Mozambikas – šalis pietų Afrikoje, 12 kartų didesnė už Lietuvą. Šalis turi 21 milijoną gyventojų ir 6942 kilometrų krantą su Indijos vandenynu.
Kaip mozambikiečiai žino laiką?
Dauguma mozambikiečių laikrodžių nenešioja, o jeigu ir turi, tai dažniausiai tik kaip aksesuarą, lygiai taip pat, kaip mūsų kraštų žmonės nešioja apyrankes. Ir jiems tikslus laiko žinojimas nėra reikalingas, o apytikriai gali jį nesunkiai sužinoti iš saulės. Ir jie ganėtinai nustebo, kai pasakiau, kad Lietuvoje žiemą dienos ilgis būna 8 valandos, o vasara kartais - iki 17 valandų. Ir tada užklausė: „Kaip suprasti? Pavyzdžiui, jeigu nori eiti miegoti, turi pastoviai žiūrėti į laikrodį, ir tada žinai?“. Patvirtinau.
Kartais jiems mes atrodome kaip robotai, pabundantys, dirbantys, valgantys pagal laikrodį. O mums atrodo keista, kad žmogus gali neateiti į darbą visados tuo pačiu metu, kad gali pramiegoti jį ir niekam tai neatrodys nepriimtina.
Mozambike, o ypač šiauriniame, nėra tokio didelio skirtumo tarp vasaros ir žiemos, ir tai tik keletas valandų. Todėl organizmas nesunkiai pripranta prie saulės ritmo.
Kaip žmonės leidžia vakarus?
Žmonės čia linkę vakarus leisti kieme prie namų, sėdėti, sulaukti užeinančių kaimynų, šnekučiuotis su jais ir kartu valgyti po atviru dangumi. Mažesniuose kaimeliuose elektros nėra, todėl vienintelė šviesa yra mėnulio. Ypatingiems atvejams žmonės turi kišeninius prožektorius, kad galėtų pasišviesti.
Pasibaigus visoms pokalbio temoms, žmonės klausosi gamtos garsų ar žiūri į žvaigždes. Niekas niekur nesiskubina. Jeigu kolektyvas yra jaunesnis, tai būtinai atsiras žmogus turintis telefoną ar baterijomis veikianti radiją, magnetofoną, tada žmonės užsimiršę viską pradės šokti, dainuoti.
Vakarienė - svarbiausias dienos valgis. Ji valgoma porą valandų po saulėlydžio ir yra gaminama po atviru dangumi: taip nei vienas šeimos narys neprivalo būti atskirai ir visi bent savo žvilgsniais padeda gaminti. Krosnelės suvirintos, pirmame aukšte anglys dega, o antrame - puodas ar keptuvė. O kai vakarienė paruošta, valgo visi kartu nekalbėdami. Jeigu kaimelyje yra žmonių, kurie yra senesni ar vienišesni, tai jiems jau pagamintą maistą atneš kaimynas.
Praėjus dar porai valandų ir šeimininkui pradėjus žiovauti, svečiai mandagiai atsisveikina ir visi eina gulti.
Kokia trumpų pašnekesių tema Mozambike?
Europoje, kai neturime ką daugiau pasakyti, kalbame apie orą. O juk jis kasdien vis kitoks, tai lyja, tai sninga, tai debesuota, tai per karšta, tai vėjuota ir taip be galo, be krašto. Ir todėl ypatingai įdomu buvo, apie ką žmonės šneka Mozambike, kuriame pusę metų saulė šviečia, o kitą - smarkiai lyja.
Padariau didesnę ar mažesnę apklausą ir atsakymas buvo vienareikšmiškas – apie pinigus ir skurdą. Gana normalus pašnekesio pradėjimas su pažįstamu būtų „nėra pinigų, oi, kaip nėra pinigų“. Ir visa tai yra svetima europiečiui turistui, ir kartais jį glumina nuolat girdimos frazės iš vietinių: „oi, neturiu pinigų, gal gali duoti šiek tiek, kad nusipirkčiau…“.
Kaip žmonės sveikinasi?
Jeigu žmogus - mažiau žinomas, ir norisi jį užkalbinti, tai pasakoma frazė: „ar tau viskas gerai?“. Pradžioje tai šiek tiek šokiravo, nes tokias Europoje galima išgirsti tik ligoninėse arba prieš pat kelionę į jas. Bet po kurio laiko ir keliolikos tokių klausimų jau supratau, kad tai yra normalu. Tada geriausias atsakymas, kurį nusižiūrėjau iš vietinių, yra „taip, viskas gerai“ ir dešinės rankos nykščio pakėlimas: jo vidinė dalis turi būti nutaikyta į žmogų, kuriam atsakai. Visa tai darant reikia plačiai šypsotis.
Jeigu žmogus jau geriau pažįstamas arba nori toks būti, tai jis paduoda ranka. Ir čia vėl reikėjo pasitreniruoti. Lietuvoje priimtinas rankos paspaudimas, o čia - mažas žaidimas su pirštais. Mozambikiečiai nestipriai paspaudžia rankas, paskui atleidžia, kad atsirastų bent centimetro tarpas tarp delnų taip lyg paspausdami keturis pirštus. Tada vėl paspaudžia, ir taip kartoja iš viso tris kartus. Dažnai kiekviena bendrija, draugija, provincija turi savo rankų spaudimo technikas. Visais atvejais didelė šypsena yra labiau nei privaloma.