Kaip vieną kartą visam laikui išmokti anglų kalbą: lietuvės Daivos gyvenimas Londone (VI)

 (9)
DELFI tęsia Anglijoje gyvenančios žurnalistės Daivos Budrienės tinklaraščio įrašų apie jos nuotykius su drauge Barbara publikavimą. Šįkart – pasakojimas apie dar gruodį įvykusį jų susitikimą ir skaudžią Barbarai temą – svorį. Pirmąjį tekstą galite perskaityti čia.
© AP/Scanpix

Kalėdų senis, kuris pasitinka kiekvieną, ateinantį į Kalėdų miestelį „Hyde“ parke – pasodintas ant kėdės vitrinoj, visas kreta, garsiai šūkauja, kikena ir juda – lankstosi į visas puses. Galvoju, iš ko gi jis juokiasi – makabriškai ir ne geranoriškai? Jei prieš jį stoviu, tai gal iš manęs? Tas senis – kaip pasityčiojimas iš įprastai vaizduojamo – gero storulio, nuoširdaus, raudonskruosčio, truputį kauštelėjusio žmogaus – personažo. Kai Kalėdų miestelio senis kretėdamas pasisuka, matosi, kad po drabužiais – plastikinis tamsiaodžio žmogaus manekenas.

Papasakoju Barbarai, ką mačiusi ir nustembu dėl jos reakcijos: „Ir gerai, kad jie padarė ploną senį, nekenčiu storų žmonių, visą gyvenimą kentėjau dėl savo svorio…“ Ji nepasako hate – nekenčiu, ji pasako mandagiai, tačiau balse išgirstu neapykantą.

Kaip vieną kartą visam laikui išmokti anglų kalbą: lietuvės Daivos gyvenimas Londone (VI)
© Asmeninio archyvo nuotr.

Anglai nesako fat – riebi, tai būtų per daug įžeidžiantys žodžiai, ypatingai apie moteris. Tubby (tšoby) reiškia „apkūni“. Jaunimas žiauresnis, apkūnioms konkurentėms apibūdinti, jie sako labai panašiai skambantį žodį – chubby (tšubby) – išsipūtusi. O Barbara sako dar kitaip: „I always felt too big“ – visuomet jaučiausi per didelė…

Štai taip atrodė mergaitė, kuri man panaši į milijonus vaikų šiandien.

Kaip vieną kartą visam laikui išmokti anglų kalbą: lietuvės Daivos gyvenimas Londone (VI)
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Nelaiminga, vieniša ir negrabi“, – ji atsidūsta ir bando be nuoskaudos pasakoti, kaip gėdijosi nusirengti mokykloje, per PEphysical education – (fizikal edukeišn) – kūno kultūros pamokas, nes ten reikėjo persirengti vest – marškinėliais be rankovių, ir knickers – kelnaitėmis, kurios paryškina viską, ką taip norisi ir kai kada pavyksta paslėpti.

Nors niekas namuose to nepabrėžė, bendraudama su liesomis kaip pagaliukai pusseserėmis, ji visuomet jautėsi kaip dramblys. Vaikai klasėje tyčiojosi – bullying, bet ne kasdien. Jie tiesiog nedraugavo su kitaip atrodančia mergaite. „Dabar visi kovoja su patyčiomis. – pasakoja Barbara, – Anūkas Mathju taip pat patyrė patyčias mokykliniame autobuse. Vyresnieji norėjo atimti iš jo telefoną, net ranką sužeidė. Tai buvo didelis įvykis. Sukviesti visi tėvai, susirinkimai, nuobaudos – pirmiausiai tėvams, o paskui ir vaikams. Dabar mokyklose beveik nesityčiojama.“

Ko gero, jai tik atrodė, kad nei jos kūnas, nei savijauta nerūpi tėvams. Mama ieškojo išeičių – septyniolikos paguldė į „Whitechapel“ ligoninę. Liesėjimo programai. Tuomet nedaug buvo storų žmonių, po karo reta šeima kirsdavo iki soties. 10 savaičių ji gulėjo didžiulėje palatoje, kur prie vienos sienos stovėjo penkiolika ir prie kitos tiek pat lovų. Įvairiausiomis ligomis sergančios moterys, kai kurios net mirė šalia, susirūpinusios savo negaliom, visai nekreipė dėmesio į nuolat verkiančią paauglę, kuri privalo sublogti. Barbara juokiasi, kad neatsimena, ką duodavo valgyti, tik iki šiol žino, kad jautėsi žvėriškai alkana, nes jos dietą sudarė 500 kilokalorijų…

Skirtingos spalvos rūbus dėvėjusios seselės buvo labai dėmesingos. Net griežtoji matron (meitran) – seselių vyresnioji, kuri vilkėjo tamsiai mėlyną, iki pat smakro mažomis sagutėmis susegtą suknelę, jai buvo gera. Guodė ir pasakojo, kokia ji bus graži, kai išeis iš ligoninės… Tačiau taip neįvyko. Nasty – bjaurus, šlykštus, koktus. Ji sako, kad taip jautėsi visą laiką.

Todėl visą likusį gyvenimą kovojo su alkiu ir savo atvaizdu veidrodyje. Todėl beveik neturi nuotraukų. Atneša vienintelę, kurią laiko prisikabinusi prie šaldytuvo: stamboka jauna mergina… apkarpytais šonais. „Taip apkarpydavau visas nuotraukas, visas. O kai suėjo keturiasdešimt – spjoviau ir nebekovojau. Tiesiog pavargau. Supratau, kad toks mano likimas, matyt, surinkau visą giminės bjaurastį, nes broliai – kaip iš atviruko, gražuoliai. Ir mano Mišelė – graži mergina. Tik aš tokia… – ji ieško žodžio, o paskui sako. – Taigi pamiršau, einu išvirsiu kavos“.

Ligoninėje ji numetė 3 stones (stounz). Tai yra tris akmenis. Jei verstume tiesiogiai. Ir tiesos tame mate būtų, juk, kai numeti svorio, tikrai jautiesi tarsi akmenį nuo kupros nusiritęs… Įdomus angliškas svorio matas. Vienas „stone“ yra 14 pound (paund). O vienas pound – apie 500 gramų. Galite suskaičiuoti – Barbara gerokai sublogo. Po ligoninės ji ėmė jausti panikos priepuolius. Bijodavo viena išeiti iš namų. Visur lydėjo mama. O kai mama susirgo, teko verstis pačiai. Ir ji išmoko vairuoti automobilį.

Galvoju, kokį receptą jai išrašytų modernūs šiandienos psichologai? Ką patartų mamyčių forumo pleputės, ką paporintų sveiko gyvenimo būdo mokytojai? Ką apie tokius žmones pasakytų koks nors garsus anarchistas tinklaraštininkas? Ką galima patarti kitam, jei pats niekuomet taip nesijautei?

Ir man labiau patinka ploni. Aukšti ir išlakūs. Sąžiningai. Ir drabužiai – 12 – 14 dydžio, o ne 24 -26. Nors kiekvienam ir sau šypsodamasi aiškinu: „Nagi, paleiskite tas mintis apie svorį, nagi, pamilkite save tokią, nagi, nusišypsokite sau veidrodyje…“ Šūdas. Apgaulė. Netikiu ir nepatikėsiu savitaiga. Apsikabinu išeidama Barbarą, juk mes dabar kaskart apsikabinam, ir noriu ką nors pasakyti, bet visai nežinau ką.

Tai – šeštasis Daivos Budrienės tinklaraščio įrašas, publikuotas DELFI. Sekite tekstus DELFI Piliečio rubrikoje!

Emigravote ir norite pasidalinti savo įspūdžiais? Rašykite pilieciai@delfi.lt!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (48)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (124)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (95)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.

Rainiukui neliko vietos buvusių šeimininkų namuose ir širdyje – vėl ieško namų (14)

Tokius pagalbos prašymus dėti sunkiausia, nes net nežinai nuo ko pradėti ir kaip rašyti, kad prisibelstum į kažkieno širdį.