„Ho-ho-ho“, – girdžiu, kaip Kalėdų senis su savo svita atidunda. Nieko nespėju, o tiek kalėdinių temų prinokus… Esu Lietuvoj ir keli žodžiai apie stereotipus. Vienas jų – Londonas – rūkų, arba ūkanotasis albionas… Jau didesnio rūkų ir lietų Albino, kaip Lietuva, tai nėra visame pasaulyje. Specialiai parašiau Albinas, kuriu naujus stereotipus. Penkios dienos, kaip grįžus, vėjas baigia langus išlupti, o lietus kiemą nuskalbti. Ir dūšią – lyja, ir lyja, ir lyja, po perkūnais.
Kitas stereotipas – Lietuva puikiai tinkama verslui vystyti. Sekmadienį po bažnyčios su drauge nutariam suvalgyti salotų. Savaitgalis, dienos vidurys. Kavinė šalia Karo muziejaus sekmadienį nedirba. Kavinė „Kultūra“ sekmadienį nedirba. Kavinė „Putvinskio 48-i“ dirba. Mes – antrosios lankytojos. Išvados? Vystyti verslą galima, tik kur tie žmonės, gyventojai, kuriems skiriamas verslas, visi „Akropolyje“? Ar už sienos? Tiek to.
Kai paskutinį kartą matėmės, Barbara paklausė, ar žiūrime namuose anglišką televiziją? Taip, žiūrime. Tiksliau – labiau klausomės, kad fone nuolat girdėtųsi angliški žodžiai. Ji paėmė į rankas žurnalą ir dūrė pirštu: „21 val. vakare per BBC 2 kanalą rodys laidą. Tau turėtų patikti, nes vis manęs klausinėji apie senovę“. Kaip anglai Kalėdas šventė 40-ais, 50-ais ir 60-ais metais. Penkių asmenų šeima, aprengta ir sušukuota, kaip tais metais, apgyvendinama 1940-ųjų metų mada apstatytame name.
Kalėdiniai pietūs taip pat buvo skurdūs: visa šeima kimšo kažkokiu kimšiniu jaučio širdį, vietoj kalakuto, o prieš sėsdami prie stalo, šeimos nariai juodu audeklu užsidangstė langus, kad skrisdamas pro šalį vokiečių lėktuvas neužmestų bombos.
Ta pati šeima atėjo ir į 50-tųjų namus. Jie pasirodė labai šviesūs. Mados pasikeitė neypatingai, tačiau parduotuvės jau lūžo nuo maisto. Tais metais atsirado pirmosios elektrinės girliandos, tačiau nepamirštos ir popierinės, rankų darbo. Visų namų sienos buvo išdekoruotos spalvingais tapetais, gal net kiek per margais. Valio, pirmasis televizorius, „gyvas“ karalienės palinkėjimas per jį ir užrašas pabaigoje: „Dieve, saugok Karalienę”.
Šeima dovanų gavo: merginos – odines pirštines, tėvas – kaklaraištį, motina – prijuostę, tėvas antrą Kalėdų dieną išėjo į futbolą.
Parduotuvės dar labiau lūžta nuo maisto ir, o stebukle, – kalakutas. Per savaitę fabrikas „pagamindavo“ 1000 kalakutų, o Kalėdoms žmonės jų nupirko 10 milijonų.
Dar keli 60-ųjų stebuklai: cigaretės su filtru – jų gavo dovanų mama, dar – elektrinį dulkių siurblį. Vaikis gavo saldainių – cigaretės formos. Tada visa šalis rūkė.
Visi eina į performansus ir tai – šiandieninių miuziklų pirmtakai. Valio! Galima puošti ir plastikinę eglutę. Atsiranda blizgios girliandos ir eglutės karoliai. Merginos gauna dovanų patefoną, o vaikis – nusivalančią piešimo lentą ir plastikinį ginklą. Namuose pasikeitė baldai, jie – ant plonų kojelių. Man asmeniškai – negražūs.
Parašiau Barbarai žinutę: „Ačiū, man labai patinka, įdomi ta laida“. Tiesa, gal minėjau, kad jos miegamasis už mano kambario sienos? Ji tuoj pat atrašo: „Dabar jaučiuosi kaip kažkada vaikystėje“. Dvi keistos moterys, viena kitai už sienos – žiūrim tą pačią laidą. Kas mus sieja? Noriu surasti gailyvų žodžių – apie kokį nors ilgesį, nostalgiją, praeitį… Nėra jų. Kažkur išsislapstė…
Beje, pasipuošėm eglutę. Didelę, per visą kambario aukštį. Tokią taisyklingą, atrodo kaip nupiešta. Kai jau ji sumojavo šakom, kai sužibo visom lempelėm… Supratau, kad visus gailius žodžius ir sunėriau ant tų šakų. Užkaišiojau už spyglių, kad net pati nepasiekčiau. Kol atostogos, kol širdies atvėrimo laikas, kol vyksta visatos virsmas…
Beje, jokių naujų žodžių. Koks čia gali būti mokslas, kai už kampo pati trumpiausia diena ir pati gūdžiausia naktis. Tik išbūti… Christmas time (liet. Kalėdų metas)!!!
Tai – septintasis Daivos Budrienės tinklaraščio įrašas, publikuotas DELFI. Sekite tekstus DELFI Piliečio rubrikoje!
Emigravote ir norite pasidalinti savo įspūdžiais? Rašykite pilieciai@delfi.lt!