Šiaip apie džiazą negalima rašyti kaip apie kulinariją. Skanus maistas yra mažas stebuklas, bet į klausimą „ko čia dėta?“ kartais užtenka atsakyti „baziliko“, ir nereikia pradėti pasakoti kaip ilgai dar lakstė naminė višta, po to, kai dėdė jai nukirto galvą. Tai jau neskanu ir neskoninga. Taip grubiai bandau pasakyti, kad visur turi būti pauzių ir šiokių tokių nutylėjimų ir kai kas švento.
Pauzių, nutylėjimų ir kai kas švento buvo vakar. Kaja, lengvo kalibro genijus apsikrovusi savo žaislais žaidė muziką pianino smėlio dėžėje. Vietomis ji paprasčiausiai grojo tyla. Taip pat ji bandė įgarsinti gyvenimą, na, jei ir ne visą, tai kelias aktualias visiems gyvenimiškas temas, pavyzdžiui, trūkčiojantį, pradžioje nerišlų sveikimą, kuris pavirsta melodija ir nutyla pamirštas.
Pavasarį lankėmės „kito miesto“ džiazo festivalyje, kur klausėmės Hiromi Uehara. Kadangi džiazo pianistus išmanau taip pat puikiai kaip guobų amarą, to, kad abi atlikėjos yra nesukalbamai talentingos moterys, man užtenka, kad leisčiau sau jas palyginti. Objektyviai įvertinus Hiromi stebėjo kokį šimtą kartų daugiau žmonių. O žmonės nėra kvaili, tai gal žino, kas geriau.
Tačiau Kajos muzika man pasirodė labai sava. Jos kūryba įkvėpta ją supančios aplinkos, kėlė klausimų kaip panašiai mes gyvename. Kaja tikrai priminė kaimynę, kuri beldžia šluotos kotu per sieną. Dažniausiai taip elgiasi kitokio muzikinio skonio žmonės, ar ne? Kaja beldė ta šluota per sieną tiesiog norėdama priminti, kad savotiškai, metaforiškai, dvasiškai tų kaimynų yra.
O mes, žiūrovai sėdėjom kamerinėj Piano.lt salėje, kai kurie iš mūsų kosėjo, kiti buvo prisnūdę, treti pyko ant fotografų. Buvo viena labai graži pora. Žinoma, buvo vėsoka, juk ruduo. Taip, kartais žmonės klausosi muzikos užsimerkę, kartais įsikibę kėdžių. Kartais tik apsimeta, kad klausos. Jeigu apie džiazą negalima rašyti kaip apie kulinariją, tai apie džiazo klausymą galima pasvajoti kaip apie seksą – tegul beldžia ta kaimynė.