Kelis kartus teko girdėti lietuvių, apsilankiusių šioje Azijos valstybėje išsakytą nuomonę, kad Kazachstanas yra kontrastų šalis. Pamenu, kai prieš trejus metus rusų tautybės taksi vairuotojas Almatoje man aiškino apie kazachų ypatumus: nepaisant to, kad kai kurie gyvena mažame bute ar nuomoja kambarį, stengiasi įsigyti prabangų automobilį – juk niekas nemato, kokiomis sąlygomis tu gyveni, tačiau visi mato kokią transporto priemonę turi! Tą tiesą prieš kelias dienas patvirtino ir vienas pramogines laidas televizijai rengiantis jaunas vyras. Jis sakė, kad su šeima gyvena vieno kambario bute. Ir neseniai su žmona sprendė problemą – ar pirkti didesnį butą, ar įsigyti naują automobilį? Prieš mėnesį jis įsigijo pastarąjį, nes vadovavosi ta pačia logika – visi mato, kokiu važiuoji, bet niekas nemato tavo buto.
Kita vertus, stebina kazachų tradicijų puoselėjimas. Savaitgalį teko stebėti nedideliame aūle tradicinį kazachų žaidimą – kokpar. Tai žaidimas, primenantis regbį, tik rungtyniaujama ant žirgų ir vietoj kamuolio žaidėjai, sėdėdami balne, turi nuo žemės pastverti aviną, tada šuoliuoja iki numatytos vietos ir ten jį numeta ant žemės (tiesa, avinas jau būna be galvos). Pasirodo, tokį žaidimą inicijavo kaimo gyventojas, kuris džiaugėsi ar sūnaus gimimu, ar kokia kita proga. Ir susirinko maždaug penkios dešimtys raitelių iš aplinkinių aūlų į šią šventę. Kai vieni vyrai rungėsi, kiti vyrai stebėjo – tokia tradicija! Sakoma, jeigu moterys ateis pažiūrėti, tai nesiseks.
Arba kitas pavyzdys – kiekviena „tikrų kazachų“ (tuo parodoma atskirtis, jų žodžiais tariant, nuo „surusėjusių kazachų“) šeima turi savo giminės knygą, perduodamą iš kartos į kartą, kurioje suregistruoti giminės nariai. Tai daroma ir tuo tikslu, kad vaikinas ir mergina iš tos pačios giminės nesusituoktų. Todėl juos stebina, kad kitų šalių vaikai mažai žino apie savo protėvius. Jie sako žinantys bent septynias savo giminės atstovų kartas.
Švietimo srityje taip pat galima pastebėti prieštaringų tendencijų: tik universitetą baigęs asmuo atrodo esantis pilnavertis pilietis. Teko girdėti, kad net per vestuves skelbiama apie jaunavedžių išsilavinimą – jeigu jie baigę universitete bakalauro studijas, tai tuomet atrodo „rimti žmonės“, bet dar geriau, kai turi du diplomus ir dar geriau – kai yra magistrai. Jeigu tikėti tuo, ką teko girdėti pasakojant, už aukštąjį išsilavinimą turinčią merginą jos tėvams didesnė išpirka pinigais mokama. Nors ta išpirka, apskritai paėmus, nėra didelė. Žinoma, dar didesnį pripažinimą susilaukia asmuo įgijęs mokslų daktaro laipsnį. Matyt, dėl tos priežasties kartais net nedidelių miestų merai tapdavo mokslų daktarais. Kaip jie taip pasiekdavo – kitas klausimas.
Kita vertus, visi Kazachstano universitetų magistro studijų studentai bent dviem savaitėms yra siunčiami į užsienio universitetus, kad susipažintų su kitų valstybių patirtimi. Kiekvienas doktorantas turi užsienio konsultantą ir vyksta stažuotei į užsienį, į kiekvieną universitetą kasmet kviečiami užsienio dėstytojai. Tik realybė tokia, kad daugiausiai pageidaujami tie, kurie gali bendrauti rusų arba turkų kalba (apsieinama be vertėjo). Žinoma, tokia praktika reikalauja nemažų lėšų iš valstybės biudžeto.
Apie bendrojo lavinimo mokyklas taip pat galima išgirsti visokių istorijų. Ko gero, vienas iš būdingiausių bruožų yra tas, kad iš esmės visi mokiniai yra „geri mokiniai“. Penkių balų vertinimo sistemoje ketvertas yra dažniausiai rašomas pažymys, po to – penketas (t. y. aukščiausias įvertinimas). Trejetu vertinama retai, o nepatenkinamu pažymiu... spręskite patys. Apie tokią susiklosčiusią vertinimo praktiką teko girdėti anksčiau ir dabar iš skirtingų mokytojų.
Vaikai priimami į šias mokyklas pagal jų pasiekimus – patenka tik gabiausi mokiniai (atrenkami pagal testus), nepriklausomai nei nuo jų gyvenamos vietos, nei nuo tėvų užimamos padėties. Almatoje veikiančios mokyklos direktorius neslėpė, kad sunku buvo įtikinti kai kuriuos milijonierius tėvus, kad už jokius pinigus negali priimti jų vaikų mokytis į šias mokyklas.
Tą faktą iš dalies iliustruoja viešai skelbiami duomenys, kurie rodo, kad 2015 m. pabaigoje iš 13 448 Nazarbajevo intelektinėse mokyklose besimokančių mokinių buvo: 2103 – iš nepilnų šeimų, 1501 – iš daugiavaikių šeimų, 238 – kurių tėvai pensijoje, 1166 – kurių tėvai abu bedarbiai, 244 – kurių tėvai turi negalią, 34 – turintys globėjus, 33 – vaikai su negalia, 1285 – vaikai iš kaimo mokyklų, 1650 – vaikai iš mažų miestelių ir rajonų centrų.
Man taip pat buvo sunku patikėti, kad įtakingi tėvai negali „susitarti“ su mokyklos administracija. Matydamas, kad aš kažkiek abejoju tuo, kas man sakoma, mokyklos direktorius paaiškino: skaidrumas jų darbe – pagrindinė taisyklė. Jis pridūrė, kad per kelis metus nė karto dar nėra buvę jokio skandalo. Iš tikrųjų nelengva tuo patikėti, kai atidarant mokyklą Almatoje į vieną vietą pretendavo net devyni mokiniai, o apskritai 2015 m. vidutiniškai į vieną vietą visose 20 mokyklų buvo pateikę prašymus 6,1 norinčių čia mokytis. Konkurencija – didelė.
Kuo išsiskiria minėtos mokyklos iš kitų mokyklų? Pirmiausia, mokyklos yra moderniuose pastatuose, kurie pastatyti taip, kad kuo daugiau saulės spindulių per langus patektų į pastato vidų. Pastatas – iš tam tikrų blokų: atskirose mokyklos pastato dalyse įrengti mokomieji kabinetai, laboratorijos (pagal mokomuosius dalykus), sporto salės, medicinos kabinetai, 500 vietų aktų salė, valgykla, žiemos sodas ir kt. Yra atskira patalpa su įranga, kurioje mokytojai ruošia testus savo mokiniams. Įeiti į tą patalpą teisę turi tik mokytojai, kuriems tokia teisė suteikta. Kai įeinant į tą patalpą nuspaudžiama durų rankena ir pridedama elektroninė kortelė, patalpoje įsijungia filmavimo kamera. Padaryti testai saugomi seifuose ir paimami ne anksčiau kaip 30 min. prieš tai, kai jie panaudojami.
Visi mokiniai maitinami nemokamai tris kartus per dieną, jie aprūpinami mokymo priemonėmis, nemokamai – mokyklos uniforma, sporto apranga. Jokių papildomų pinigų iš tėvų nereikalaujama.
Kas labiausiai įsiminė iš mokytojų darbo? Paminėsiu keletą dalykų. Kiekvieno dalyko mokytojas dirba pagal toms mokykloms sudarytą specialią programą, kurias rengia patys mokytojai, konsultuojami užsienio specialistų, daugiausia iš Jungtinės Karalystės. Kiekvienai temai yra nurodyti reikalavimai, ką mokinys turi žinoti, ką turi gebėti. Todėl mokytojai vertina mokinį, rašydami tik du įvertinimus. Kai mokinys neatitinka programos reikalavimų, rašo „S“ („stengiasi“), o kai atitinka reikalavimus – „P“ („pasiekė“).
Mokinių mokymosi rezultatai yra sistemingai tikrinami. Kas du mėnesius mokiniai iš kiekvieno mokomojo dalyko laiko egzaminą (taip jie vadina šią procedūrą), kurio metu mokiniai atlieka testo užduotis. Per vienerius mokslo metus mokinys kiekvieno dalyko egzaminą laiko bent keturis kartus. Ketinama įvesti net fizinio pasirengimo patikrą. Kiekvieno egzamino rezultatai yra sumuojami ir iš jų susideda bendras visų mokslo metų įvertinimas. Tiesa, paskutinis testavimas (egzaminas), kuris vykdomas mokslų metų pabaigoje, sudaro 50 proc. suminio pažymio, nes jis aprėpia ne tik dviejų paskutinių mėnesių temas, bet ir per visus mokslo metus įgytas žinias. Egzaminas laikomas ne klasėje, o žiemos sode, kur didelėje patalpoje surikiuojami ir per nustatytą atstumą sustatomi specialūs suolai. Egzaminas trunka tris valandas. Jeigu egzamino metu kuris nors mokinys atsigręžia į už nugaros sėdintį ko nors paklausti ar pasižiūrėti – jie abu privalo išeiti iš salės ir jiems neleidžiama laikyti egzamino.
Mokytojas pasakojo, kad jie nuolat ugdo mokinių sąžiningumą ir tai duoda rezultatus. Kelis kartus tikrino mokinių sąžiningumą tokiu būdu. Prieš egzaminus keletą kartų „nutekino“ kokį nors neva parengtą egzamino užduotį ir stebėjo kaip mokiniai elgsis. Nors mokykla veikia tik trečius metus, tačiau jau dabar pasiekė tai, kad mokiniai lieka abejingi netikėtai gavę „egzamino testą“ – kai kurie jų išmeta į šiukšlių dėžę net nepažiūrėję į jo turinį.
Kaip aiškino istorijos mokytojas, testo užduotis savo mokiniams pirmiausia parengia jis. Tada jas apsvarsto mokytojų grupė („metodinis ratelis“), po to tuos klausimus persiunčia kurios nors kitos mokyklos mokytojams, kurie pateikia savo siūlymus ką reikia tobulinti. Tada dar kartą užduotys koreguojamos ir galiausiai spausdinamas testas anksčiau minėtoje patalpoje.
Užduotys arba egzamino turinys labai skiriasi nuo kitose mokyklose susiklosčiusios tradicijos, kur reikalaujama atkartoti faktus. Šioje mokykloje orientuojamasi į mokinių kritinio mąstymo ugdymą, todėl jie gauna užduotis, kur privalo samprotauti, analizuoti, argumentuoti, daryti išvadas, rašyti rašinius.
Mokymas Nazarbajevo intelektinėse mokyklose vyksta trimis kalbomis. Vaikai, kurių gimtoji kalba yra kazachų, daugelį dalykų mokosi gimtąja kalba, visuotinę istoriją – rusų kalba, o gamtos mokslus – dažniausiai anglų kalba. Tačiau kol kas nusistovėjusios praktikos nėra, kadangi tai priklauso ir nuo mokytojų gebėjimo kalbėti angliškai. Tačiau aišku viena – ateityje vis daugiau bus mokoma anglų kalba. Jau šiuo metu kiekvienam mokytojui keliamas reikalavimas mokėti anglų kalbą. 2020 m. planuojama, kad visus dalykus mokys tik vietos mokytojai ir užsieniečių pagalbos nereikės.
Mokymas trimis kalbomis nuo ateinančių mokslų metų bus pradedamas įgyvendinti visose Kazachstano mokyklose. Priimtas sprendimas, kad mokyklose, kur vaikai mokosi gimtąja kazachų kalba, visuotinę istoriją mokysis rusų kalba (Kazachstano istoriją – kazachų kalba), o nuo 2019 m. vyresnėse klasėse chemiją, fiziką, biologiją ir informacines technologijas – anglų kalba. Kadangi absoliuti dauguma mokytojų šiuo metu negali mokyti anglų kalba, jiems rengiami anglų kalbos kursai, kuriuos apmoka valstybė. Be abejo, yra nemažai abejojančių, ar pavyks taip greitai parengti mokytojus. Numatyta didinti ir privalomų baigiamųjų egzaminų skaičių nuo dviejų iki trijų: planuojama privalomu padaryti istorijos egzaminą nuo 2018-19 m.m.
Nazarbajevo intelektinėje mokykloje didelis dėmesys yra skiriamas bendruomeniškumui puoselėti. Beveik kiekvieną rytą mokiniai susirenka į aktų salę, kur jie informuojami apie mokyklos gyvenimo aktualijas. Stebėdamas, kaip mokiniai bendrauja su mokytojais ir tarpusavyje, negalėjau nepasiteirauti apie Lietuvos mokykloms aktualią problemą – mokinių patyčias. Mokytojas patikino, kad tokios problemos jų mokykloje tikrai nėra. Jis pasidžiaugė tuo, kad mokiniai elgiasi draugiškai ir pateikė tokį pavyzdį. Jis turįs pamoką septintos klasės mokiniams. Kai pamoka pasibaigia, septintos klasės mokiniai išeina iš kabineto ir dažniausiai tarpduryje susitinka su dvyliktos klasės mokiniais. Prasilenkdami vyresni ir jaunesni berniukai dažnai pasisveikina tarpusavyje ir... paspaudžia vieni kitiems rankas. Tai – natūrali bendravimo praktika.
Apie Nazarbajevo intelektines mokyklas Almatoje yra įvairių nuomonių, kartais net ir prieštaringų. Antai Nazarbajevo mokyklos pedagogai teigė, kad mokiniai mokosi mokykloje iki maždaug 16 val., todėl stengiamasi, kad mokiniai užduotis atliktų mokykloje ir namuose liktų daugiau laiko poilsiui. Tačiau kai kurie vietos gyventojai sakė, kad ir į namus grįžę mokiniai intensyviai mokosi ir atlieka daug įvairių užduočių.
Minėtos mokyklos pedagogas teigė, kad kiekviena tokia mokykla yra kaip modernios mokymosi tradicijos židinys, kuris skleidžia savo patirtį kiekviename regione. Tačiau kai kurie vietos gyventojai mano, kad Nazarbajevo intelektinės mokyklos tokios misijos kol kas neatlieka. Jų žodžiais tariant, „jų mokykla“ ir „valstybinė eilinė mokykla“ yra visiškai skirtingi pasauliai. Be abejo, dauguma valstybinių mokyklų mokytojų ir universiteto dėstytojų akcentuoja ir didžiulį skirtumą tarp darbo užmokesčio: Nazarbajevo mokyklose darbo užmokestis pedagogams yra kelis kartus didesnis (į vieną pedagogo vietą 2015 m. buvo 7 pretendentai). Mokyklose mokamas „konkurencingas“ atlygis ir užsienio pedagogams, kurie čia moko anglų kalbos arba yra kaip užsienio patirties perteikėjai. Galima numanyti, kiek reikia pasiūlyti pedagogui, kad šis atsisakytų darbo JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ar Kanadoje ir atvyktų dirbti į Kazachstaną. Beje, atlyginimai yra nurodyti organizacijos interneto svetainėje.
Apie mokyklos veiklą dažniausiai sprendžiama pagal jos veiklos rezultatus, kitaip tariant – mokinių pasiekimus. Pateiksiu keletą faktų. Praėjusiais metais 97 proc. mokyklą baigusių mokinių gavo atestatą su pagyrimu. 963 abiturientai išlaikė tarptautinė IELTS egzaminą ir buvo įvertinti 6-8 balais. Dalis baigiamųjų egzaminų yra privalomi (matematika, Kazachstanas šiuolaikiniame pasaulyje, anglų kalba), dalis – pasirenkami (fizika, chemija, biologija, informatika, geografija).
Egzaminus laikė: kazachų kalba – 431, rusų kalba – 258, anglų kalba – 433 mokiniai. Visi abiturientai įstojo į universitetus: santykinai daug moksleivių renkasi studijas Nazarbajevo universitete Astanoje (ten dirba daug dėstytojų iš užsienio ir dažniausiai studijos vyksta anglų kalba), studijuoja kituose Kazachstano prestižiniuose universitetuose, taip pat Kinijos, Pietų Korėjos, Rusijos ar Vakarų Europos valstybių universitetuose, iš viso praėjusiais metais abiturientai įstojo į 20 užsienio valstybių universitetų.
Maždaug 39 proc. jų pasirinko studijuoti technikos (technologijos) universitetuose, 22 proc. – rinkosi gamtos mokslų studijas, 15 proc. – mediciną, 8,5 proc. – ekonomikos, 3,5 proc. – pedagogikos dalykus.
Važiuojant iš Almatos miesto centro Nazarbajevo intelektinės mokyklos link negali nepastebėti prospekte didžiulio užrašo: „Almata – Kazachstano nepriklausomybės lopšys. Nursultanas Nazarbajevas“. Tame pačiame prospekte, netoliese, yra paminklas, kuris įamžino 1986 m. gruodžio 16 d. prasidėjusį kazachų jaunimo protestą prieš tuometinę sovietų valdžią. Teigiama, kad jo metu 168 protestuotojų žuvo, maždaug 1700 buvo sužeisti, apie 8500 jų buvo areštuoti, dalis jų įkalinti (dokumentai apie šį įvykį iki šiol yra įslaptinti archyvuose).
Dėl aktyvaus studentų dalyvavimo šiuose įvykiuose buvo atleista net keliolika universitetų rektorių. Šis įvykis tapo vienu iš įsimintiniausių kazachų atmintyje. Net ir šiuo metu, kai artėjo Kazachstano nepriklausomybės diena (gruodžio 16 d.) palaipsniui ištuštėjo studentų auditorijos: buvo nutraukiami užsiėmimai ir studentai dažniausiai iš Almatos vyko į namus, pas tėvus. Galima įtarti, kad valdžia iki šiol įtariai žiūri į studentus. Taigi iš vienos pusės, investuojamos didžiulės lėšos į švietimą ir viliamasi, kad jaunoji karta užaugs išsilavinusi, mąstanti ir kūrybinga, tačiau iš kitos pusės – tvyro tam tikras nepasitikėjimas jaunimu. Ir tai yra dar vienas bruožas, kuris leidžia teigti, kad Kazachstanas yra kontrastų šalis.
Almata, 2016 m. gruodis