Kalėdiniai garsenybių prisiminimai: kokių dovanų jos laukdavo vaikystėje

 (8)
DELFI Piliečio reporterė Greta Kondrataitė pakalbino kelias įžymybes apie jų vaikystės Kalėdas. Jos papasakojo, kokių dovanų norėdavo ir ką rašydavo laiškuose Kalėdų seneliui.
Justė Zinkevičiūtė (Kristinos Kaziliūnienės (Kokkino-foto) nuotr.)
© (Kristinos Kaziliūnienės (Kokkino-foto) nuotr.)

Andžela Adamovič („X faktoriaus“ dalyvė): Vaikystėje kaip tikriausiai visi kiti vaikai norėdavau gauti daugiau žaislų, bet lėlių net iki dabar nelabai mėgstu. Paauglystėje galbūt norėdavau gauti pinigų (turiu omeny iš tėvų), nes tas šelmiškas brandos periodas turbūt prieštaravo viskam, ką darydavo ir ką dovanodavo tėvai, todėl geriausias variantas būdavo pačiai nusipirkti už dovanotus pinigus. Dabar man geriausia dovana yra rankų darbo, nesvarbu, kas tai bebūtų, svarbiausia, kad tai būtų nuoširdu.

Karina Stungytė (aktorė): Kadangi esu didelė smaližė, tai vaikystėje visada apsidžiaugdavau gavusi dovanų saldainių arba šokoladinį kalendorių, tą, kur reikia suvalgyt po saldainį (...). Žodžiu, patiko viskas, kas yra iš šokolado: seniai šalčiai, eglutės, snieguolės ir t.t. O dabar labiausiai vertinu ne pačią dovaną, o jos šventinę prasmę, dabar didžiausia dovana man - tai galimybė pabūti su artimaisiais. Bet gavusi skanių saldainių iki šiol apsidžiaugiu kaip vaikas.

Kristina Tarasevičiūtė (šokėja): Kiek pavyksta atsiminti, labiausiai norėta mano Kalėdų ir visų švenčių dovana buvo pianinas, tačiau jos taip ir negavau iki šiol, matyt, išauš diena, kai baigsiu svajoti ir imsiuosi darbo iš peties. Vaikystėje tėveliai tikrai pasistengdavo dėl dovanų, gaudavau tai, ko paprašydavau Kalėdų senelio: elektrinį pianiną, rankinį laikrodį, „Titaniko“ dėlionę, išsvajotas barbes, mašinėlę su pultu ir t.t.

Dabar, kai Kalėdos tapo pačiu darbymečiu, kalėdinės dovanos man įgavo kitą prasmę, tai nebe svajonių pildymo metas, o labiau šventė, kai artimiausiems gali padovanoti tai, ką jie įprastai pamiršta nusipirkti arba tiesiog negaišta tam laiko, nors reikia. To paties laukiu ir pati. Nėra nieko džiaugsmingesnio, nei po Kalėdų eglute rasti tau labai labai reikalingą smulkmeną.

Alvyda Chmelevskytė-Sinkevičienė (atlikėja): Vaikystėje labai norėjau gauti žaislą meškiuką, mušantį būgną, jį susapnavau ir prašydavau kasmet Senelio Šalčio. Užaugus tėvai pasakojo, kad išnaršydavo visas parduotuves, o mano išgalvoto žaislo nerasdavo ir kaskart gavusi po egle ne meškiuką, pykdavau, kad Senelis Šaltis neįsiklauso į mano norus. Dabar labiausiai vertinu kad ir mažiausią, kukliausią dovanėlę, man svarbu gauti šilumą ir dėmesį iš mylimų žmonių.

Elvyra Monginienė (dizainerė): Šiaip visada gaudavau tai, ko paprašydavau. Daugiausiai tai buvo papuošalai. Dabar jau nesu iš tų, kurios laukia dovanų, man dabar pačiai patinka dovanoti dovanas.

Kristina Radžiukynaitė (atlikėja): Vaikystėje per Kalėdas visada visada prašydavau kokio nors gyvūnėlio, nes buvau (ir esu) užkietėjusi jų mylėtoja, tačiau buvau alergiška gyvūnams, todėl dažniausiai gaudavau daug barbių, lėlyčių ir kitokių žaislų. Deja, svajonės nesikeičia, ir jau keli metai, kaip noriu mopso, jie tokie mieli! O šiaip labiausiai vertinu rankų darbo, nematerialias dovanėles, svarbiausia, kiek širdies įdėta, o ne pinigų!

Justė Zinkevičiūtė (aktorė): Mane vaikystėje Kalėdų senis lepindavo - visada gaudavau tai, ko norėdavau - barbes balerinas, gitaras, muzikos grotuvą... Visada prie dovanų atnešdavo ir knygų - pasaulio pažinimo, istorinių, apie gamtą, knygų, kurios skirtos mažiems vaikams. Su broliu, kai rašydavom laiškus seniui, pridėdavome - „ačiū, knygų turime“, bet jis prie lauktų dovanų vis tiek jas pridėdavo. Pamenu, per vieną Kalėdų naktį, belaukiant senio, padarėm jam spąstus, kad jis už jų užkliūtų ir taip mes jį pamatytume. Viskas baigėsi tuo, kad spąstus sugriovėme, nes prisifantazavome, kad jis supyks ir neatneš dovanų.

Dileta Meškaitė (atlikėja): Ištrauka iš laiško seneliui, kai man buvo 4~5 metai: „Brangus Seneli Šalti, aš noriu kompiuteriaus, aš dar noriu Barbei vyro, Lego irgi noriu. Aš noriu dar baltų baltų basučių - kulnas baltas, tokia gėlytė čia, o va šičia - kaspinėlis. Tikrai noriu Mamytei, kad atneštum. Dar noriu juodų batukų, o tėveliui tokias gražias tapkytes, todėl, kad jis jų neturi. Tavo žvėreliai labai geri. Aš norėčiau, kad tu greitai pas mus ateitum. O kaip tu atvažiuosi pas mus su liftu? Lauksiu tavęs. Dileta“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Baltarusijos apsuptyje esantis Navikų kaimelis kviečia į Petrines (9)

Daugeliui žmonių kultūra, regis, asocijuojasi tik su didmiesčiais ir masiniais renginiais, kuomet mažesniuose miesteliuose ar kaimuose gali atrodyti, kad visa kultūra yra mirusi arba gyvuoja tik anti-kultūra.

Įžūlus užsieniečio automobilio statymas sunervino praeivį (28)

DELFI skaitytojas vakar užfiksavo įžūliai vairuotojo pastatytą automobilį – ne tik per dvi vietas, bet ir neįgaliesiems skirtoje zonoje.

Ramunė Vilkoitytė. Nevaisingos poros renkasi ir emigraciją (28)

Lietuvoje nevaisingų porų skaičius sudaro vidutinį šalies miestą. Kūdikio susilaukti trokštančios šeimos pagalbos ieško Lietuvos klinikose, artimajame užsienyje, o kartais pasirenka ir ilgalaikę emigraciją.

Nufilmavo: Kaune praūžė vasariška liūtis (11)

DELFI skaitytojas atsiuntė redakcijai vaizdo įrašą, kur matyti Kauno gatves skalavusi liūtis.

Skaitytojos priežastys, kodėl reikia įsigyti šunį (52)

Noriu su visais pasidalinti savo džiaugsmu. Mūsų dienos su metais yra linkusios supanašėti – rytais pirmoji nubunda panelė Rutina ir visus už rankos pradeda vesti jau pramintais takais per dieną į vakarą.