Šalia arenos Nemuno saloje - apgultis. Iš toli matėsi daugybė jaunimo su vienspalviais žaliais marškinėliais, ant kurių priartėjus išdidžiai puikavosi parašyti žodžiai „Jus aš draugais vadinu“... „Labai malonūs žodžiai“, - mintyse sau sakiau ir jaučiausi saugus, nes juk draugas yra žmogus, kuris Tave gerbia, supranta, palaiko ir visada eina koja į koja, kad ir kas be nutiktų. Tas žodis draugas manyje ruseno taip stipriai, jog išdrįsau prisiartinti prie jų arčiau... O iš tolo matydamas kareiviškas palapines, kur buvo įsitaisiusi virtuvė, pradėjau varvinti seilę. Nuspręsta, jog iš pradžių reikia išbandyti kareivišką košę.
Buvome trise: aš, ji ir ... mano mielas gyvūnas, tas kuris visada šalia, tas kurį aš saugau, globoju, tas kuris suteikia man džiaugsmo, tas gyvūnas, kurį aš išdidžiai vadinu geriausiu draugu, tas gyvūnas - vokiečių aviganių kalytė. Užbėgant už akių skaitytojui pasakysiu, jog šuniukas buvo kaip pridera su pavadėliu, antsnukiu, pasikepintas, šuo yra „čipuotas“, registruotas, apmokytas, su pasu. Viskas, kaip pridera pagal gyvūnų laikymo ir vedžiojimo sąlygas.
Artėjame prie kareiviškos košės, gyvūnas visada greta, šalia ir ramus ramutėlis. Priėjęs užkalbinu kariškius apie košę: ar ji mokama, ar galima nusipirkti paragauti. Išgirstu atsakymą jog košė dalinama nemokamai. Ačiū! Jie meiliai paklausia: „Gal ir šuniukui norėtumėt?“ Po antro jų paklausimo visgi sutikau jog įdėtų ir šuniukui.
Tuomet tik nuėmiau antsnukį ir padėjau ėdalą šalia savo kojų. Kareivių susirinko dar daugiau ir visi bendravome, kalbėjome apie renginį, kol staiga išgirstu...
„Laba diena, Jūs su gyvūnu privalote palikti teritoriją“, - įsakmiai, griežtu tonu pasakė vyras.
Pradėjau klausinėti kas ne taip, kas jis toks, nes žmogus buvo be jokios kortelės, be specialios personalo atributikos. Jis prisistatė esąs Emilis Vasiliauskas ir pradėjo aiškinti, jog esą jie (kas tokie nepasakė) išsinuomoję Kauno areną ir jos aplinką, o čia gyvūnai yra nepageidaujami. Pažadėjęs išeiti, paprašiau tik kelių minučių, kad pabaigčiau valgyti. Man įsakmiai buvo duota viena minutė laiko. Kąsnis užstrigo burnoje, šaukštas iškrito ant žemės... Jau baigėsi tas skambaus šūkio „Jus aš draugais vadinus“ kūrimas...
E. Vasiliauskas pradėjo grasinti apsauga, pradėjo įžūliai kalbėti prieš mane ir šalimais esančią moterį aplinkiniams girdint... Žodžiais ir veiksmais pradėjo stumti iš aikštės, vis kalbėdamas jog jie čia šiandien „valdovai ir šeimininkai“...
Katalikiškas jaunimas gyvūnams sako ne... Mums dar einant E. Vasiliauskas rankų mostais išvarė ir kitą moterį, nešiną „mopsų“ veislės šuniuku.
Likome nesupratę, kodėl buvome išvaryti.
Daugiau niekada nekelsiu kojos tenai kur gyvūnui pasakoma „Ne“.
Pasirodo, katalikiškas jaunimas pasisako prieš gyvūnus, o gal kai bus rengiama eilinė Kaune arenoje „Šunų paroda“ reikės iškelti šūkį „katalikiškam jaunimui NE“...
Atsirinkite draugus, nes pasirodo gyvūnas yra geresnis draugas negu žmogus.
Dedikuota jaunimui...