Šiandien didi diena. 4 mėnesiai kai aš bedarbis. Pilnateisis valstybės išlaikomas kandis. Gal pradėkim nuo to, kodėl aš staiga tapau šio statuso savininku. Paskutinėje mano darbovietėje dar pirmojo atrankos pokalbio metu pareiškė: „Čia mes nesergam, neimam biuletenių, neturim išeiginių, jei pradėsi čia dirbti, susitaikyk ir su tuo, kad neturėsi asmeninio gyvenimo.“
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Labai greit supratau, kad šiame sakinyje nebuvo nei krislelio melo. Dirbau ir turėdamas temperatūros, ir užgulusia nosim, ir viduriuojantis ir turintis likusius Roto viruso ar peršalimo vaistų reklamos simptomus. Viskas lyg ir teisinga, žinojai, žmogau, ko tikėtis ir sutikai su viskuo. Gerai. Tebūnie. Tačiau po per savaitę antro direktoriaus kilimėlio pamindžiukavimo supratau, kad trečio karto nebus. Kodėl supratau? Nes prieš mane jau kelis buvo pasikvietę. Kelis pasikvietė ir po manęs. Istorija tradicinė. Arba pats susirenki „manatkes“ (dai, arba išeisi „su uodega“. Kodėl? Nu ot todėl. Gerai. Valio. Tebūnie.

Po metų pagaliau išaušo ta diena, kai pagaliau išsimiegojau. Kai niekas vidury nakties nepaskambino ir viena iš trijų kalbų nepaklausė idiotiško klausimo. Nors ryte ranka dar automatiškai ieškodavo darbinio telefono, tas įprotis labai greit dingo iš mano pasąmonės. O ką daro išsimiegojęs tautietis, kuriam nereikia į darbą ? Taip. Jis eina tiesiai į darbo biržą.

Kodėl ten? Nes pagaliau tautietis išlaukė savo eilės planinei operacijai ir jis nėra nusiteikęs už tai susimokėti. O kodėl nėra? Nes paskutinius 13 metų jis dirbo oficialius ir legalius darbus, piktai mintyse burnodamas, tačiau sąžiningai atkąsdavo savo pajamų dalį „Sodrai“ ir mokesčių inspekcijai. Taigi, grįžtam prie pirmojo asmens. Paskutinį sykį darbo biržoje buvau seniai. Labai seniai. Tačiau dar ir dabar džiaugiausi įgyta patirtimi, kad norint patekti pas konsultantą, naudokis internetu. Ir štai. Aštuonios nulis nulis. Užsimiegojęs konsultantės balsas sukrenkščia:

- Labas rytas, stojam į bendrą eilę. (prikimusiai)
- Labas rytas. Atsiprašau, aš čia internetu užsiregistravęs.(droviai)
- Internetu? (nustebusiai)
- Nuu... Jooo... Aštuntai valandai. (kukliai)
- Na, gerai, pasikviesim. Palaukit. (vis dar nustebusiai)

Jaučiu savo nugarą veriančius žvilgsnius ir nepasitenkinimą mano atžvilgiu. Klausykit, kaip aš čia drįsau dabar internetu naudotis, kai visi aplink dar su neišmaniaisiais telefonais sėdi? Viduj tyliai džiaugiuosi, bet stengiuosi to neparodyt. Jei atvirai, tai nei kiek nesistengiu. Negailiu šitų Anzelmučių ir Antanukų, kurių vienintelis pasiekimas gyvenime buvo apženyti dukrą ir sumokėt už sūnaus teises, kad jis galėtų kartą per metus iš prosenelės metinių baliaus parsivežt, „Bo su taksy brangu“. Taigi.

Girdžiu šaukiant savo pavardę. Ateinu. Pasisveikinu ir susižaviu. Tiesiog pribloškia mano konsultanto erudicija. Lyg Briuso Veino liokajus į mane mandagiai kreipiasi biržos darbuotojas. Turbūt įdomu, kodėl man keista? Nes aš labai gerai žinau, kokie žmonės čia renkasi, ir kaip sunku į juos kreiptis tarptautiniu, dalykišku kreipiniu „Jūs“. Jiems ne tik elektroninis laiškas yra nesuvokiama sąvoka. Jie turbūt net nelabai žino, kur išvis yra artimiausias paštas. Jei išvis žino, kas tai.

Apžvelgiame mano gyvenimo aprašymą, baigtus mokslus, vidurinius, profesinius, aukštuosius, licencijas, sertifikatus, pasiekimus, darbo patirtis. Konsultanto veide matau sutrikimą.

- Atleiskit, kad klausiu, bet... (nustebęs) Kodėl jūs čia? (nedrąsiai)
- Na, kadangi neturiu darbo, tai atėjau į vietą, kuri man padės jį surasti. (išdidžiai)

Čia stoja kelias minutes trunkanti tyla. Abu suprantam, kad jis man vargiai kuo padės. Formalumai baigti. Viskas. Aš oficialus bedarbis. Valio. Rytoj pas konsultantę, kuri pasiūlys man darbą. Kažkoks jauduliukas kirba, gal nėra jau taip blogai, kaip per žinias pasakoja ir vis dėl to galėsiu užsiimt kažkuo.

Rytojus.

BAR BAR BAR

- Ooooo, laba diena, laba diena. Nauji veidukai. Prašau prašau, užeikit, sėskit. (garsiai)
- Laba diena. (nepatikliai)
- Nu ir ką gi čia turim. Ahaaaa. Ir čia dirbęs, ir čia dirbęs, ir čia. Nu tai neturėtų būt sunku rast kažką. (vis dar kažkaip per garsiai)
- Atsiprašau, bet kol dar neradot, aš noriu perspėt, kad pirmadienį mane operuos Santariškėse ir nežinau, kiek laiko būsiu nedarbingas. (kukliai)
- Aaaa. Nu gerai. Pasižyyyyyymiu. Tvarkoj. Sveikit. Jei kas pasikeis – praneškit. (jau tyliau)
- Ačiū. Viso gero. (atsidusęs)

Praeina pirma ir antra mano bedarbystės diena, ir aš išvažiuoju į sostinę. Čia radau kursus, kuriuos baigęs turėčiau gauti darbą. Jie man kainuos 980 eurų ir oficialiai truks 700 akademinių valandų. Gerai, kad turiu draugų. Priima, duoda antklodę, ryte pasiūlo kavos. Viskas, ko man reikia. Įžanginė kursų dalis prabėga nepastebimai.

Diena čia, diena ten ir aš jau Santariškėse, kur jau gulsiuosi po skalpeliu. Viskas sklandu, ligoninė moderni, seselės malonios, operacija pavyksta ir kitą dieną jau esu laisvas ligonis, išleistas gydytis ambulatoriškai. Tam tadam. Laisvė. Miegok kiek nori, valgyk kada nori, kelkis kada nori, na, ir panašios linksmybės, kurios jau buvo pamirštos ir atrodė kaip utopinės. Dienos skrieja, kassavaitiniai apsilankymai pas šeimos gydytoją tik praskaidrina rutiną, nes realiai kažkuo užsiimti negaliu.

Iš savo gausios lūžių, patempimų, nikstelėjimų, stuktelėjimų, trinktelėjimų ir kitų ne visai laimingų atsitikimų istorijos žinau, kad ligos išmoka sumokama per 15 darbo dienų nuo paraiškos. Taigi, naiviai marinuoju laiką ir dairausi į darbo skelbimus, laukdamas savo pinigėlių vaistams ar dar ten bala žino kam. Greitai sulaukiu visų dviejų skambučių dėl patikusio mano snukučio gyvenimo aprašyme. Pirmasis – nekilnojamo turto agentūra, kažkokiu kvailu žodžiu, kuris nesiverčia į nieką. Jau telefono skambutis buvo įdomus, nes ponia antram laido gale nelabai galėjo paaiškinti, kur jų būstinė randasi, ir kad orientacinis taškas yra antras aukštas. Na, ar man ginčytis su nekilnojamo turto ekspertais?

Kitą dieną randu tą antrą aukštą, pasitinka mane ta pati ponia. Jos paklaikęs žvilgsnis man atsako į visus viduje iškilusius klausimus. Tada ateina jos vyras ir paaiškėja, kad jis dirba agentūros direktoriumi, o ji – sekretore. „Jopapapa, seniuk, nu čia tai papuoliau. Kaip pavainikis kažkoks čia šitam šeimos versle. Nu gerai. Kažin ką papasakos...“ O istoriją papasakojo įdomią.

Važiuoji dviem savaitėms į Vilnių. Susimoki 600 eurų už kursus. Aišku, prieš tai susirandi, kur gyvensi tas dvi savaites. Tada po tų kursų grįžti čia, išsiimi individualios veiklos pažymą ir dirbi. Jei kažką parduodi, tai didžioji dalis komisinių atitenka tau, o jei neparduodi, tai, vadinasi, esi nevykėlis ir niekas tau algos nemokės. Šeimynai nelabai patiko mano klausimas (įžūlus) – „O tai pala... Aš galiu tai daryti ir nepabaigęs šitų jūsų kursų, ir tarpininkaudamas pasiimti sau visus komisinius?“

- Na, principe galėtumėt, bet mūsų duomenų bazė labai didelė... (kažkaip irzliai)
- O kaip jūs kaupiat tą duomenų bazę? (gudriai)
- Tai skambinam žmonėms, kurie yra įdėję skelbimus, arba patys ieškom. (nepatenkintai)
- Tai jūs ieškot žmogaus, kuris jums sumokės už jūsų kursus, tada suras jums klientus, padarys visą darbą, ir dar jums procentą už tai atsimes? (čia jau įžūliai taip)

Jau matau, kad moteriai nuo įtampos akies vokas trūkčioja ir per nervinį tiką nebeišveblena nieko.

- Ab.. hb... gap... baa...
- Gerai. Supratau. Ačiū. (patenkintas savimi)

Keisčiausia čia man pasirodė tai, kad kitą dieną ji man paskambino ir pranešė, kad jie išsirinko kitą kandidatą. „Eik tu sau. Koks praradimas.“ Maloni moteris. Tikiuosi ras gerą darbuotoją.

Antras pokalbis dėl darbo. Kaip Lietuvoje krepšinis yra tapęs religija, taip pardavimų vadybininko pozicija rikiuojasi antroje vietoje po fūristo. Ir va. Aš jau čia. Punktualus kaip laikrodis. Biuras įrengtas daugiabučio pirmam aukšte. Šildymas užsuktas iki minimumo. Nieko nėra. Nesikuklinu pasivaikščiot. Vienas butas paverstas sandėliu, kur du vyrai kažko įnirtingai ieško, pamatę mane sušunka:

- Agirdi, Aldut, kažkas čia kažko ieško. Mes va tuoj susirenkam daiktus ir varom!

Iš kažkur atsiranda Aldutė. Aldutė kaip Aldutė. Sena. Stora. Su akiniais ir sintetine liemene, kuri turbūt ne tiek reprezentuoja įmonę, kiek šildo.

- Dėl darbo jūs čia? (smalsiai)
- Taip. (apatiškai)
- Nu tai prisėskit, pasikvies. (irgi apatiškai)

Nuo to sėdėjimo nešildomoj patalpoj klaikiai užsinoriu į tualetą. Aldutė dingus. Tualetas užrakintas, tad slankioju po ala laukiamąjį. Lyg ir įprasta panašiose įstaigose matyt sertifikatus, diplomus, pažymėjimus ir visokias kitokias rašliavas, turinčias sudaryt rimtos įmonės įvaizdį. Bet ką aš matau – ogi įrėmintas nuotraukas iš įmonės boulingo čempionato, iš kažkokio komandos kūrimo seminaro miškuose ir panašiai. Viskas lyg ir ok, bet visur veidai atrodo girtoki arba labai apšilę. Dar, aišku, gal kiek kliūna ta senovinio aparato funkcija dešiniame nuotraukos kampe raudonai „iškalti“ datą ir laiką. Suprantu, kad šios akimirkos įamžintos 1997-2003 metais. Nežinau, kodėl reiktų šiuo fetišu didžiuotis ir kabint matomiausioj vietoj, bet galvot nebėra kada, nes pusvalandį pavėlavęs vadovas teikiasi mane priimti.

- Atsiprašau, kad priverčiau laukti, svarbus susitikimas. (mandagiai)
- Nieko tokio, viskas gerai. – koks dar būtinas susirinkimas, girdėjau aš pusę pokalbio, nes buitinės durys nėra sutvertos sulaikyt garso bangas, sklindančias iš galimai vakar šventusio kiemsargio burnos. (mandagiai)

Užeinam į kabinetą, ten jau laukia vyr. vadybininkas-personalo vadovas.

- Laba diena. (kaip vyrui per daug lipšniai)
- Sveiki. (santūriai)

„Situacija maždaug tokia: paskiriam tau ketvirtadalį Lietuvos, ir tu važinėji po ją, bandydamas prastumt mūsų gaminamas prekes ir/ar paslaugas. Telefoną ir automobilį duodam. Tai tavo darbo vieta – kaip ir automobilis, kaip ir ketvirtadalis Lietuvos. Nebijok, be tavęs yra dar trys vadybininkai, kurie dirba likusiuose trijuose trečdaliuose. Va, yra vyr. vadybininkas, kuris pirmas savaites važinės su tavim ir rodys kaip ką daryt.“

(Čia ta vieta besisukančiam rutuliukui... Loading...) (angl. vyksta įkrovimas)

- Tai jūs esat vyr. vadybininkas. O kam jūs vadovaujat?
- Tai kitiem vadybininkams. (nesupratęs)

(Loading)

- Tiems iš kitų trijų regionų?
- Ne, jie turi savo vyr. vadybininkus. (nesupratęs vis dar)

(Loading)

- Tai realiai, jei aš čia dirbsiu, tai vadovausit man vienam?
- Nu taip, panašiai. (pradeda kažką suprast)

(Loading)

- O tai tie žmonės, kuriuos koridoriuj mačiau ?
- Ten atskiras skyrius. (jau beveik suprato)

(Lag‘as (angl. vėlavimas) visu pajėgumu).

-Tai perklausiu dabar. Man vienam pačiam duodat ketvirtadalį Lietuvos ir aš vienas pats visur turiu spėt?
- Nu jo, tam ir ieškom žmogaus. (vėl nesupranta)
- Nu gerai. Supratau. Ir kiek materialiai įvertinat šitą triūsą? (nesuprantam jau abu)
- O kiek norėtumėt gaut? (jau vadovas į pokalbį įsiterpia. Ale gudriai)
- Po bandomojo laikotarpio ne mažiau 1400 eurų į rankas. (gal kiek per drąsiai)
- Ooo… o… o… O kodėl būtent tiek? Ne 1000, ne 1500, o 1400? (lengvas sumišimas)
- Todėl, kad paskutinėj darbovietėj tiek gaudavau. (apatiškas, nes jau suprantu, kad tolesnis pokalbis yra beprasmis)
- Na, pas mus yra 400 ant popieriaus ir nuo pardavimo 10 proc.
(dabar jau mano pašnekovus trumpina)

Skaičiuoju mintyse.

- Geri vadybininkai susirenka tiek. Nu gal ne tiek. Bet susirenka. Gerais mėnesiais. Nu čia prieš krizę gal susirinkdavo.
(bandymas įtikint)
- Tai jei aš gerai suprantu, kad susirinkčiau tokią algą, reiktų kas mėnesį parduoti jūsų produkcijos už 10 000 eurų, kas, kaip matau iš jūsų reakcijos, yra nelabai įmanoma? (baigiau skaičiuoti)
- Na, kodėl neįmanoma? Jei labai stengsitės, tai... (jau atkalta bereikšmė frazė)
- Yra kažkam tai pavykę?
- Na, tai nėra vieša informacija. (pyktis, dėl nekorektiškumo)
- Na, jūs man jau atsakėt. (šypsena)
- Tai ką manot? (pyktis dėl išsidirbinėjimo)
- Na, gal būtų ir įdomu. (nuoširdi šypsena)
- Bet jūs suprantat, kad teks bendrauti ir su žmonėmis, kurie nėra tokie mandagūs kaip mes, ir jie nevengs vieno kito riebesnio žodelio pasakyti (šiuos žodžius ištarė visišku Nedo Flanderso (filmuko „Simpsonai“ herojumi) stilium)? (visiškas nesupratimas akyse)
- Jūs matėt mano CV ir turbūt suprantat, kad keiksmažodžiai nėra tas dalykas, kuriuo mane įbaugintu. (klastinga šypsena)
- Na jo. Tai turbūt viskas. Paskambinsim. (beviltiškai)
- Lauksiu skambučio. (sarkastiškai)

Taip baigėsi mano antras darbo pokalbis. Paskui mačiau tuos pačius veikėjus ir parodose, ir mugėse, ir vėl skelbimus dedančius, kaip jiems reikia vieno žmogaus, kuriam tas kitas galėtų vadovaut, nes jei neliks vyr. vadybininko, tai ir pats vadovas neturės kam nurodinėti. Žodžiu, tipiška darbovietė, kur algą turi uždirbt ne tik sau, bet ir dar kokiems trims vadukams. Turbūt čia viskas gerai.

Po šio pokalbio sekė ilga tyla. Net biržoj gavau barti, kodėl atėjau čia biuletenio metu, nes turiu gydytis ir sveikti. Tingėjau ginčytis su savo maloniąja konsultante, tad laikinai sustabdėm savo draugystę.

Praėjo 14 darbo dienų. Mano sąskaita nepilnėja. Neištveriu. Kreipiuosi į virtualią „Sodros“ konsultantę, kuri po neilgo pokalbio man paaiškina, kad nesvarbu, kad tu per paskutinius 9 metus dirbai be pertraukos, vienu metu net trijuose darbuose, ir tai, kad iki savo operacijos bedarbis buvai lygiai tris darbo dienas. Jokios išmokos tu, brangusis, negausi. Pokalbio pabaigoje tarp eilučių nusiunčiau darbuotoją ir darbovietę labai toli, o ji man padėkojo už pokalbį ir aš supratau, kad dabar esu kaip elniukas, kurio mamą nušovė medžiotojas, dabar miške esu vienui vienas, o prie viso to, dar ir snyguriuoti pradėjo. Taigi.

Esu po operacijos, su dar neišimtais siūlais, dar kaip minimum pusantro mėnesio mano statusas nesikeis, tada reabilitacijos ir panašiai. „Lithuania – Real is beautiful“. Mintis viena – „O kas toliau?“.

Slenka laikas. Su laiku senka ir santaupos. Birža kas mėnesį palepina 330 eurų. Matematika paprasta. 10 eurų per dieną. Gal ir nėra taip blogai, kai nereikia už nieką mokėt, kai gali nemokamai naudotis transportu, kai nekainuoja bintas, pleistrai ir... Ai, pala. Čia gi Lietuva. Vadinasi, gerai nėra. Gerai nėra dar ir tai, kad operacija nepadėjo, ir keliauti po visą šalį teks dar ne kartą. Sėkmingai tai ir darau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kaip DELFI nurodė „Sodros“ atstovai, netekusiam darbo žmogui nebegalioja ligos socialinis draudimas (žmogus nebėra draudžiamas šiuo draudimu, nebemoka arba už jį nebėra mokamos įmokos), bet pradeda galioti nedarbo socialinis draudimas.

Pažymėtina, kad, nors bedarbio statusą (šį statusą suteikia Darbo birža) turinčiam žmogui nėra mokama ligos išmoka, tačiau, jei žmogus serga laikotarpiu, kai jam mokama bedarbio išmoka, dėl ligos šios išmokos mokėjimas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki 30 kalendorinių dienų. Bedarbio išmoką moka „Sodra“. Preliminarų nedarbo išmokos dydį galima apskaičiuoti čia.

Tai reiškia, kad jei bedarbio išmokos mokėjimo laikotarpiu žmogus sirgo, sakykim, 2 savaites, sirgimo laiku jam mokama nedarbo išmoka ir šios išmokos mokėjimas (dėl ligos) šiam žmogui gali būti pratęstas 2 savaitėm. Jei žmogus sirgo, sakykim, 3 mėnesius, bedarbio išmokos mokėjimas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki 30 kalendorinių dienų. Ši taisyklė negalioja ir nedarbo išmokos mokėjimas negali būti pratęsiamas, jei asmuo susirgo ar gavo traumą darydamas nusikalstamą veiką, dėl neblaivumo, piktnaudžiavimo psichotropinėmis medžiagomis, sužalojo savo sveikatą, apsimetė sergantis.

Paminėtina, kad yra parengtas Nedarbo socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas, numatantis naują, darbo netekusiems žmonėms palankesnę, išmokų apskaičiavimo tvarką.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lankėsi koncerte ir negalėjo patikėti: taip kovojame su alkoholizmu (71)

Rugpjūčio mėnesio vakare Vilnius dūzgė nuo žmonių antplūdžio Vingio parke vykusiame koncerte....

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (64)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko...

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų...

Įsiutino dukart pabrangusi draudimo poliso įmoka: ar visi jau uždirba didesnius atlyginimus? (477)

Kosminiu greičiu augančios kainos ir jausmas, kad tu, žmogau, esi tiesiog įkaitas – tai ir...

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (15)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio...

Top naujienos

Miestelis Airijoje, kuriame lietuviams net nebereikia anglų kalbos (39)

Dėl lietuvių kiekio Airijos šiaurėje esantis Monachano miestelis jau vadinamas mažąja Lietuva....

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (16)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (105)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (225)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (226)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (21)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (220)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (43)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (7)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (4)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...