Kalėdos tarp tikėjimo ir netikėjimo: ką šventė reiškia ateistui

 (72)
Artėjant Kalėdoms kiekvienais metais padaugėja diskusijų apie Kalėdų prasmę ir jos santykį su krikščionybe, bažnyčia, daugelio naująja religija krikštijamu konsumerizmu (vartotojiškumu) ir pan. Bet gruodžio mėnesis turi dar vieną labai svarbią datą netikintiesiems.
© Shutterstock nuotr.

2013-ųjų gruodžio 15-ąją sukako dveji metai nuo tos dienos, kai mirė garsus britų kilmės visuomenės veikėjas, didelis ateizmo šalininkas ir švietėjas Kristoferis Hičensas (ang. Christopher Hitchens). Per paskutinius tris savo gyvenimo metus K.Hičensas buvo pakviestas į bemaž visus prestižinius JAV universitetus, taip pat daugelį Jungtinės Karalystės universitetų debatams su įvairiais religiniais lyderiais ir tikėjimo apologetais.

Kai nori matyti tik vieną monetos pusę

Kalbant apie tikėjimą ir katalikybę, tiek Kalėdų kontekste, tiek abstrakcijoje, niekaip neišeina pamiršti modernių „kryžiuočių“ ir jų kovų už šventą teisybę. Štai pavyzdžiui konservatorius M.Adomėnas tardamas verdiktą vienoje „Tautos aikštės“ laidų LRT studijoje nerimąstingai išlemeno, kad demokratija be krikščionybės neįmanoma, nes būtent krikščionybė padovanojo mums demokratiją.

Tokia argumentacija mažų mažiausiai turėtų stebinti net ir katalikus. Katalikų bažnyčios istorija , mano manymu, visų pirma yra ne kas kitas kaip šeimininko-vergo istorija, kur tamsi, kupina nemokančių skaityti ir rašyti, prietaringų Europos žmonių pradėjo gvildenti žmonijos egzistencijos ir visatos paslapčių temas. Ir koks sutapimas – dauguma jų patikėjo krikščioniška versija (bent jau ten, kur būta krikščionybės šauklių), kai tai buvo vienintelė versija, kurią Europoje skleidė itin įtakinga ir turtinga, centralizuota (raktinis žodis) politinė jėga. Šita keista retorikos klišė iš esmės kertasi su kita mėgstama aršių katalikybės apologetų dainele, anot kurios žmonės būtų likę tamsūs ir neišsilavinę, jei ne Romos katalikų bažnyčia.

Bet ir kalbos apie viduramžiškos bažnyčios iniciatyvas šviesti žmones neretai yra gerokai perlenkiamos, kai šimtus metų Europoje baudžiauninkai eidavo į bažnyčias klausytis pamokslų lotynų kalba, kurios įgūdžių vasalinės santvarkos išnaudojamų baudžiauninkų gretose ir dieną su žiburiu nebūtume radę. Žinoma, Jėzuitų ordino veikla ir nuopelnai steigiant mokyklas, mokant beraščius skaityti yra neginčijami, tačiau vien šita tema apstu tiek daug kontraversijos, kad mūsų epochoje atsakingesni katalikai paprastai vengia kalbų apie praeities laikus. Ir tai visiškai pateisinama – nes praeities žmonių klaidos nėra jų asmeninė atsakomybė.

Kiek mažiau kontraversiškas faktas bylojantis apie netgi labai materialistinį Romos katalikų bažnyčios požiūrį į gyvenimą buvo 1933 metų Vatikano konkordatas. Tais metais Vatikanas pasirašė sutartį su pačiu Vokietijos Nacionalsocialistų partijos lyderiu – Adolfu Hitleriu. Pats Vatikanas teigia, jog buvo priverstas tai padaryti, tačiau jau šitoje vietoje iškyla viena didžiausių kontraversijų.

Joks krikščioniškas spiritualizmas ir vertybės nesulaikė katalikų bažnyčios bendradarbiauti su Ispanijos diktatoriumi Franko, o Franko režimui žlugus paaiškėjo labai liūdni faktai apie vietinių vienuolynų ir bažnyčių talką, atiminėjant iš jaunų moterų vaikus ir juos pardavinėjant (diktatūros laikais Ispanijoje laisvu elgesiu apkaltinta mergina galėjo lengvai atsidurti kalėjime, netekti vaikų globos ir t.t.) – viskas vardan katalikiškų vertybių.

Krikščionybė, o ypatingai katalikiška šiosios denominacija kaip ir turbūt visi tikėjimai, deklaruoja dvasingumą kaip aukščiausią vertybę a priori. Materialus gyvenimas yra nuolatos nuvertinamas, viena pagrindinių nuodėmės koncepcijų, kuri net ir šiandien vis dar yra krikščionių varomoji jėga, yra būtent pagrįsta mintimi, kad gyvenimas Žemėje yra laikinas ir gyventi privaloma principingai, dorai, laikantis visų bažnyčios nuostatų, kad už tai sulauktume atpildo po mirties. Anot katalikų, mes net gimstame nuodėmingi, gimstame į kančią, kurią tiesiog turime iškęsti. Kitaip tariant „kenčiantiems dangus“.

Taigi, mėginti pateisinti Vatikano konkordatą su vienu baisiausių judėjimu žmonijos istorijoje sausai materialiais fizinio išgyvenimo argumentais iš esmės, manau, jau rodo labai didelį pragmatizmą aukščiausių katalikų dvasinių vadovų tarpe. Ypač žinant kokių žmonių kaulų bažnyčia buvo pastatyta.

Vieną tokių mes kaip lietuviai gerai žinome - Šv. Brunonas, kurį užmušė netrukus po to, kai šis atvyko į Lietuvą ir dėl ko pirmą kartą Lietuva kaip valstybė buvo paminėta Kvedlinburgo analuose 1009 metais.

Dar vienas tokių misionierių buvo Šv. Benjaminas. Šio istorija yra itin žiauri, tačiau įkvepianti - dėl religinių persekiojimų Persijoje, pastarasis buvo įkalintas kalėjime. Jam buvo suteikta proga išeiti laisvėn su sąlyga, jog jis atsisakys bet kokių pretenzijų į misionieriavimą ir savo tikėjimą, tačiau jis atsisakė. Atsisakė ir po to, kai buvo pradėtas žiauriai kankinti kišant nendres į panages. Atsisakė ir tada, kai buvo imtas badyti jo kūnas. Atsisakė ir tada, kai į jo analinę angą buvo sukištas dantytas pagalys, kuris išdraskė jo vidurius. Ir mirė Šv. Benjaminas žiauriose kančiose ir agonijoje, tačiau su savo tikėjimu. Istorija, kuri gali įkvėpti ne vieną žmogų, nepriklausomai nuo jo religinių pažiūrų.

Tad bažnyčia tarsi gyvena du gyvenimus, kaip ir kiekvienas paprastas žmogus. Dvasinį, kurį motyvuoja savo bendruomenės narių atsidavimu tikėjimo tiesoms ir pasiaukojančiais pavyzdžiais, savotiškais bažnyčios epais, ir materialinį, kur kaip ir bet kokia kita organizacija, ji siekia savų interesų tenkinimo, kurie yra net labai materialūs ir žmogiški. Atrodytų, jog tai labai žmogiška, mes visi deklaruojame tikslus, siekius, norus, stengiamės gyventi kaip išgalime geriau ir teisingiau, bet ne visada tai pavyksta. Ne visada pavyksta gyventi taip, kaip deklaruoji, paminti savo asmeninius interesus vardan principingumo.

Ir tą bene geriausiai atskleidžia Vatikano politika investicijų atžvilgiu, kurioje kažkodėl jokia krikščioniška etika ir moralė nebegalioja. Gyvenimas tėra laikina stotelė, todėl privalote būti dori ir principingi, pinigai ir godumas negali būti motyvatoriais, tačiau Vatikanas nusprendė, kad savo lėšomis gali disponuoti kaip tik panorėjęs ir investuoti į verslus, pavyzdžiui, gaminančius kontraceptines priemones prieš kurias, paradoksalu, jie patys taip smarkiai agituoja, ką ne taip seniai teigia demaskavęs vokiečių dienraštis „Spiegel“.

Ateizmas – naujas bažnyčios konkurentas

Galbūt dėl to nestebina ir tai, kad ateizmas sparčiai auga. Ir viena pagrindinių to priežasčių – jau minėtas Kristoferis Hičernsas ir kiti švietimo šaukliai, tokie kaip Ričardas Dawkinsas (Richard Dawkins), Samas Harisas (Sam Hariss), Maiklas Šermeris (Michael Shermer) ir kt.

Dėsningai atrodo ir viešojoje erdvėje augantis kritikos kiekis ateizmui. Bėda su ateizmu, kad pastarasis yra visiškai abstraktus, jis nesiūlo jokio pasaulėžiūros modelio, jokios moralės, iš esmės tai yra greičiausiai būdvardis nusakantis tam tikrą žmogaus atributą – t.y. tikėjimo Dievu nebuvimą. Daugiau nieko. Nėra specialių pastatų, kur ateistai eina pasikalbėti, nėra specialių drabužių, nėra jokių ritualų, nėra nieko. Tik žmogus. Pats su savimi. Apie žmogų jis pasako ne daugiau, nei akių ar plaukų spalva.

Galbūt kaip tik dėl šios priežasties daugybei žmonių ateizmas atrodo visiškai nepatrauklus, nes jis neturi atsakymų į mūsų egzistencinius klausimus, jis neturi, ką pasiūlyti pats iš savęs. Netikėjimas Dievu neduoda nieko, išskyrus laisvę, o pastaroji neretam žmogui pasirodo perdėm didelė našta. Susitaikyti su nežinomybe yra sudėtinga, gyventi suvokiant, kad visa kančia, kurią patiri - beprasmė, reikalauja jėgų ir ryžto.

Bėda ta, kad šiandien net ir tikintiems žmonėms tampa vis aiškiau, kad atsakymų neturi nei bažnyčia, nei Šv. Raštas (o jų dar yra tiek daug – išsirinkti sudėtinga, tačiau dėka technologijų visi jie tapo lengvai ranka pasiekiami), nei kunigai, nes visa tai – žmonių organizacijos, žmonių kūryba ir viską daro – tie patys žmonės. Tad ir daugybė klaidų visiškai nestebina – juk tai žmogiška, pernelyg žmogiška.

Atitinkamai matome situaciją, kur praktikuojančių katalikų yra mažai, žmonių deklaratyviai atsisakančių tikėjimo - taip pat gana ne daug, o dauguma pasilieka tarpinį variantą. Tikėjimo išsižadėti nesinori dėl psichologinio, emocinio komforto, kurį tikėjimas suteikia, tačiau sieti savo tikėjimo su organizacija, kuri atrodo pernelyg žemiška, taip pat nesinori, mat tai kertasi su antgamtiško, tobulo Kūrėjo įvaizdžiu.

Bet štai čia atsiranda vienas didžiausių ateizmo privalumų. Nepretenduodamas nei į visatos, nei į egzistencinius, moralinius klausimus, ateizmas leidžia sau tarti žodį „nežinau“. Ir matant visą tą religinių karų, retorinės beletristikos pliūpsnį ir nesibaigiančią tiradą klaidų – žodis „nežinau“ tampa fantastiškai komfortišku. Jis neįpareigoja. Jei tik gali pakelti tą naštą, kurią atveria pripažinimas sau, jog Tu beveik nieko nežinai apie Tave supantį pasaulį.

O stebint katalikų bažnyčios istoriją, nesunkiai pastebėsim, kad tai būtent aukščiausi RKB autoritetai demonstravo itin baisias moralines perversijas: ar kalbėsim apie popiežių Aleksandrą, pagal kurio istoriją buvo sukurtas serialas „The Borgias“ – t.y. popiežių, kuris, kiek žinau, ne tik nesilaikė celibato, bet ir rengė orgijas, miegojo su savo dukra (su kuria taip pat miegojo ir jo sūnus, kurį šis popiežius paskyrė kardinolu), kurią paskelbė esant nekaltą jai tuo metu esant jau 6 mėnesius nėščia (to reikėjo dėl politinės sąjungos), ar popiežių Inocentą VIII-ąjį, kuris nesibodėjo priimti 100 vergų kaip dovanos ir juos taip pat dovanoti savo kardinolams, nors katalikai lyg šiol teigia, kad oficialiai bažnyčia pasmerkė vergovę dar 8-ame amžiuje.

Tiesą pasakius, keistai atrodo ir kai šiais laikais vienintelis žmogus Vatikane turintis visą informaciją apie visus pedofilijos skandalus pasaulyje, netikėtai atsistatydina iš Popiežiaus pareigų, taip lyg ir versdamas abejotinai vertinti šiaip jau jo gana griežtą poziciją tarnystės Dievui atžvilgiu.

Tiek įvairūs istoriniai faktai, tiek kai kurių apologetų griežtas tonas ginant katalikų bažnyčią, kai akivaizdžiai šioji turi savo dėmes, neretai paskatina žmones jei neatsisakyti tikėjimo, tai bent jau atsisakyti ryšių su konkrečia Romos katalikų organizacija. Ir Lietuvoje išgyvenam šį paradoksą, kai lyg ir dominuoja katalikybė, žmonės save įvardija katalikais, tačiau dauguma katalikybės kanonų jiems yra svetimi ir nepraktikuotini.

Tokio pobūdžio pokyčiai iš esmės jau pakeitė visą religijos ir tikėjimo paradigmą vakarų visuomenėje. Ir tai yra sveikintinas dalykas, nes su ar be kai kurių organizacijų palaiminimo, norisi tikėti, kad žmonės vis labiau supranta, jog tai yra asmeninis jų reikalas, kad tikėjimas ar religija (ar pastarųjų nebuvimas) daugiau nusako žmogaus asmeninį santykį su aplinka, jį supančiu pasauliu, o ne kažkokius tai natūralius visatos dėsnius ar akmenyje iškaltas amžinas tiesas.

Taigi – Kalėdos

Nepretenduoju į generalizacijas apie tai, ką Kalėdos reiškia netikintiems žmonėms, agnostikams, nepraktikuojantiems katalikams ar kitiems žmonėms, kurie nuosekliai neseka religinio kalėdinio naratyvo. Galiu kalbėti tik apie tai, ką Kalėdos reiškia vienam ateistui – t.y. man. Asmeniškai.

Vienas įdomus niuansas kaip gimusiam prieš pat Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę – yra keista asociacija tarp Kalėdų ir mandarinų. Vyresni atsimins, kad sovietmečiu deficito laikais per Kalėdas „užveždavo“ mandarinų. Šitai išgyveno tiek mano tėvų, tiek mano senelių karta. Kitaip nei sovietmečiu, aš asmeniškai deficito laikais gyventi progos jau nebeturėjau, tačiau per kelias kartas turėti mandarinų ant kalėdinio stalo nejučiomis tapo tradicija. Šioji lyg ir neturi nieko bendro su Kalėdomis ir pasakius tai prancūzui, jis gali tik pagūžčioti pečiais, bet manau Kūčių ir Kalėdų metu daugelio lietuvių stalus papuoš mandarinai, net ir tų, kurie sąmoningai apie šią „naują“ tradiciją nesusimąsto.

Kitas niuansas dėl ko Kalėdų svarba net ir praradus tikėjimą gali išaugti, kad laisvo judėjimo po visą Europą laikais, šeimos išsibarsto po visas keturias pasaulio puses. Kalėdos yra ta viena reta proga, kurią daugelis nuo mažų dienų pripranta leisti kartu kaip tik su šeima, todėl lyg ir natūraliai (dėka Kalėdų tradicijos) būtent šiuo metu stengiasi grįžti namo ir būti su šeima. Jei tokių galimybių ir nėra, tai mažų mažiausiai aplanko nostalgija, kuri paskatina skirti daugiau dėmesio šeimos nariams. Kalėdos suartina, net ir be viso religinio naratyvo.

Ir čia aš trumpam grįšiu prie savo, kaip ateisto, santykio su šventiniu žiemos laikotarpiu. Kai žinai, kad turi tik vieną gyvenimą, kai žinai, kad Tavęs čia iš vis nebūtų buvę, jei ne Tavo šeima ir kai supranti, kokia maža tikimybė apskritai lėmė tai, kad Tu čia esi – velniškai norisi išnaudoti tą akimirką. Tiek besidžiaugiant savo šeima, tiek besimėgaujant tais mandarinais, tiek siekiant kuo smagiau praleisti laiką su draugais. Tam tikra prasme, ateistams galbūt dar lengviau švęsti gyvenimą (juk Kalėdos yra būtent Jėzaus gimimo šventė), nes jų gyvenimas yra tik vienas. Ir jis yra labai trumpas, ypač, kai kasmet jauti laikrodžio rodykles judant vis greičiau.

Bet galbūt Kalėdos ir neprivalo būti šventė su stipriais religiniais akcentais. Galbūt krikščionys, kurie dievagojasi, kad dauguma žmonių tik vadina save katalikais, bet iš tiesų netiki (arba tiki ne taip, kaip "reikia"), galbūt tie, kurie netiki ir purkštauja, kad netikintiems nevalia švęsti Kalėdų, galėtų į Kalėdas pažiūrėti šiek tiek kitaip. Galbūt Kalėdos šiandien nėra nei pasaulietinė, nei religinė šventė, greičiau tai yra tradicija, kuri keitėsi, keičiasi ir keisis, bet savyje ji išsaugojo esmę – ji kviečia žmones susitelkti prie švenčių stalo ir švęsti. Gyvenimą.

To ir palinkėčiau visiems Kalėdų proga - nesprausti švenčių į siaurus rėmus ir nebrėžti neteisingų dichotomijų, kur Kalėdas reikia švęsti taip, kaip kažkam atrodo ar jų esmė turi būti tokia, kaip kažkam atrodo. Linkėčiau tiesiog pasidžiaugti, kad Kalėdos kaip šventė vis dar fantastiškai atlieka savo funkciją – skatina artimuosius, šeimas, bičiulius ir mylimuosius būti kartu. Ir jeigu galima šiek tiek pafantazuoti apie ateitį, tai nenustebčiau, jei Kalėdos kaip tradicija išliktų net ir visiškai sunykus organizuotai religijai.

Pažiūros keičias su patirtim ir žiniom, viskas juda į priekį, bet elementarus žmogiškas artumas ir noras švęsti gyvenimą tikriausiai yra toks pat senas kaip ir pats gyvenimas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nufilmavo kelių „chuliganą“: nuo kada BMW galioja kitos taisyklės? (154)

„Nuo kada BMW vairuotojams nereikia rodyti posūkių nei persirikiuojant, nei darant posūkį?“, – stebėjosi DELFI skaitytojas, vasario 20 d. nufilmavęs taip besielgiantį vairuotoją Laisvės pr., Vilniuje.

Vairuotojas įspėja: Pakruojo r. – sudėtingos vairavimo sąlygos, nuo kelio nulėkė vilkikas (2)

DELFI penktadienio rytą sulaukė skaitytojo Martyno laiško, kuriame jis panoro įspėti kitus vairuotojus. Pasak vyro, Šiaulių aps. Pakruojo rajone ant kelių – labai daug sniego, ir vis dar sninga. Jis pats užfiksavo nuo kelio nulėkusį vilkiką.

Darbuotojų atsakymas parodoje pravirkdė: negaliu nustoti pykti (260)

„Kai jau viskam pasiruošiau, man sako, kad manęs neįleis, nes „tokios taisyklės“, – pasibaisėjo 3 vaikų mama Justė. Moteris prisipažino, kad net apsiverkė sužinojusi, kad į prekybos centre atsidariusią parodą moterys su vaikiškais vežimėliais nėra įleidžiamos. Nors jai buvo padaryta išimtis, supykusi DELFI skaitytoja pasidalijo nuoskauda dėl tokio organizatorių sprendimo.

Nufilmavo, kaip vos neįvyko tragedija: BMW vairuotojo perėja nesulaikė (28)

Milimetras iki tragedijos – taip kraują stingdantį įrašą pavadino DELFI skaitytojas, pasidalijęs vaizdo įrašu, kuris dar kartą moko pėsčiuosius net ir per perėją eiti labai atsargiai.

Palygino prekės kainą skirtingose šalyse – skirtumas nustebino (202)

DELFI skaitytojas Vygandas pasidalijo su portalu savo atradimu – vyrą nustebino tai, kad už vieną prekę Lietuvoje jam tenka mokėti daugiau, nei Belgijoje, Vokietijoje ar Italijoje. „Malonu, kai prekybos centrai mus laiko labiau pasiturinčiais“, – ironizavo jis.