Kaip vieną kartą visam laikui išmokti anglų kalbą: lietuvės Daivos gyvenimas Londone (V)

 (17)
DELFI ir toliau publikuoja Anglijoje gyvenančios žurnalistės Daivos Budrienės tinklaraščio įrašus apie jos nuotykius su drauge Barbara. Šįkart – pasakojimas apie dar gruodį įvykusį apsilankymą kapinėse. Pirmąjį tekstą galite perskaityti čia.
© Autoriaus nuotr.

Man patinka angliška mada – nors lauke ne šalta, bet pučia vėjas ir yra gruodžio pradžia, Barbara basnirčia įsispiria į batus. Paklausiu, kodėl nesimauna kojinių? Ji sako taip pripratusi, juk ne sniegas už lango. O sniegas – tai jau kataklizmo pradžia. Londone jo labai retai būna, paprastai prisninga vieną kartą, leidžia visiems pasidžiaugti kelias valandas, o paskui ištirpsta visam laikui. Čia gruodžio pradžioje lauke dar žydi ciklamenai. Gatvėje, parduotuvėje, metro matau vaikus vežimėliuose ar nešioklėse – taip pat pusplikiai. Barbara užsivelka striukę ir atlapu kaklu žengia pro duris. Šalikas? Pirštinės? Išlepusių reikalas. Ji taip nesako, bet tikriausiai pagalvoja. Arba aš.

Vakar buvo Barbaros mamos gimtadienis, todėl šiandien mes einame į kapines. Senos kapinės atrodo kaip parkas. Paminklai, ant kurių užrašyta „Su didžiausia meile, amžinai atminčiai“– ir nuo ko. Jie neįmantrūs, nejaučiama konkurencija, kieno didesnis, nesivaikoma madų. Nors, ko gero, madų būta – kai kurie paminklai tiesiog akmeninės plytos, kai kurie – marmuro kolonos. Prisiminiau matytą užrašą lietuviškose kapinėse „Ilsėkis ramybėje, kol aš ateisiu…“ ir žmonos parašas. O čia jie tiesiog paminklai, ant kurių – atminties žodžiai.

Vėjas plaiksto žilus Barbaros plaukus, mes dar nešamės butelį su vandeniu, jei vazoje nebūtų vandens, nors paprastai ten būna priliję.

Ji pasakoja, kad žolę visoje teritorijoje pjauna – councilkansulas – taip visi Anglijos lietuviai vadina miesto administravimo tarnybą.

Kažkada čia buvo suoliukai, gražios pavėsinės – shedsšeds – stoginės. Beje, jų yra kiekviename garden (liet. sode) – tų sodo gale pastatytų namelių, kuriuose jie laiko įrankius, nereikalingus daiktus, kai kas juose įsirengia ir vasaros kambarius. Deja, ramią vietelę prie miruolių pamėgo rajono narkomanai, jie išlaužė ne tik šedus, bet ir suolus, tik paminklų nelietė, daug jų nuvirtusių nuo senatvės. Todėl dabar vakare kapinės užrakinamos.

Kaip vieną kartą visam laikui išmokti anglų kalbą: lietuvės Daivos gyvenimas Londone (V)
© Autoriaus nuotr.

Mažutis paminklėlis žymi Barbaros mamos kapą. Jie nedega žvakelių. Tiesiog nėra tokios mados. Barbara sako, kad anglikonai nemėgsta iš kapaviečių daryti šventovių – shrine (šrain). Sodinti daržų, kitų įmantrybių, ar pridėti minkštų žaislų – „you know (liet. žinai), teddy?“– meškučių, net jei mirė vaikelis. Geriausiai ant kapo – tik gėlės.

Tėvo šiame kape nėra . Jį sudegino kitame rajone, tenykščiame krematoriume buvo trumpesnė eilė, o pelenus išbarstė. Pavėjui. „Jam niekuomet nereikėjo šeimos, todėl esu įsitikinusi, kad jis nesupyko dėl to“, – sako Barbara, tarsi teisinasi, tarsi gailisi. „O mama būtų labai supykusi. Ji nenorėjo kartu gulėti po mirties. Jei gyvi būdami kartu negulėjo, nereikia ir mirus… Man svarbus buvo mamos noras“, – sako Barbara.

Ji vis dar kalba nukąsdama po pusę žodžio, nėra ko tikėtis, taip ir kalbės, bet kai kuriuos aš jau aiškiai skiriu ir girdžiu. Savotiškas tas mūsų bendravimas – mes kaip likimo į vieną kamerą suvestos nuteistosios: aš – už savo norą kalbėti laisvai, o ji – už troškimą nesijausti vieniša.

Ant paminklo užrašytas jos mamos vardas Alice. Mama jo nemėgo, nes mokykloje vaikai trumpindavo į „Lally“. „O kaip trumpinti tavo vardą?“ – klausia Barbara. Aš sakau – niekaip – jis ir taip trumpas – Daiva. Ji išpučia akis: „Vadinasi, aš ne taip užsirašiau, nes nesupratau, kai sakei“. Telefone, prie mano numerio įvesta – „Vilder“. „Koks briedas, – galvoju, – tai net nepanašu į Daiva…“ Mes manom, kad tikrus anglus sunku išgirsti, suprasti, o jie, pasirodo, taip pat mūsų nesupranta.

Kaip vieną kartą visam laikui išmokti anglų kalbą: lietuvės Daivos gyvenimas Londone (V)
© Autoriaus nuotr.

Pagaliau ji teisingai įsiveda mano vardą. Juokiamės, kad galim susipažinti iš naujo. Po dviejų mėnesių…

Klausiu, ar jie kalba kokią nors maldelę, atėję prie kapo? Na, kaip mes – „Amžiną atilsį“? Ne, jie nieko nesako. Tiesiog pabūna. „Su mama aš pasikalbu namuose, man taip smagiau. Pasitariu. Paprastai virtuvėje. Manau, kad ji mane girdi. Nes aš ją jaučiu“, – sako Barbara.

O aš, stovėdama vėjų pagairėje Londone, prie mažučio Barbaros mamos kapo sukalbu lietuvišką „Amžiną atilsį“. Barbara klausia, ką aš darau? Sakau jai, kad prašau jos mamos perduoti linkėjimus mano mamai, juk jos tikriausiai ten susitinka?

Tai – penktasis Daivos Budrienės tinklaraščio įrašas, publikuotas DELFI. Sekite tekstus DELFI Piliečio rubrikoje!

Emigravote ir norite pasidalinti savo įspūdžiais? Rašykite pilieciai@delfi.lt!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (73)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (131)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (96)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.