Ne, nieko neišgalvosiu. Tiesiog sutrumpinsiu keletą pastarųjų dienų istorijų.
Vyriškis atnešė katę eutanazuoti į veterinarijos kliniką, laimė, ten atsirado žmogus, paskambinęs globos organizacijai, kuri turi dešimtis, šimtus globotinių, tarp jų ir ligotus, baikščius, pagyvenusius – bet jų neatsikrato kaip seno bato. Paklausė šeimininko – kodėl?
„Ar sena, ligota, agresyvi? Ar nesinaudoja dėžute? Ar ką sugadino? Ar neturi lėšų išlaikyti gyvūno? Ne, jauna, pusantrų metų sveika katė, sterilizuota, skiepyta, gyvenime nėra niekam įkandusi ar įdrėskusi, niekada nėra kur pridergusi, „ji labai gera katytė, pinigai čia ne prie ko“.
„Tai gal duokite man nors savaitę, prašau, kad rasčiau jai globą, na, nors dieną?“. „Ne, dabar pat migdau, jau sprendimas priimtas, bus nuodėmė padaryta ir aš su ja gyvensiu. Padarėm klaidą, kai kaimynai atnešė kačiuką dovanų, paėmėm, o dabar gailimės... Per daug gyvūnų, mažai vietos – turime šunį ir jūrų kiaulytę... Nelimpa ta katė mums, ir šiaip aš ne mėgėjas tų kačių... Tiesiog taip reikia“.
Toks argumentas: tiesiog
Kitas atvejis „Skubiai ieškoma bent laikina globa 5-6 mėn. katytei. Katytė nukirminta. Dabartinis šeimininkas nebegali jos laikyti, todėl žada katytę užmigdyti. Laiko turime nedaug - iki rytojaus.“ Jauki, beprotiškai graži.
Argumentas: negali laikyti.
Dar vienas: „Gimus dukrytei nebegalime katinams skirti tiek meilės, kiek iki vaiko gimimo skyrėme. Todėl ieškome labai rimtų ir mėgstančių katinus žmonių. Katinai labai nori ant rankų bei nori būti glostomi. Tačiau mes jiems dėmesio nebeskiriame. Dažnai laikome uždarytus vonioje, nes kačiukai žaidžia ir bėgioja aistringai, tad bijome, kad neužšoktų ant dukrytės bėgiodami po namus. Katinas nemėgsta mažų vaikų dėmesio, nes jie jį liečia ir jis jiems nelieka skoloje“.
Ne, čia eutanazuoti negrasino, ieško namų. Katinams pritrūko ir vietos, ir laiko, nors abu paimti savarankiškai, niekieno neprimesti.
Panašus atvejis: penkerius metus katinas gyveno šeimoje, daug sau leido, daug jam leido šeimininkai. Bet gimė vaikas. Šeimininkai turi naują užsiėmimą, o katinas... Katinas nebereikalingas. Be to, jis žaidžia ne švelniai, nes taip įpratęs.
Argumentas: gimė vaikas.
Kita situacija: „Katinėlis - 7 m. sveikas, drūtas, draugiškas katinas, kuriam gyvenime nutiko nelaimė. Jo mylima šeimininkė, kuri jį prieš 7 m. parsinešė iš turgelio, išvyksta gyventi į užsienį. Jokių galimybių pasiimti katinėlį kartu ji neturi. Vargšas gyvūnas laiko turi vos 10 dienų. Baisiausia, kad šeimininkė nemato kitos išeities, nes į gatvę paleisti jai atrodo tikrai žiauresnė alternatyva“.
Argumentas: išvažiuoja.
Sąrašas neišsemtas, bet esmė tokia pati: susidūrę su problemomis, žmonės labai dažnai nuleidžia rankas ir vienintele išeitimi mato atsikratymą augintiniu. Bet jis juk irgi jūsų gyvenimo dalis, norisi priminti. Argi prieš sprendžiant išvykimo klausimus negalima pagalvoti, kur pasidės jūsų naminis gyvūnas? Argi susilaukus kūdikio katinas tampa „praeitu žaidimo lygiu“?
O kiek pririštų prie medžio šunų aptinkama... Pririšau, nuėjau – juk gal kas kitas sutvarkys mano problemą? Aš juk nenužudžiau.
Dažnu atveju žmonės tiesiog nesuvokia, kiek jų tokių – išmetančių, norinčių atsikratyti, eutanazuoti. Jei įsivaizduotų, kokie bėduliai iš kiemų su lūžiais, įkandimais, peršalimais, spąstų žymėmis beldžiasi į prieglaudas, gal pasigėdytų reikalauti priimti jų glotnų, sotų, ne vienerius metus lepintą nuosavą augintinį tuoj pat „arba užmigdysime“. O gal ir nepasigėdytų...
Visais atvejais bendro recepto neišrašysi, bet taip norisi, kad žmonės visų pirma išbandytų visus būdus rasti naujus namus arba rasti galimybę augintiniui pasilikti, o tik paskui kreiptųsi į prieglaudas.
Susitvarkoma ir su alergijomis, ir su išvykimais, jei tik didelis noras yra. O jaunas poras norisi labai rimtai įspėti, kad leisdami katinams, šunims žaisti grubiai, neauklėjant, po kelerių metų gimus vaikui tikrai gali kilti daug problemų (nors ne kiekvienas jas sprendžia adata su nuodais).
Neskatinkite leisti nagų, kramtyti rankų, šokinėti ir stumdyti žmones, gąsdinti juos – patys pasigailėsite, kai namie atsiras trapus kūdikis. Tada bus kaltas katinas arba šuo, tiesa? Bet tik ne jūs...
O jei augintinis niekaip negali pasilikti pas jus, visų pirma ieškokite namų patys, ir supraskite, kad pasiūlymas dviem giminaičiams ir vienam kaimynui - tai ne paieška. Tai atmestinumas. Pastangų reikia įdėti daug, kad augintinis, ypač jei jam ne keli mėnesiai, o 5, 6, 10 metų rastų namus. Juk Lietuvoje kiekvieni metai prideda po 50 minusinių balų, norint priglausti gyvūną, nors patys žmonės, ar jiems 30, ar 60, nelaiko savęs kriošenomis...
Kaip aukso kruopeles tarp pelenų renki istorijas, kaip žmonės vykdami į užsienį pasiima augintinius, paprastus, nekilmingus, kaip rūpinasi jais, kai suserga, kaip keičia gyvenimo stilių, jei kam nors pasireiškia alergija, bet neina lengviausiu būdu – atsisakyti augintinio.
Duokdie, tokių istorijų būtų vis daugiau, o pavasarinė psichozė pagaliau liautųsi. Laikas išaugti iš to, kad „kažkas turi pasirūpinti“. Tu ir esi tas kažkas, tu – šeimininkas. Ar... šlamšto gabalas?
P. S.: straipsnio įkėlimo metu katė iš pirmos istorijos, kurią ketino numarinti, globos organizacijų pastangomis jau buvo radusi naujus namus; iš antros - rado globą kitame mieste; iš trečios - tebeieško naujų namų; iš ketvirtos - katiną paėmė giminės; iš penktos - padovanotas.
Reikėjo „tik“ kelių dienų streso gyvūnų globėjams (ne šeimininkams), neišmiegotų valandų, rašant skelbimus ir straipsnius, strateguojant įvairius variantus...