Kaip persikėlėme į Berlyną: istorija ir praktiniai patarimai būsimiems emigrantams

 (145)
Užvakar buvo ta diena, kai lygiai prieš metus mes, susikrovę reikalingiausius daiktus į savo seną „Mercedes Benz" pikapą, į vaikišką kėdutę įsodinę dvimetį sūnų, atvažiavome gyventi į Berlyną. Po penkiolikos valandų kelionės vienuoliktą vakaro pagal GPS'o nuorodas sustojome prie uždaryto kiemo Berlyno Weddingo rajone.
Berlynas
© K.Šatūno nuotr.

Čia trims mėnesiams iš prancūzo menininko Francoisišsinuomojom trijų kambarių butą su balkonu į pietus. Pinigus už visą tą laiką sumokėjome iš anksto nematę nei jo paties, nei jo būsto. Atrodo lengvabūdiška, tiesa? Bet kai neturi iš ko rinkis, įtikini save, kad reikia pasitikėti žmonėmis. Juk jis lygiai taip pat mūsų nematęs paliko butą su visais savo daiktais, kurie verti gerokai daugiau nei trijų mėnesio nuoma.

Bet jo tikėjimas žmonėmis dar nesugadintas, jis niekuomet negyvenęs nei Lietuvoje, nei kitose postsovietinėse šalyse. Džiaugiuosi, kad ir mes šio tikėjimo nesugadinome. Nes buvome jam dėkingi už tai, kad mus priėmė. Jei jums atrodo lengva per atstumą už neturistinę kainą išsinuomoti būstą, siūlau pabandyti. Iš dvidešimt išsiųstų laiškų atsakydavo tik vienas, o ir tas dažniausiai neigiamai.

Pirmąsias dienas smalsiai dairėmės aplinkui, ieškojom savo gatvelių, savo parduotuvių, savo žaidimų aikštelių. Būstas nebuvo nei labai švarus, nei labai tvarkingas, teko šiek tiek pasidėlioti viską savaip. Vietovė buvo tirštai apgyvendinta turkų. Vienintelis pliusas - labai skanūs ir nebrangūs kebabai ir geras susisiekimas su centru.

Pamažu išsitraukėm dviračius, pradėjome tyrinėti kiek tolimesnes gatveles, šalia esančius rajonus. Pradėjome skaityti laikraščius, o juose ieškotis darbo skelbimų. Aš skaičiau atsivežtas knygas ir džiaugiausi pagaliau turėdama laisvo laiko. Tokia būsena, lyg įkritus į kažkokį tarpą - nei tikru turistu jautiesi, nei tikru gyventoju. Ir kartais net nežinai, ką čia atsibudus veikti.

Gerai, kad buvau nusiteikusi ir žinojau, kad pradžioje reikės suvaldyti tą norą kažkur bėgti, kažko imtis, kuo greičiau kažką daryti. Svarbiausia - mokėti mėgautis kiekviena diena ir žinoti, kad užtruks, kol nauja vieta, naujas miestas tave priims. Turi jam atsiduoti be įtampos, be skubėjimo, turi mėgautis pačiu įsikūrimo procesu, mėgautis kasdien pateikiamais naujais įspūdžiais. Nes juk po kažkiek laiko bėgsi kartu su minia į metro, į darbą, į darželį vaiko atsiimt, namo vakarienės ruošt.

Galvoju, kad tokios permainos ir duodamos žmonėms tam, kad jie sustotų, pagalvotų, pergalvotų daugelį dalykų iš visai kitos perspektyvos. Juk negali staigiai imti ir iš lietuviško vilnietiško gyvenimo būdo staiga peršokti į berlynietišką. Ne, tam reikėjo visų metų.

Reichstagas Berlyne
Reichstagas Berlyne
© K.Šatūno nuotr.

Po dviejų savaičių buvimo Berlyne prisiregistravome, po mėnesio jau buvau susiradusi darbelį, kuris padėjo išsimaitinti (už būstą juk buvo sumokėta į priekį) ir parūpino visai šeimai medicininių išlaidų draudimą. Gavau socialinio draudimo numerį, mokesčių klasę ir susitvarkėm visus kitus biurokratinius formalumus. Po keturių mėnesių mano vyras susirado apmokamą praktikos vietą įmonėje, kuri dar po pusės metų priėmė jį į darbą su normaliu kontraktu.

Po trijų mėnesių persikraustėme į kitą laikiną būstą, o dar po trijų susiradome dviejų kambarių būstą norimame Prenzlauer Bergo rajone ir dabar čia jau galime gyventi, kaip norime ir kiek norime. Praėjus pusei metų nuo atvykimo sūnus gavo vietą šalia esančiame darželyje ir dabar jau ten turi draugų, lipdo primityvius vokiškus sakinius ir be vargo bendrauja su vaikais.

Transporto sistemą jau puikiai pažįstame, skiriame vieną Berlyno rajoną nuo kito, o dviračiu jau dažnai nardome be jokio žemėlapio. Išmokome gyventi be automobilio, kaip ir daugelis berlyniečių. Jau turime mėgstamą piceriją, indų restoraną, parką, žaidimų aikštelę, mėgstamiausią alaus rūšį ir kelis draugus. Važiuodama metro jau nebesidairau į šalis, bet ramiai skaitau. Padedu turistams surasti norimus objektus. Vokiškai jau galiu ir anekdotą papasakoti.

Kai iš lietuviškų perspektyvų pagalvoji, metai gyvenimo prabėga labai greitai ir dažniausiai mažai skiriasi nuo buvusiųjų. Kai išvyksti, metai išsitempia, praranda normalius laiko kontūrus, kiekviena diena turi savo intrigą. Reziumuojant pasakysiu, kad metai nebuvo lengvi, bet be galo įdomūs. Ir tik dabar supratau kiek daug aš per juos išmokau. Dabar galėčiau net konsultacijas teikti visiems, norintiems apsigyventi Berlyne.

Pagrindiniai dalykai, kuriuos dabar greitomis galėčiau patarti būsimiems emigrantams į Vokietijos sostinę:

1. Turėkite pinigų bent jau trims mėnesiams arba dar geriau - pajamų šaltinį Lietuvoje, nes įsikūrimas ir darbo paieškos užtrunka;
2. Išmokite vokiečių kalbą, nebent esate kietas IT specialistas ar didžiai vertinamas siauros srities inžinierius, kuriuos darbo rinka graibsto ir be kalbos pagrindų;
3. Iš anksto susiraskite laikiną būstą ir tarkitės, kad galėtumėte jame prisiregistruoti, nes be registracijos negalėsite judėti toliau;
4. Sugalvokite, kokį savo hobį lavinsite ar pomėgius tenkinsite, kol neturėsite darbo;
5. Išsiugdykite toleranciją - be jos Berlyne neišgyvensite;
6. Atminkite, į Berlyną žmonės važiuoja gyventi, o ne užsidirbti. Jei norite didesnės algos ir patogaus „biurgeriško“ gyvenimo - maukit iš karto į Vokietijos pietus arba į vakarus.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (60)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Įsiutino dukart pabrangusi draudimo poliso įmoka: ar visi jau uždirba didesnius atlyginimus? (266)

Kosminiu greičiu augančios kainos ir jausmas, kad tu, žmogau, esi tiesiog įkaitas – tai ir paskatino parašyti viešai.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (169)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.