Niekam nepaslaptins, jog vilniečiai su kauniečiais vieni apie kitus turi iš anksto suformuotą nuomonę, kuri stereotipų pagalba jau giliai įsiskverbusi šių miestų gyventojų sąmonėje ir tinkamai progai pasitaikius, kaip pavyzdžiui Kalėdinės eglutės konkursas, abipusiai jausmai turi galimybę „prasiveržti“ su kaupu. Apžvelgus kelių pastarųjų metų komentarus kila įspūdis, jog diskusijų turinys vienaip ar kitaip dažniausiai susijęs su antruoju Lietuvos miestu, Kaunu, ir Rotušės aikštėje stovinčia pagrindine šio miesto eglute. Ar dar kas pamena, kuo buvo tokios ypatingos Kauno Rotušėje pastatytos eglutės, kad joms teko tiek pagyrų, tiek ir kritikos pliūsniai.
2011 m. Kauno eglė vadinta kaktusu, bambaline egle, „Sprite“ reklama, taros supirktuve, buteliu ir pan. Kalėdinė Kauno eglutė buvo tiesiogiai sutapatinta su pačiu Kauno miestu ir jo gyventojais: „koks miestas, tokia ir eglė ... iš šiukšlių“.
Vilniečiai, tyčiodamiesi iš 2011 m. Kauno eglės kitais metais siūlydami sukurti „iš raudonų treningų ir sunešiotų kedų“, perdirbto tualetinio popieriaus ar net panaudotų prezervatyvų. Nelabai aišku kuo, bet užkliuvo ir 2012 m. Kauno miesto eglė, tai per daug perkrauta, tai per mažai, bet kažkas jai vis vien buvo negerai.
Greta neigiamų Kauno eglutės vertinimų, pasipylė nemažai įžeidimų, kurie buvo nukreipti ne tik į Kauno ir Vilniaus eglutę, bet ir pačius miestų gyventojus. Aiškinantis tarpusavio santykius dažniausiai būdavo apsižodžiuojama be argumentų, retesniais atvejais į šią dvikovą įsitraukdavo ar būdavo įtraukiami kitų miestų gyventojai. Kaunas vadintas Kowno, tuščiavidurių miestu, o jo gyventojai kawenski, nepilnaverčiai, paaugliai, kompleksuoti, runkeliai, lopai, loxai, bomžai, kas, savaime suprantama, išprovokuodavo kauniečių nepasitenkinimą. „Kaunas geriausiai, lyg bomzai, pasistatė eglute ir papuošė atliekomis. Ar galima iš savęs juoktis?“. Nuogąstauta ir dėl to, „kad tokiu Kalėdinės eglės supratimu gali užsikrėsti ir kiti miestai ir miesteliai, tada galės daryti ne gražiausios kalėdines egles rinkimus, o kas gražiau sukomponuos atliekas ar dar kokias šiukšles eglės forma“.
Komentatorių tarpe atsirado sporto aistruolių, kurie rado puikią progą priminti, kad krepšinį moka žaisti tik „Lietuvos ryto“ komanda. Nepaliekamas nuošalyje, rodos, vis dar labai gajus stereotipas, jog Kaunas – marozų sostinė, čia pat „prilipdyta“ ir bambalių sostinės etiketė. Šaipomasi sakant, jog „patvarkę daug bambalių, eglę pasistatė „iš alaus butelių“, o greta jos patupdė „Kalėdų senelį su treningais“. Kauno gyventojai – laikomi itin vieningais, nusileisti nesiruošė.
Vilniaus eglės vadintos: Kalėdų kūgiais, piramidėmis, sovietinėmis, nušiurusiomis, nuobodžiomis, kurias galima pamatyti kiekvienoje parduotuvėje, betoniniais stulpais su girliandomis, medžiu. Akcentuota, jog joms trūksta ryškesnių spalvų, originalumo, nes pradeda kartotis.
Vilniečiams buvo „užminta“ ant senų nuoskaudų. Pavyzdžiui, primenant itin prieštaringų vertinimų susilaukusią ant Neries kranto pastatytą skulptūrą „Vamzdį“, skirtą Vilniaus – Europos kultūros sostinės pažymėjimui.
Daugiausiai šaipytasi iš sostinės daugiakultūrinės sudėties, kuri sudaro opoziciją su lietuviškiausiam, tiek pačių kauniečių, tiek ir vilniečių, laikomam Kaunui. Skirtumas tas, jog vilniečiai tai vertina kaip neigiamą, o kauniečiai kaip teigiamą savo miesto gyventojų bruožą. Kauniečius bene labiausiai piktino Kauno siejimas su treningais.
Jiems buvo atkertama, „jei visi būtų treninguoti, tai Vilniečiai nevogtų shalies, tiksliau kokie ten Vilniečiai – lenkai, rusai ir čigonai“. Vilniečiai buvo menkinami dėl didesnės lenkų sudėties komentaruose paryškinant lenkų alfabeto skirtumus, kaip pavyzdžiui „w“, wilenska kaimietė, Wilno. Komentaro autoriaus, prisistatantis kauniečiu, rašė didžiosiomis raidėmis, ką galima suprasti kaip šūksnį, jog „visi vilniečiai yra lenkai ir portugalai. Lietuva lietuviams!!!“.
Retesniais atvejais šių miestų gyventojai atrasdavo šiek tiek objektyvumo balsuojant už gražiausią Lietuvos miestų Kalėdų puošmeną. Galbūt mums reikėtų daugiau tolerancijos vieni kitų atžvilgiu? O galbūt toks yra mūsų auklėjimas ar prigimtis? (...)
„Šiuolaikinės miesto kultūros tyrimai”