Kalėdiniai garsenybių prisiminimai: kokių dovanų jos laukdavo vaikystėje

 (8)
DELFI Piliečio reporterė Greta Kondrataitė pakalbino kelias įžymybes apie jų vaikystės Kalėdas. Jos papasakojo, kokių dovanų norėdavo ir ką rašydavo laiškuose Kalėdų seneliui.
Justė Zinkevičiūtė (Kristinos Kaziliūnienės (Kokkino-foto) nuotr.)
© (Kristinos Kaziliūnienės (Kokkino-foto) nuotr.)

Andžela Adamovič („X faktoriaus“ dalyvė): Vaikystėje kaip tikriausiai visi kiti vaikai norėdavau gauti daugiau žaislų, bet lėlių net iki dabar nelabai mėgstu. Paauglystėje galbūt norėdavau gauti pinigų (turiu omeny iš tėvų), nes tas šelmiškas brandos periodas turbūt prieštaravo viskam, ką darydavo ir ką dovanodavo tėvai, todėl geriausias variantas būdavo pačiai nusipirkti už dovanotus pinigus. Dabar man geriausia dovana yra rankų darbo, nesvarbu, kas tai bebūtų, svarbiausia, kad tai būtų nuoširdu.

Karina Stungytė (aktorė): Kadangi esu didelė smaližė, tai vaikystėje visada apsidžiaugdavau gavusi dovanų saldainių arba šokoladinį kalendorių, tą, kur reikia suvalgyt po saldainį (...). Žodžiu, patiko viskas, kas yra iš šokolado: seniai šalčiai, eglutės, snieguolės ir t.t. O dabar labiausiai vertinu ne pačią dovaną, o jos šventinę prasmę, dabar didžiausia dovana man - tai galimybė pabūti su artimaisiais. Bet gavusi skanių saldainių iki šiol apsidžiaugiu kaip vaikas.

Kristina Tarasevičiūtė (šokėja): Kiek pavyksta atsiminti, labiausiai norėta mano Kalėdų ir visų švenčių dovana buvo pianinas, tačiau jos taip ir negavau iki šiol, matyt, išauš diena, kai baigsiu svajoti ir imsiuosi darbo iš peties. Vaikystėje tėveliai tikrai pasistengdavo dėl dovanų, gaudavau tai, ko paprašydavau Kalėdų senelio: elektrinį pianiną, rankinį laikrodį, „Titaniko“ dėlionę, išsvajotas barbes, mašinėlę su pultu ir t.t.

Dabar, kai Kalėdos tapo pačiu darbymečiu, kalėdinės dovanos man įgavo kitą prasmę, tai nebe svajonių pildymo metas, o labiau šventė, kai artimiausiems gali padovanoti tai, ką jie įprastai pamiršta nusipirkti arba tiesiog negaišta tam laiko, nors reikia. To paties laukiu ir pati. Nėra nieko džiaugsmingesnio, nei po Kalėdų eglute rasti tau labai labai reikalingą smulkmeną.

Alvyda Chmelevskytė-Sinkevičienė (atlikėja): Vaikystėje labai norėjau gauti žaislą meškiuką, mušantį būgną, jį susapnavau ir prašydavau kasmet Senelio Šalčio. Užaugus tėvai pasakojo, kad išnaršydavo visas parduotuves, o mano išgalvoto žaislo nerasdavo ir kaskart gavusi po egle ne meškiuką, pykdavau, kad Senelis Šaltis neįsiklauso į mano norus. Dabar labiausiai vertinu kad ir mažiausią, kukliausią dovanėlę, man svarbu gauti šilumą ir dėmesį iš mylimų žmonių.

Elvyra Monginienė (dizainerė): Šiaip visada gaudavau tai, ko paprašydavau. Daugiausiai tai buvo papuošalai. Dabar jau nesu iš tų, kurios laukia dovanų, man dabar pačiai patinka dovanoti dovanas.

Kristina Radžiukynaitė (atlikėja): Vaikystėje per Kalėdas visada visada prašydavau kokio nors gyvūnėlio, nes buvau (ir esu) užkietėjusi jų mylėtoja, tačiau buvau alergiška gyvūnams, todėl dažniausiai gaudavau daug barbių, lėlyčių ir kitokių žaislų. Deja, svajonės nesikeičia, ir jau keli metai, kaip noriu mopso, jie tokie mieli! O šiaip labiausiai vertinu rankų darbo, nematerialias dovanėles, svarbiausia, kiek širdies įdėta, o ne pinigų!

Justė Zinkevičiūtė (aktorė): Mane vaikystėje Kalėdų senis lepindavo - visada gaudavau tai, ko norėdavau - barbes balerinas, gitaras, muzikos grotuvą... Visada prie dovanų atnešdavo ir knygų - pasaulio pažinimo, istorinių, apie gamtą, knygų, kurios skirtos mažiems vaikams. Su broliu, kai rašydavom laiškus seniui, pridėdavome - „ačiū, knygų turime“, bet jis prie lauktų dovanų vis tiek jas pridėdavo. Pamenu, per vieną Kalėdų naktį, belaukiant senio, padarėm jam spąstus, kad jis už jų užkliūtų ir taip mes jį pamatytume. Viskas baigėsi tuo, kad spąstus sugriovėme, nes prisifantazavome, kad jis supyks ir neatneš dovanų.

Dileta Meškaitė (atlikėja): Ištrauka iš laiško seneliui, kai man buvo 4~5 metai: „Brangus Seneli Šalti, aš noriu kompiuteriaus, aš dar noriu Barbei vyro, Lego irgi noriu. Aš noriu dar baltų baltų basučių - kulnas baltas, tokia gėlytė čia, o va šičia - kaspinėlis. Tikrai noriu Mamytei, kad atneštum. Dar noriu juodų batukų, o tėveliui tokias gražias tapkytes, todėl, kad jis jų neturi. Tavo žvėreliai labai geri. Aš norėčiau, kad tu greitai pas mus ateitum. O kaip tu atvažiuosi pas mus su liftu? Lauksiu tavęs. Dileta“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Palygino prekės kainą skirtingose šalyse: pasirodo, mes galime mokėti daugiau (19)

DELFI skaitytojas Vygandas pasidalijo su portalu savo atradimu – vyrą nustebino tai, kad už vieną prekę Lietuvoje jam tenka mokėti daugiau, nei Belgijoje, Vokietijoje ar Italijoje. „Malonu, kai prekybos centrai mus laiko labiau pasiturinčiais“, – ironizavo jis.

DELFI skaitytojai užfiksavo: į Kauną sugrįžo sniegas (12)

Nors po savaitės jau sulauksime pirmosios pavasario dienos, žiema lengvai pasitraukti nenori – kaip pranešė DELFI skaitytojai Kaune, trečiadienio popietę laikinojoje sostinėje pasnigo.

Švęsdami 160-asias Įkūrėjo metines, skautai pasitiko saulę (5)

Jei šiandien gatvėje, darbovietėje ar mokykloje išvysite žmones, pasipuošusius skautiškais kaklaraiščiais, nenustebkite – taip vasario 22 d., skautų Įkūrėjo dieną mini viso pasaulio skautai. Tradiciškai šią dieną skautai visame pasaulyje pradeda kartu pasitikdami pirmuosius saulės spindulius. Ne išimtis – ir Lietuva, rašoma pranešime spaudai.

Vilniaus Karveliškių kapinėse – šiurpus vaizdas: apsemta dalis kapų papildyta „Grindos“ ir Vilniaus savivaldybės komentarais (102)

Antradienį priešpiet DELFI sulaukė skaitytojo nuotraukų, kuriose matyti šiurpokas vaizdas – Vilniuje esančiose Karveliškių kapinėse dalis antkapių iš dalies panirę po vandeniu. Kaip DELFI nurodė kapinių atstovai, apie šią bėdą žinoma – taip nutiko dėl lietaus ir tirpstančio sniego.

J. Melniko romano „Dangaus valdovai“ recenzija: knyga moterims apie vyriškos sielos gelmes (1)

Ne itin garsus filosofas su šeima apsigyvena kalnuose, name ant bedugnės krašto. Jis bėga nuo kasdienybes ir gyvenimo menkystės (dėl to aukoja svaiginančią karjerą sostinėje). Bet čia, nedideliame miestelyje ir net savo šeimoje, jis susiduria su ta pačia jausmų menkyste, tomis pačiomis apkalbomis, tuo pačiu žmogišku pavydu ir pykčiu. „Gyvenimas virš kasdienybės“ nenusiseka. Ir tada jo gyvenime savaime atsiranda keistos, paukštes primenančios moterys, ir, svarbiausia, ji, erelė. Erelė atskrenda iš kalnų ir ilgai ant šakos, per atstumą, tupi ištisas valandas.