Kino metras. Dvi filmo „Antroji žmona“ recenzijos

DELFI rubrikoje „Kino metras“ - dvi skirtingos Tarptautinio Vilniaus filmų festivalio „Kino pavasaris“ filmo „Antroji žmona“ recenzijos. Jas parašė kino kritikė Lina Žigelytė ir DELFI skaitytoja Airida Mergiūnaitė.
Antroji žmona (Thy Womb)
© Organizatorių archyvo nuotr.

L.Žigelytė. Ūkanotas rojus

Gali būti, kad žiūrėdami filipiniečio režisieriaus Brillantės Mendozos filmą „Antroji žmona“ užsimiršite ir pamanysite, jog tai - dokumentika. Rankinė kamera, ramiai fiksuojanti stulbinamą Filipinų grožį ir skurdą bei aktoriai, kurie, regis, net nevaidina, sukuria kartais iki nepatogumo intymų jausmą. Dėl jo ir cinéma vérité tradicijoms ištikimo operatoriaus Odyssey'jaus Floreso darbo, „Antroji žmona“ yra tikra puota akims.

Tiesa, filmas paliks gilų įspūdį ne vien dėl vaizdų. Vulkaninės kilmės Tawi Tawi salos ir jos apylinkių kadrai - tai natos, kurioms suskambėti padeda aktorių vaidyba. Ypač pritrenkia Filipinuose divos statusą turinti Nora Aunor, kuri atlieka pagrindinį - nevaisingos pribuvėjos Šalehos - vaidmenį. Nenuostabu, kad Venecijoje ji buvo nominuota geriausios aktorės apdovanojimui.

Brandaus amžiaus Šalehos personažas - ir gilus, ir turintis pakankamai atspalvių, todėl ji dėl savo nevaisingumo niekada nevirsta vien gailesčio objektu. Jos melancholija, rūpestingumas, subtilus humoras perteikia prieštaringą tobulos Filipinų salos kasdienybę ir dangiško grožio vietovaizdį slegiančius žemiškus rūpesčius. Čia žvejybą lygioje lyg stiklas jūroje staiga nutraukia banditų šūviai, o kareiviai terorizuoja skurdžiausius vietos gyventojus.

Papildomos dramos N.Aunor personažui suteikia jos pasiryžimas rasti savo vyrui antrąją žmoną, kuri pagimdytų kūdikį (tai neprieštarauja poros išpažįstamam islamui). Šalehos vyrą Bangas-Aną vaidinantis Bembolas Roco charizma neprilygsta ekrano partnerei, bet tikrai nekuria eilinio šeimos galvos vaidmens. Stebėti jį įdomu, kadangi aktorius įtaigiai perteikia ne tradicinį dominuoti linkusį vyrišumą, o krizę išgyvenančio žmogaus dramą.

Antrosios žmonos paieškos yra filmo ašis, tačiau jame apstu kito turinio, dėl kurio ši juosta netampa banalia šeimos drama. Čia ypatingos pagyros nusipelno operatoriaus darbas. Kamera tiesiog dokumentuoja Tawi Tawi salos gyvenimą, kurį matome nesufokusuotuose, drebančiuose, lyg paskubom užfiksuotuose kadruose. Regime valtimi plukdomą karvę, kuri įkrenta į jūrą, kai greta praplaukę kariškiai pernelyg sudrumsčia vandenį. Tradicinių ryškiaspalvių šiaudinių kilimų pynimas, nufilmuotas pritraukiant raštą audžiančius pirštus, filme tampa laiko žymėjimo elementu. Atidaus etnografo akimi užfiksuoti prabangūs vestuvių ritualai darkart patvirtina, kad vestuvės visais laikais (net tolimiausiuose ir skurdžiausiuose pasaulio kampeliuose) išlieka mada.

Lietuviškai B. Mendozos filmas vadinasi „Antroji žmona“, nors kiek tikslesnis pavadinimo vertimas būtų „Tavoji gimda“. Filme išvystame du gimdymus. Abu vyksta nipose - ant vandens įrengtuose nameliuose ant polių. Vakarietiškai akiai šie gimdymai neįprasti ne vien dėl erdvės. Filmuojant juos, dėmesys netelkiamas į garsą (gimdančios moters aimaną ar gimstančio vaiko riksmą). Tiesą sakant, ir filme gimstantys vaikai, ir gimdyvės yra labai ramūs. Stebint šiuos kadrus, sunku negalvoti apie pastaruoju metu Lietuvoje gaudžiantį pasipiktinimą gimdymą namuose propaguojančiomis moterimis ir prieš jų šeimas nutaikytą pareigūnų smurtą.

Šeima, vaikai, vaisingumas - tai svarbios gijos B.Mendozos filme, bet jos visada lieka fone ir todėl nesubanalėja. Gerokai įdomiau kas kita - medituodami tropikų peizažus, stebime Šalehos ir Bangas-Ano švelnų rūpestį vienas kitu. Tokių atsidavusių brandaus amžiaus poros santykių kine tikrai nėra per daug, nes meilė pernelyg dažnai rezervuojama jauniems veikėjams. Gal taip yra dėl to, kad apskritai tik nedaugelis sugeba išsaugoti ilgalaikius santykius. Šis filmas nesiekia įrodyti, kad tai vis dėlto pasiekiama. Veikiau jis nagrinėja, kodėl dažnai tai neįmanoma.

Airida Mergiūnaitė. Kiek galima paaukoti dėl šeimos?

Nepriklausomai nuo geografinės vietos, lyties, visuomenės padėties ar amžiaus, žmonės visais laikais juto meilės ir šeimos poreikį. Tačiau ką daryti, kai atiduodi visą save ir to nepakanka, nes... gamta tiesiog nesuteikė šanso turėti palikuonių? Būtent šį klausimą svarsto režisierius Brillante Mendoza filme „Antroji žmona“.  

Filmo centre – per trisdešimt sulaukusi pora, ieškanti būdų užpildyti tuštumą šeimoje – susilaukti kūdikio. Paradoksas, kad moteris, negalinti turėti vaikų, dirba pribuvėja – padeda į pasaulį ateiti svetimiems. Kaip atminimo ir sėkmės ženklą į mažytį ryšulėlį visuomet pasiimanti dalį placentos, moteris sukaupia jų tiek, kad pagaliau pasiduoda kovoje prieš likimą. Ryžtasi skausmingam, tačiau svarbiam žingsniui: surasti vyrui antrą žmoną, galinčią pagimdyti jam kūdikį.

Netgi pasiryžus tokiam, iš pažiūros drastiškam poelgiui, reikalaujančiam begalinio pasiaukojimo, niekas nevyksta sklandžiai – susiduriama su piniginėmis ir tinkamų kandidačių į nuotakas problemomis. Pagrindinė herojė – Šalena – nuolatinėse paieškose vyro laimės vardan, kurios, akivaizdu, jai atneša daugiau liūdesio, primenančio jos pačios negalią. Ar yra kažkokia riba, kurią moteris turi peržengti ir aukotis, nes tik tai yra vienintelis būdas pasiekti pilnatvę?

Šia riba vadinčiau religiją, darančią įtaką herojės gyvenimui. Nuolat besimelsdama Alachui, kuris teigia, kad vaikas yra materialus dieviškumo įrodymas, prieštarauja kitai, nė kiek ne silpnesnei jėgai – gamtai. Jei šioji neapdovanojo galimybe turėti vaikų, ar tai reiškia, kad neturi teisės būti vienintele moterimi vyrui, kurį myli? Keista, tačiau šiame filme meilės tema nėra minima garsiai – galbūt dėl tos pačios religijos temos, kurios ašis yra atsidavimas šeimos norams ir tradicijoms.

Lyg išbandymų būtų maža, kliūtimi tampa dar ir pinigai – jokia nuotaka netekės negavusi solidaus kraičio. Ir čia vėl nustebina sutuoktinių pasiryžimas, laužantis plienines uždangas laimės link: ne tik pardavinėja žuvį ar prašo aukos iš bendruomenės, bet ryžtasi parduoti ir vienintelį savos valties motorą. Valties, kuri yra vienintelė susisiekimo priemonė gyvenant ant vandens. Motorą, kuris yra vienas didžiausių įrodymų apie egzistuojančius technologinius pasiekimus skurdžioje ir primityvioje gyvenvietėje, ir kurio netekimas reikš aukojamą sveikatą irkluojant rankomis.    

Filmo siužetas pateikiamas ramiai, be jokių didelių dramų. Galbūt todėl, kad jas atsveria kelios šiek tiek šokiruojančios, ir akis užsidengti verčiančios scenos: pradinės ir finalinės  rodo vaiko gimimą – nesuvaidintą, iš įsčių keliaujantį į pasaulį, kuriame dar pamėlęs kūdikis kvepia pirmuosius oro gurkšnius. Gimimas netoli mirties, kai be jokių ilgų ceremonijų vestuvių puotai ruošiamas jautis – tiesiog gyvam perrėžiamas kaklas...Būtent dėl tokių scenų šis filmas atrodo nesuvaidintas, gyvenimiškas ir išgrynintas, nepersūdytas vaizdais ir detalėmis, kurios verstų abejoti jų tikrumu.

Kad ir kaip žiauriai skambėtų šios kelios paminėtos scenos, iš tikrųjų filmas pilnas grožio: mums nepažinta aplinka, apsupta vandens su vos keliais retais ir mažyčiais sausumos plotais; gamtos jėgų šėlsmas pradedant liūtimis ir baigiant griaustiniais su žaibais... Raminanti kasdienybė, kurios išsilavinęs šiuolaikinis žmogus bijotų – jau per daug nutolęs nuo niekur neskubančios gamtos ritmo. Muzika, spalvos ir tradicijos, sunkiai prilygstančios europietiškosioms, nukelia į daugumai iš mūsų dar neatrastą pasaulį.  

Šis filmas – ramybės oazė skubantiems. Ramiai papasakota skaudi gyvenimiška istorija moko būti nuolankesniais, tačiau ir siekiančiais norų išsipildymo. Geriausią apibendrinimą pateikia žiūrovės akys, po filmo spindėjusios ašaromis.

Filmo anonsas:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Kauno mokiniai minėjo Sausio 13-ąją (10)

Atiteka laikas, atnešdamas įvykius, faktus ir žmones. Į šiandieną laikas atskriejo iš 1991 metų sausio 13-osios ir 8.00 val. visoje Lietuvoje sustojo su atminties liudijimu. „Atmintis gyva, nes liudija“ šiandieną, liudys, kol gyvuos Lietuva.

1000 laisvės žvakučių Veiviržėnų J. Šaulio gimnazijoje (7)

Sausio 13 diena – kai gėris nugalėjo blogį, tai diena, kai šviesa nugalėjo tamsą. Net ir praėjus 26 metams po šio dienos, svarbu nepamiršti jos, skatinti ir puoselėti savo minties, savo artimųjų, savo šalies laisvę.

Vyro namuose – neįprastos išvaizdos gyvis (39)

DELFI skaitytojo Vidmanto dėmesį atkreipė namuose pastebėtas jam nežinomas gyvis. Dėl neįprastos pastarojo išvaizdos jis paprašė DELFI redakcijos pagalbos jį atpažįstant.

Sausio 13-ąją prisiminus: mūsų kova vis dar labai reikšminga (16)

Šiandien yra Laisvės gynėjų diena ir tikrai nedera pamiršti tų, kurie aną Sausį aukojo savo gyvybes, jomis rizikavo tam, kad šiandien Lietuva būtų laisva. Tai – didžiausia Lietuvos pergalė. Vis dėlto man kažkaip norėtųsi pamąstyti apie kitą barikadų pusę.

Sausio 13-ajai priminti sukūrė ypatingą nuotrauką (123)

Sausio 13-ąją kiekvienas prisimena kitaip – vieni apie tos dienos įvykius žino tik iš tėvų pasakojimų, kiti patys stovėjo prie laužų ir susikibę rankomis dainavo, treti tuomet nieko nesuprato, nes buvo per maži, ir tik vėliau įvertino, kas tuo metu vyko. Nepaisant to, kiekvienam ši data svarbi, kaip ir laisvė, kurią visi kartu apgynėme. Foto-video menininkas Simonas Šileika sukūrė „mintį laužančią“ foto manipuliaciją 1991 metų Sausio 13-ai priminti.