Tikslas – apsiginti iš vakarų
Kauno tvirtovės ištakos siekia 1873 metus, kuomet caro Aleksandro II sprendimu buvo nutarta stiprinant vakarinę Rusijos sieną, Kauną paversti strateginės reikšmės I klasės tvirtove. Miestas šiam tikslui puikiai tiko, juk nuo senų senovės Kauną ir jo apylinkes supo piliakalnių grandinės su medinėmis, vėliau ir mūrinėmis pilimis, kitais fortifikaciniais įtvirtinimas, o čia pat tekančios Nemuno bei Neries upės, atsižvelgiant į tuometinį karinės technikos lygį, sudarė patogią gamtinę gynybinę liniją.
Potvarkis statyti Kauno tvirtovę buvo pasirašytas 1879 metų liepos 7 dieną, ir jau po trejų metų prasidėjo statybos. Pagal patvirtintą projektą, miestas buvo apjuostas įvairių gynybinių įtvirtinimų, 7 fortų (maždaug 2 – 2,5 km atstumu) ir 9 baterijų žiedu. Pinigų negailėta – vienam fortui imperija išleisdavo apie 500 tūkstančių aukso rublių (tuo metu 1 Rusijos aukso rublis buvo vertas pusės JAV dolerio – aut. past.).Statybose dieną ir naktį trimis pamainomis plušo 4 tūkstančiai darbininkų.
Tik 1891 metais, Kauno tvirtovės komendanto pranešimu, inžineriniu gynybiniu požiūriu visi fortai ir artilerijos baterijos buvo baigti. Tačiau didelė tvirtovė negalėjo išsiversti be administracinių pastatų. Netrukus iškilo ištisas jų kompleksas, pastatyti Kauno tvirtovės komendanto rūmai (dab. – Karinių oro pajėgų štabas), Kauno Įgulos soboras (dab. – šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia Laisvės alėjoje).
Nors XIX a. pabaigoje pagal modernius projektus Kaunas turėjo tapti viena naujausių ir didžiausių pirmos klasės Carinės Rusijos tvirtovių, čia lankęsis Rusijos gynybos ministras V. Suchomlinovas pyko: „Tvirtovė labai silpna“. Kadangi seni, iš plytų statyti fortai negalėjo atlaikyti naujoviškų sviedinių smūgių, buvo patvirtintas naujas grandiozinis apsaugos planas – statyti dar vieną fortifikacinių įtvirtinimų žiedą. Nepaisant didelių pastangų, naujas įtvirtinimų žiedas, išskyrus IX fortą, taip ir liko neužbaigtas, nes tolumoje jau aidėjo vokiečių šūviai.
Savo funkcijos neatliko
„Nuo Kauno apygardos, pradėjus palei geležinkelį, Suvalkų gubernijoje kiek akys siekia, retai kur belikusi sena troba, tenka matyti: visur apsvilę ūkininkų sodybų medžiai styri ir kai kur kaminai riogso“, - šitaip Pirmojo pasaulinio karo mūšių Lietuvoje pasekmes kadaise aprašė Jonas Basanavičius.
1914 – ųjų rugpjūtį prasidėjusios dviejų imperijų – Vokietijos ir Rusijos – grumtynės visą tuometinę Lietuvos teritoriją daugiau nei metams pavertė fronto vieta. Šturmuoti Kauno tvirtovę vokiečiai pradėjo rugpjūčio 7 – ąją. Artilerijos ugnis buvo kaip uraganas – per parą į fortus buvo leidžiama apie 20 tūkstančių sviedinių.
Išsekę, apduję nuo nesibaigiančio artilerijos griaudėjimo, rusų kareiviai kėlėsi į dešinįjį Nemuno krantą. Jiems neberūpėjo karininkų raginimai grįžti ginti fortų. Taip daugiau nei trečdalį amžiaus statyta Kauno tvirtovė, nepaisant visų į ją sudėtų vilčių ir milžiniškų išlaidų, savo funkcijos imperijos gynyboje neįvykdė ir buvo užimta vos per 11 dienų.
Buvo naudojami visuomeniniams tikslams
Po Pirmojo pasaulinio karo, netekę strateginės reikšmės, fortai ir kiti Kauno tvirtovės fortifikaciniai pastatai ilgą laiką stovėjo tušti, vėliau tarnavo atsikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei, buvo naudojami įvairiems visuomeniniams tikslams: įrengti butai varguomenei, įsteigtos dirbtuvės, įkurtas valstybinis archyvas. Antrojo pasaulinio karo metais dalis fortų tapo kalėjimais ir mirties stovyklomis. Sovietmečiu daugelyje fortų buvo įsteigtos karinės bazės, kareivinės.
Nereikalingi
Šiuo metu nežymiai vykdomi naujesnių Kauno savivaldybei priklausančių fortifikacijos statinių tvarkymo darbai, vos pastebima rekonstrukcija, veikia muziejumi paverstas IX fortas, o ketvirtadienį lankytojams duris atvėrė VII fortas. "Vykdant šį kultūriniam miesto veidui svarbų projektą siekiame įrodyti, kad Kauno tvirtovė ir jos statiniai – tai ne niekam nereikalingi griuvėsiai, neprižiūrimos ar net pavojingos vietos.
Kauno tvirtovė, ją restauravus ir pritaikius visuomenės bei turistų poreikiams, galėtų būti tikra miesto pažiba ir didžiuliu turistų iš Lietuvos ir užsienio traukos centru", - teigiama Karo paveldo centro, atsakingo už Kauno tvirtovę, jai priklausančius statinius ir žemes, išplatintame pranešime. Žinoma, būtų, jei būtų, tačiau dabar atvykęs turistas nepamatytų nieko, išskyrus apleistus, vienišus ir niekam nereikalingus pastatus.
Kai kurių fortų pašonėje netoli gyvenantys žmonės sumanė įsirengti daržus, sodus, šiltnamius. Daugelyje veši ne vienų metų žolė, aukšti medžiai, o neretai, ypač pavasarį ir vasarą, į dangų kyla tiršti pavojingai deginamos žolės dūmai. Išlikusiuose įtvirtinimuose glaudžiasi benamiai, narkomanai, alkoholikai, naktimis vyksta orgijos. „Tikrai ne svajonė“, - tik tiek suspėtumėte pagalvoję, neįgarmėję į viena iš kelių dešimčių sunkiai pastebimų gilių ventiliacijos šulinių...
Fortuose ir kituose Kauno tvirtovei priklausiusiuose įtvirtinimuose pilna dar nuo Pirmojo karo laikų užsilikusių nesprogusių minų, artilerijos sviedinių, nesuveikusių bombų, kurios lig šiolei kelia išties didelį pavojų žmonių sveikatai ir net gyvybei.„Išminuotojų brėžiniuose Kaunas pažymėtas raudonomis spalvomis, nes daug sprogmenų yra likę ne tik po Pirmojo pasaulinio karo, bet ir dėl to, kad vėliau fortų šuliniai buvo naudojami nereikalingiems sprogmenims išmesti. Prieš keletą metų IV forte buvo vykdomi išminavimo darbai, bet baigėsi pinigai ir viskas nutrūko“ – sakė asociacijos „Kauno tvirtovė“ valdybos pirmininkas Valdas Rakutis.
Neseniai įvykęs skaudus incidentas, kuomet trečiaklasei mergaitei paspyrus ant smėlio krūvos numestą ryšulį, nugriaudėjo sprogimas ir sunkiai sužalojo vaikui koją, tik dar labiau atvėrė dar neužgijusias fortifikacijos pasekmių žaizdas.
Palikti negalima nugriauti
Kur tarp šių trijų žodžių turėtų būti sudėti kableliai? Visi skirtingos nuomonės. Laisvės alėjoje sutiktai praeivei Indrei fortai, kaip ir kiekvienam kauniečiui, yra neišdildoma istorijos žymė: „Nugriauti? Jokiu būdu! Kaunas turi unikalų objektą, tiksliau, visą jų rinkinį. Aišku, pinigų nėra, atsakingų irgi, tačiau man pačiai labiausiai patiktų, jei šie statiniai būtų paversti visai visuomenei prieinama dalimi: muziejais (juk kiekvienas yra skirtingas, kiekvienas turi savo gyvenimą, tiksliau, turėjo), parkais, galų galiausiai kareivinėmis. Vis įneštų pelno į tuščią savivaldybės iždą“.
Jonas skatino visą Kauno tvirtovę privatizuoti: „Na, aš vienos nuomonės – privatizuoti. Užtenka čia laukti, juolab, jokios naudos iš jų. Devintas [fortas]? Muziejus. Gerai. Bet daugiau ir nereikia“. Kaune studijuojančiai vilnietei Agnei fortai ir visi kiti tvirtovės kompeksai atrodo visiškai nereikalingi: „Pakampiuose stovi. Kam laikyti? Plytos – istorinės, brangiai kainuotų, vietos – prestižinės. Čia juk miestas, ne muziejus po atviru dangum“.
Ir vis dėlto, yra pilna pavyzdžių, kaip svetur valdžia sugeba įžvelgti naudos iš senų plytų kratinių ir jais sąžiningai pasirūpinti. Artimiausias – jau Lenkijoje, Torunėje. Čia esti garsioji Forto IV Torunė įtvirtinimų sistema, turinti neįtikėtinai daug sutapimų su Kauno tvirtove. Forto IV Torunė įtvirtinimų sistema, pastatyta 1878 – 1884 m.m., tarnavo kaip artilerijos fortas. Penkiakampio forto konstrukciją puošia nežymūs tuometiniai architektūros elementai. Dabar tai – vienas didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių įtvirtinimų Lenkijoje. Sistema taip pat viena didžiausių turistų traukos centrų Lenkijoje, per dieną sulaukianti ne vieno šimto lankytojų. Čia įsikūrę restoranai, kavinės.
Skaudu su nežymaus pavydo gaidele žvelgti į kaimynus, tačiau dar skaudžiau žinoti, jog visa tai galėtume turėti ir mes patys.
Žinoma, vėl istorija pakrypsta banalia „kas būtų, jeigu būtų“ bei kaltų ir nekaltų paieška. Vienas geriausiai išlikusių Pirmojo pasaulinio karo paminklų visoje Lietuvoje dabar stovi nereikalingas ir apleistas. Ir stovės. Galbūt ateityje bus nugriautas, o gal sutvarkytas ir pritaikytas visuomenės poreikiams, kas po truputį stengiamasi daryti. Aišku tik viena – šis objektas visiems kelia daug diskusijų ir tik kada bus nagrinėjama jo tema, niekuomet nebus pasiekta vieningos visų mūsų nuomonės. O verta pasistengti.