Noriu pasidalinti istorijomis jaunų socialinių darbuotojų. Turiu dvi pažįstamas - viena dirba Alytaus miesto socialiniame, o kita - rajono. Neminėsiu vardų gal geriau, kadangi jų vyresniems viršininkams terūpi pinigai, o ne darbas ir rezultatai. Prieš metus susitikau vieną iš jų ir paklausiau, kaip sekasi dirbti su tomis šeimomis, kur yra skriaudžiami vaikai ir jais nesirūpinama, nes buvau girdėjusi, kad joms pačioms baisu įžengti pro duris. Sekasi taip - nesiseka visai.
Visų pirma, pasakė, jog vyresnės darbuotojos neturi jausmų, kadangi jos ignoruoja faktus, kad atėjus tų šeimų lankyti - tėvai girti ir vaikai nevalgę, tiesiog užsimerkia ir ataskaitoj to neparašo, kadangi pakeisti nieko negali. Išvada – neaišku, kas tiems vaikams toliau nutinka, o joms ir nerūpi.
O tos, kurios dar tik pradėję darbą ir turi idėjų, yra slopinamos, kad dar nežino, ką daro, kad nėra pinigų tiek lankyti, kiek reikia, nėra automobilių, skirtų lankymui. Susidariau vaizdą, kad vyresniosios socialinės darbuotojos jau turi imunitetą prieš vaikų smurtą ir nepriežiūrą. Iš dalies, tai nėra vien jų kaltė, nes valstybė nekeičia įstatymų, kad jos būtų labiau apsaugotos eidamos pas tas šeimas, kad daugiau teisių turėtų, apžiūrėdamos butus ir vaikus, kad bent jau būtų nupirkti automobiliai ir užpilama kuro ten nuvykti. Vietoj to, kad Seimo nariai švaisto tūkstančius ant kanceliarinių prekių vien tik, o kur dar didžiulės premijos ir visa kita...
Antrosios nuomonę išgirdau visai neseniai, kada tiesiog susirašėme, kaip sekasi. Ir po šito tragiško berniuko įvykio paklausiau, kaip jai sekasi dirbti ten ir kas ten viduje vyksta. Ji papasakojo, kaip grįžta kasdien namo susinervinusi, kaip bando iš tikrųjų padėti toms šeimoms, o direktorius arba liepia per daug nesikišt, nes nieko nepakeisi, arba liepia piltis už savo pinigus kurą ir važiuoti savo automobiliu.
Mano nuomone, Seimo nariai turėtų sukurti naują grupę, kuri patikrintų VISUS Lietuvoje socialinius ir vaikų teisių skyrius, ir pažiūrėtų, kaip yra skirstomi pinigai, ko trūksta tai geresnei šeimų priežiūrai. Ką iš tikro jie mato nuvažiavę pas asocialias šeimas? Nes nėra norma, kai vaikai miega ant supelijusių čiužinių (istorija iš nuskandintų vaikų šuliny), nėra norma, kad vaikai purvini iki nosyčių galiukų. Grupė turėtų klausti darbuotojų, ar jie, žinodami, kad patėvis narkomanas susisiekia su vaikų seneliais, biologiniais tėvais paklausti, kaip elgiamasi su vaikais. Mano manymu, tokia grupė surinktų labai įdomių faktų, apibendrinimų, iš ko būtų galima spręsti, ko trūksta mūsų valstybei, kad galėtume apsaugoti kuo daugiau vaikų. Savo vaikų.
Kodėl mes taupome ant kuro, automobilių socialiniams darbuotojams, tiems patiems papildomiems darbuotojams, kurie daugiau dirbtų su vaikais? Kurie pakeltų ragelį Lazdijuose, paskambinus vaikų pagalbos telefonu. Tai grupei, kuri rinktų faktus, kad tokia valdžia kaip Lazdijų iš tikrųjų yra beširdė ir numojusi ranka prieš vaikus, nes niekas nesėdi prie vaikų pagalbos linijos.
Ta nepriklausoma grupė, kuri viską keltų į viešumą, galbūt bent susigėdę pradėtu daugiau veikti. Nejaugi mūsų Seimo nariai ir Prezidentė taip nesupranta, kokia baisi padėtis ne tik tų vaikų, bet ir socialinių įstaigų, nes ten dauguma dirbančiųjų yra ABEJINGI? Šis klausimas man neduoda ramybės labiausiai. Viskas, kas susiję su vaikų teisėm, priežiūra - turi būti žiūrima per padidinamą stiklą.
Galime sakyti, kad mūsų ligoninės tikisi kyšių ir nėra idealios - bet visgi mūsų gydytojai geriausi. Tuoj mes patys save sunaikinsim ir pradedam nuo silpniausių šiuo metu. Kelmė, Lazdijai, Kėdainiai - istorijos apie mušamus vaikus per vieną dieną. Be galo skaudu suvokti, kad tai tik maža dalis paskelbta viešai ir kiek yra sumuštų namuose, prigąsdintų ir ne darželyje?
Man taip pat klausimas kyla, kodėl kūdikiai „nukritę“ nuo lovų ir taip susižeidę yra išleidžiami į tas šeimas atgal? Girdėjau pasibaisėtinas gydytojų istorijas - kaip vaikai atvežami ir akivaizdžiai tai nebuvo netyčinis nukritimas, ir tuos vaikus atgal išsiveža tie despotai tėvai. Kodėl vaikų namų įstaigos nėra griežčiausiai tikrinamos? Ten taip pat vaikai išgyvena smurtą, bet kartais gal kiek mažiau, nei kai kuriose šeimose ir šių įstaigų uždarymas nepadės mūsų mažai ir žalingai valstybei.
Tik dar labiau į skriaudžiamus vaikus bus žiūrima pro pirštus, nes mūsų visuomenė nėra pajėgi tiek jų priglausti.