Kelionė laiko mašina į Ukrainą: kaip neigėme mitus apie radiaciją ir piktus piliečius

 (29)
Turiu prisipažinti, jog kelionėse esu siaubingai neorganizuota. Draugus erzina, kad daiktus kraunuosi paskutinę dieną, vadovaudamasi principu „jei tai netelpa į mano krepšį, man to ir nereikia“. Internete neieškau, kokias vietas verta aplankyti, neimu išmaniojo telefono, kuris sėkmingai padėtų išvengti bendravimo su vietiniais. Pasirūpinu tik nakvynės vieta ir bilietais. Na, dar kartais nusiperku žemėlapį, kuriuo naudojuosi ne itin efektyviai.
Troleibusas Kijeve (Ukraina)
© Shutterstock nuotr.

Kelionė į Ukrainą taip pat buvo praktiškai neplanuota. Čia gyvena mano geros draugės (linkėjimai jums, Nastia ir Svieta), ir vienos iš jų vestuvės tapo katalizatoriumi, privertusiu mane krautis daiktus ir pasiryžti valandos skrydžiui iki Kijevo bei 7 valandų dundėjimui iš jo į Donecką. Tad iš viso nei daug nei mažai – 3000 km.

Vilnius – Kijevas – Doneckas

Kelionė prasidėjo Vilniaus oro uoste. Tiems, kas sako, jog lietuviai nesišypso ir šiaip yra surūgę tiesiog taip, iš idėjos, turiu pasakyti, jog tai nėra absoliuti tiesa. Kai vienas vaikinukas pastebėjo, jog prie metalo detektoriaus moterys tikrina moteris, o vyrai – vyrus, ir išreiškė norą būti tikrinamam priešingos lyties, oro uosto darbuotojas nusišypsojo ir pasakė, jog jis mielai pasikeistų darbu su kolege ir tikrintų moteris, o ne vyrus.

Pasieniečiai taip pat buvo malonūs, be to, savo darbą dirbo sparčiai, tad greitai patekome į laukimo salę, o netrukus - ir į lėktuvą. Šalia manęs atsisėdo smagūs „susėdovai“. Jie taip pat skrido lankyti draugų. Beje, su manimi jie pasidalino nuogąstavimais, jog mus, nepratusius prie radiacijos, Ukrainoje pykins bent tris dienas. Taip jiems pasakojo draugai iš Baltarusijos, o ukrainiečiai patvirtino. Bet siūlau netikėti tokiomis pasakėlėmis. Patikrinau savo kailiu – jokio pykinimo.

Lėktuvui nusileidus Kijeve, laukė dar viena pasų tikrinimo procedūra. Vieno iš keleivių padedama nusikėliau lagaminą ir patraukiau į „Pasienio zoną“, kur dirbo vienas vienintelis pasienietis. Kai jau visi susitaikėme su neišvengiamu faktu, jog, norint patekti į Ukrainą, teks ilgai ir nuobodžiai kiurksoti eilėje, atėjo dar vienas pasienietis, ir pasų patikrinimo procedūra nė kiek nepaspartėjo.

Galų gale sulaukiau savo eilės, priėjusi nusišypsojau, pasisveikinau ir įdaviau dėdei pasieniečiui pasą. Atsiminkite – Ukrainos pasieniečiai nesišypso. Ukrainos pasieniečiai nesisveikina. Turiu įtarimą, kad tokius visuomenės reiškinius kaip šypsena ar pasakymą „dobryden“ (rus. laba diena) jie gali palaikyti asmeniniu įžeidimu, taigi, pabrėžiu, nesišypsokite ir nesisveikinkite, tiesiog paduokite pasą ir akmeniniu veidu laukite!

Kaip ten bebūtų, gavau savo pirmąjį antspaudą pase ir man buvo leista įžengti į naująjį pasaulį. Nepaisant to, kad atvykau, o ne ketinau išvykti, sulaukiau bent trijų pasiūlymų įvynioti savo lagaminą į plevelę, bet nepasidavusi įtikinėjimams, išėjau iš oro uosto, kur mane pasitiko „deeevuška, vamtaaaksineeenužin“ (rus. mergaite, jums taksi nereikia) armija.

Nors neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip rasiu traukinių stotį, visus pasiūlymus atmečiau ir pasukau stotelės link. Čia iškilo pirmieji nesklandumai. Nors tikėjausi rasti bent jau Kijevo žemėlapį ar autobusų tvarkaraštį, tokia informacija nebuvo pateikta, taigi, nutariau klausti aplinkinių. Teko dar kartą nusivilti, nes nė vienas iš lūkuriuojančių neatrodė taip lyg žinotų, ko laukia. O laukti ilgai neteko, nes pasipylė mikroautobusų virtinė.

Esu baisiai dėkinga tiems, kurie didelėmis ir ryškiomis raidėmis ant vieno iš jų šono užrašė „VAKZAL“ (rus. stotis) – tiek užteko, jog padaryčiau išvadą, kad „mikriukas“ man tinka. Reikia pastebėti, jog kelionė šia transporto priemone Kijeve tesiekia 2,5 grivino (apytiksliai 0,80 lietuviško lito), o tai jau džiugina kiekvieno taupaus keliautojo širdį. Taigi, susimoki ir važiuoji.

Tiesa, norint naudotis šia paslauga, patartina mokėti rusų kalbą, nes pati gelbėjau vyruką, bandžiusį anglų kalba išaiškinti vairuotojui, jog nori įsigyti bilietą. Beje, ukrainiečiai yra „žiauriai“ paslaugūs žmonės. Jau minėjau, jog žalio supratimo neturėjau, kur yra traukinių stotis, todėl tiesiog paklausiau „mikriuko“ keleivių. Viena teta ne tik parodė, kur reikia išlipti, bet ir padėjo surasti stotį, ir nusipirkti traukinio bilietą, palinkėjo man geros viešnagės Ukrainoje ir dingo. Taigi, jei kalbate rusiškai, drąsiai kreipkitės pagalbos į vietinius – nors ir nesišypso, jie yra paslaugūs žmonės (šis epitetas netinka pardavėjams, padavėjams, vairuotojams ir kitiems paslaugų sektoriaus darbuotojams).

Kijevas, Ukraina
Kijevas, Ukraina
© Shutterstock nuotr.

Likus be gerosios tetos, apėmė nedidelis panikos priepuolis, nes niekaip nepavyko rasti bagažo saugojimo salės. Išbandžiau praktiškai visas įmanomas duris ir po geros valandos mano maldos buvo išgirstos. Bagažo saugojimo salėje veikia trijų pakopų sistema. Pirma pakopa: prie pirmojo langelio piktas dėdė įvertina, kokį bagažą ketini palikti – didelį ar mažą (kokiais kriterijais vadovaujamasi, tik pats piktas dėdė ir težino) – ir pasako, kiek reikia sumokėti. Jei bandai sumokėti stambiais pinigais, piktas dėdė tave aprėkia, jei paaiškini, kad smulkiau neturi, jis dar kartą tave aprėkia, bet jei pats jį aprėki, dėdė neberėkia ir tiesiog paima pinigus bei duoda kvituką (susidariau įspūdį, jog piktai aprėkti klientą – gero tono ženklas).

Antra pakopa: prie antrojo langelio kitas piktas dėdė paima tavo bagažą ir pasiteirauja, kada žadi jį atsiimti, uždeda banderolę ir duoda numerėlį. Trečioji pakopa – bagažo atsiėmimas: atiduodi žetoną ir atgauni bagažą iš to paties piktojo dėdės. Įgyvendinusi pirmas dvi pakopas, susitikau ukrainietį vaikinuką, padėjusį lėktuve nusikelti bagažą. Kadangi tiek jo, tiek mano traukinys turėjo išvykti panašiu laiku, o Kijeve oro sąlygos nieko gero nežadėjo, nutarėm palaikyti vienas kitam kompaniją: gėrėm kavą, stebėjom traukinius ir kalbėjom apie nieką.

Kai atėjo laikas keliauti toliau, atsiėmiau daiktus iš saugyklos (šį kartą niekas neaprėkė) ir susiradau traukinį. Galiu pasidžiaugti, jog maršrutu Kijevas – Doneckas – Kijevas važiuoja nauji greitieji traukiniai. Visgi, jei keliaujate žiemą, geriau rinktis seną, nors ir ne tokį greitą traukinį. Kaip vėliau man paaiškino draugės, žiemą greitieji traukiniai dažnai tiesiog ima ir sustoja kur nors miške, o keleiviams tenka šalti ir laukti, kol traukinys vėl teiksis važiuoti. Su senaisiais to nebūna, be to jie yra šiltesni. Tiesa, važiuoja jie dvigubai lėčiau. Taigi, 7 valandos ir aš jau Donecke.

Laukite tęsinio.

Nori papasakoti savo kelionės įspūdžius? Turi patarimų keliautojams? Rašyk el. paštu pilieciai@delfi.lt ir pasidalink mintimis su DELFI skaitytojais

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Vairuotojas įspėja: Pakruojo r. – sudėtingos vairavimo sąlygos, nuo kelio nulėkė vilkikas (1)

DELFI penktadienio rytą sulaukė skaitytojo Martyno laiško, kuriame jis panoro įspėti kitus vairuotojus. Pasak vyro, Šiaulių aps. Pakruojo rajone ant kelių – labai daug sniego, ir vis dar sninga. Jis pats užfiksavo nuo kelio nulėkusį vilkiką.

Darbuotojų atsakymas parodoje pravirkdė: negaliu nustoti pykti (247)

„Kai jau viskam pasiruošiau, man sako, kad manęs neįleis, nes „tokios taisyklės“, – pasibaisėjo 3 vaikų mama Justė. Moteris prisipažino, kad net apsiverkė sužinojusi, kad į prekybos centre atsidariusią parodą moterys su vaikiškais vežimėliais nėra įleidžiamos. Nors jai buvo padaryta išimtis, supykusi DELFI skaitytoja pasidalijo nuoskauda dėl tokio organizatorių sprendimo.

Nufilmavo, kaip vos neįvyko tragedija: BMW vairuotojo perėja nesulaikė (28)

Milimetras iki tragedijos – taip kraują stingdantį įrašą pavadino DELFI skaitytojas, pasidalijęs vaizdo įrašu, kuris dar kartą moko pėsčiuosius net ir per perėją eiti labai atsargiai.

Palygino prekės kainą skirtingose šalyse – skirtumas nustebino (200)

DELFI skaitytojas Vygandas pasidalijo su portalu savo atradimu – vyrą nustebino tai, kad už vieną prekę Lietuvoje jam tenka mokėti daugiau, nei Belgijoje, Vokietijoje ar Italijoje. „Malonu, kai prekybos centrai mus laiko labiau pasiturinčiais“, – ironizavo jis.

Lietuvi, atsipeikėk: jei nesituokia, nereiškia, kad paliks (109)

Kaip mes galime siekti tolerancijos „kitoms“ visuomenės grupėms, jei nesugebame toleruoti vienas kito? Tarp vyresnių žmonių nusistovėję stereotipai dusina kiekvieną iš mūsų, nes tobulų nėra. Stereotipai apie šeimą, vyriškus vyrus ir moteriškas moteris, vaikų kiekį ir pinigus.