti interpretuojami įvairiai.
Todėl žiūrovui gali pasirodyti, kad perprasti jų psichologiją nėra taip paprasta. Viso kino seanso metu netiesiogiai keliamas retorinis klausimas, kas geriau: žinoti, kad tavo artimasis greičiausiai nebeatsiras, ar susikurti iliuziją, kad tau artimas žmogus — sveikas ir gyvas? Ar įmanoma apgauti save? Filmo pabaiga taip pat negali būti interpretuojama vienareikšmiškai...
„Apsimetėlis“ sudomina ir savo autentiškumu. Aktoriai priverčia patikėti, kad būtent jie yra tikrieji šios istorijos veikėjai. Todėl kartkartėmis galima užmiršti, jog žiūrime dokumentinę dramą, o ne paprastąją dokumentiką. Nors pasakojama reali istorija ir tam tikrus jos vingius nesudėtinga atspėti, režisierius savo sprendimais puikiai sukuria įtampą, kuri priverčia nekantriai laukti kito šio pasakojimo vingio. Vis dėlto, iš anksto domėtis Nikolo Barklėjaus ir Frederiko Bourdino bylomis nepatartina. Susigadinsite gardaus kino seanso skonį.
Filmo anonsas:
