Šaltukai išvažiuos į Palangą, nes Egipto ir Turkijos kurortų „viskas paskaičiuota“ laikas bus pasibaigęs, pensininkai, turbūt, neveiks nieko, nes nėra nei sveikatos, nei litų, už ką važiuot, tėvai panirs į nesibaigiančius sodų žydėjimo darbus.
Ką veiksime mes? Pigūs aviabendrovių pasiūlymai vilioja iki išprotėjimo ir ne tik vasarą. Daugelis žino tokį veikėją Makalių (asmeniškai jo nepažįstu, bet taip dažnai skaitau jo puslapyje pateikiamus pasiūlymus ir patarimus keliautojams, kad pernai per „Litexpo“ vykusią turizmo parodą nuėjau ir pati nejausdama su juo pasisveikinau kaip su senu draugeliu).
Kiekvieną dieną sekdama jo pateikiamas naujienas, jaučiuosi lyg gaučiau saldų šaukštą medaus, apibarstytą cukrum, viršuje papuoštą konservuota vyšnaite iš kokteilio. Gal ir per smarkiai pasakyta, bet vien mintis apie kelionę, mano seiles skatina ištįsti iki žemės. Ir visai nesvarbu kur, nes net vykstant kelis kartus į tą pačią šalį vistiek rasi ką pamatyti.
Pirmas įspūdis išvydus pigius bilietus, sukelia euforiją, tačiau normalus, „paskaičiuojantis“ žmogus truputį nusileidžia ant žemės, kuomet pradeda galvoti apie likusias kelionės išlaidas: kažkur reikės gyventi, valgyt, panašu, irgi norėsis, išlenkti vyno taurę Ispanijoj privalu, ar suvalgyt kruasaną Paryžiuj - neišvengiama. O palaiminti tie laimingieji, kurie turi krūvas užsienyje dirbančių ar besimokančių draugų ir giminių, kurie visuomet „ištiestom“ rankom jūsų laukia. Tačiau ką daryti tokiems varguoliams kaip aš, kurių niekas smarkiai nelaukia, apart nuolat į draugus „Facebooke“ besiprašantys turkai ir italai, siūlantys bristi į jūrą iki kelių?
Daugelis yra girdėję apie bendruomenes internete, kuriuose kiekvienas susikūręs anketą, trumpai papasakojęs apie save ar savo šalį, mielai siūlo paviešėti ne tik savo šalyje, bet ir priglausti jūsų varganą kailį savo namuose. Apie vieną tokių bendruomenių pirmą kartą išgirdau prieš tris metus būdama Barselonoje iš vieno, kaip tada pasirodė, labai „naglo“ italo, kuris tokiu būdu yra apkeliavęs pusę svieto, išmaišęs visokias Kambodžas ir kitas, man asmeniškai labai egzotiškas pasaulio vieteles.
Viename tokių puslapių anketą susikūriau ir aš. Keliaut man labai patinka, tačiau ne kartą esu susidūrus su atveju, kai tavo draugas kelionės metu tampa didžiausiu priešu, ilgai planuota išvyka su „mergų“ kompanija tampa pragaru, o grįžęs namo tų žmonių apskritai nebenori matyt. Įvertinusi, kad esu sunkaus charakterio žmogus ir galiu keliauti tik viena su savo vidiniu „aš“, pasinaudojau ir aš tokio puslapiuko galimybėm.
Pradžioj toks keliavimo būdas daugiau priminė jaunystės keliones su draugais į Palangą, kai apsistoji pas bobutę name ar pas tolimas gimines, privalai ir griežtai laikytis nusistovėjusių namų taisyklių: vaikštai po namus pirštų galiukais, bijai iš vonios išlįsti per mažai apsirengęs, kad nešokiruotum vietinės faunos ar netyčia nesukeltum nepagrįsto pykčio dėl kokio abiejų pusių nesusipratimo.
Galų gale, ar saugu keliauti pas velnias žino kokius žmones, velnias žino į kokį kraštą, o kas bent jau man asmeniškai buvo baisiausia – „užsirauti“ ant kokio tarpkultūrinio nesusipratimo. Iš prigimties vadovaudamasi posakiu: 9 kartus pamatuok, 10 kirpk, nusprendžiau, kad pirmiausia pabandysiu viename iš tokių puslapių susirasti kokį turistą, kuris planuoja kelionę į Lietuvą ir, kadangi neturėjau galimybės jo apgyvendinti savo namuose, pasisiūlyti pabūti jo gidu Vilniuje, tuo pačiu turėdama galvoje, kad išsišniukštinėsiu, kaip veikia „sistema“.
Nežinau, ar mano laimei, ar nelaimei, mano paieškos baigėsi iš karto tuomet, kai netikėtai gavau to „naglo“ italo, sutikto Barselonoje, laišką, kad jis po mėnesio atvyksta į Lietuvą ir prašo bent dieną su juo pasivaikščioti aplink Vilniaus populiariausius objektus. Surizikavau ir priėmiau pirmą iššūkį, galbūt, kaip tipinė blondinė, sužavėta jo žinių apie Lietuvą dar Barselonoje.
Nenorėdama padaryti sau, jums ir savo miestui gėdos, pasikartojau pagrindinius faktus apie Vilnių ir pagaliau po mėnesio jį pasitikau „tarptautiniame“ Vilniaus oro uoste. Per daug jūsų nevarginant smulkiom pleperzom, pasakysiu, kad likau labai patenkinta. Susiradau naują draugą, per savaitę labai neblogai pralaužiau savo anglų kalbos skills‘us visom įmanomom temom, dar daugiau sužinojau apie miestą, kuriame gyvenu.
Prisirinkau nemažai informacijos apie Siciliją ir jos tradicijas, kadangi mano naujas draugas buvo būtent iš ten. Smagiausia, kad tais pačiais metais aš jau lėkiau pakeliauti po mafijos kraštą, su garantija, kad mano naujas draugas man suteiks nakvynę Sicilijoj, taip atsidėkodamas už nesibaigiančias savaitės ekskursijas Vilniuje. Patikėkit, turėjau absoliučiai tobulas atostogas važinėdama po visą salą, už pinigelius, kuriuos būčiau sumokėjus už 8 naktis praleistas hostelyje. Smulkiai apie kelionę papasakosiu, jei bus norinčių, bet galiu pasakyt, kad nė vieną minutę nesijaučiau kažkaip nepatogiai, ar nejaukiai, suvaržytai ar įpareigojančiai. Beje, tas pats italas su didele nostalgija kamuojančia jo širdį, šiemet vėl buvo atvažiavęs į Lietuvą.
Kadangi taip ir neatsirado galimybės užsieniečius apgyvendinti savo namuose, ilgainiui tiesiog tapau savotišku vietinės reikšmės gidu Vilniuje, savanaudiškai už tai gaudama ir naudodamasi jų pasiūlymais atvykti ir pagyventi pas juos. Dėl to nesijaučiu blogai, nes tos bendruomenės to kaip ir nedraudžia,o atvirkščiai, tik skatina savitarpio tarpkultūrinę komunikaciją, pasiūlant tai, ką tuo metu išgali pasiūlyti kitam žmogui.
Jei dabar pasakysiu, kad susitikinėjimas su užsieniečiais Vilniuje ir pastangos priversti juos įsimylėti mūsų sostinę man davė labai daug žinių apie kitas šalis ir kultūras, tokie mano žodžiai, greičiausiai, nuskambės kaip tipinio zubrylos klasioko, kuris visus užknisdavo savo nesąmonėm ir primityviom patirtim, kurios mums jau seniai nebeįdomios. Bet tikrai verta! Užvakar pati grįžau iš kelionės po Ispaniją, kurioje neišleidau nė lito jokiam hosteliui.
Dar šis bei tas. Prisijungę į tokias bendruomenes nebūtinai turite apgyvendinti užsieniečius savo namuose, galite bent porai valandų pabūti savo miesto ambasadoriais ir padirbti nemokamais gidais – gerą laiką tikrai pažadu, nes esu sutikus nemažai spalvingų asmenybių. Žiauriai daug pasaulio miestų tokiuose puslapiuose yra susikūrę savo atskiras grupes, kuriose diskutuoja apie lankytinus miesto objektus, barus, renginius ir begales kitų aktualių turistams veiklų.
Tokia grupė egzistuoja ir Vilniuje, kuri kiekvieną savaitę organizuoja susitikimus skirtingose vietose, skatindama gyvą, didelį susitikimą bendroj krūvoj ir kiekvienas yra laukiamas. Atvirai pasakysiu, buvau tokiuose meetuose 3 kartus ir man nelabai patiko tas bandos susibėgimas, kai stengiesi aprėpti daug, bet realiai gauni labai mažai. Tačiau tai tik mano asmeninė nuomonė, todėl siūlau išbandyt patiems, nes kolektyvas susirenka tikrai labai smagus.
Privalumai. Liaudiškai tariant, galiu duot ranką nukirst, kad susitiksit labai įdomių žmonių ir tikrai susirasit draugų. Prisigaudysit naujų idėjų, susirasit kompaniją kitai kelionei, pažinsit naujas kultūras, pralaušit ledus kalbos atžvilgiu, ypač aktualu žmonėm, besimokantiems kalbų.
Susiradę pas ką apsistoti kitoje šalyje sužinosite daugiau nei eilinis turistas, abstrakčiai paskaitęs kelionių vadovus,pajusite kuo iš tikro alsuoja miestas ir jo gyventojai. Esu girdėjus, kad žmonės taip ir bendrus verslus pradeda ar net antrą pusę susiranda, nors tokios bendruomenės pagrindinis principas tikrai nėra toks pats kaip porelių pažinčių tarnybos, bet kita vertus, visi gi mes žmonės, visko pasitaiko.
Deja, nė vieno minuso pasakyti negaliu, nes pati nesusidūriau. Svarbiausia pasiskaitykite komentarus apie žmones, su kuriais planuojate susitikti – tai geras lakmuso popierelis susirinkti pirminei informacijai.
Ir pabaigai... Linkiu puikiai praleisti laiką, būti tikrais savo miesto patriotais ir ambasadoriais, nepadaryti gėdos sau ir savo mylimam miestui, bei pritraukti kuo daugiau turistų, kurie norėtų grįžti čia vėl ir vėl!