Ką reiškia Vytauto vardas?

 (66)
Save gerbianti ir ori tauta nori žinoti ir žino, iš ko kilę ir kaip sudaryti, ką reiškia jos asmenvardžiai, ypač senovės valdovų vardai. Lietuviai šiam dalykui taip pat nėra abejingi.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Jie dar ir šiandien pasąmonėje jaučia vardą tarsi turint magišką galią. Todėl savo vaikams ir vaikaičiams mes kone kiekvienas renkame vardą vildamiesi, kad tai padės formuoti būsimą žmogų, jo būdo bruožus norima kryptimi – kad tai darys palikuonį panašų į tą, iš kurio skolinamės vardą. Neretai jo parinkimu mes išreiškiame dėkingumą, pagarbą „paskolinusiam“ vardą žmogui.

Ne veltui vienas ar kitas vardas lietuvių, ypač žemaičių, šeimoje eina iš kartos į kartą, įamžindamas ir ženklindamas tolimiausius kraujo giminystės ryšius. Tautos pagarbą istorinėms asmenybėms rodo Vytauto Didžiojo 500-ųjų metų sukakties proga smarkiai pagausėjęs mūsų iškiliojo valdovo vardu pakrikštytų vaikų būrys.

Tačiau ne visi mes žinome, kaip sudaryti mūsų tautiniai vardai Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila ir kt., ką tie vardai reiškia. Tad pasižiūrėkime iš šio taško į mūsų garsiausio ir galingiausio valdovo Vytauto Didžiojo vardą.

Šis asmenvardis, kaip ir kiti mūsų tautiniai vardai, įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, buvo išstumtas iš vartosenos (dar XV a. raštuose minimas asmuo, kurio tėvavardis – Vitovt-ovič). Mat krikščionių nebuvo galima krikštyti gamtmeldžių vardais (prisiminkime, kad net valdovai, priimdami krikščionybę, turėjo atsisakyti su gimimu gauto lietuviško vardo ir prisiimti krikščioniškąjį, todėl Vytautas apsikrikštijęs gavo Aleksandro, Jogaila – Vladislovo vardą). Skirtingai nei daugelis kitų senovės lietuvių vardų (Butvilas, Gendvilas, Minbutas), Vytautas beveik neišlikęs nė kaip pavardė, jei neturėsime omenyje Lietuvių pavardžių žodyne paminėto Vytausko.

Vėl imtas Vytauto vardas vartoti lietuvių kalboje tik XIX a. su pirmosiomis lietuvių tautinio atgimimo bangomis. Iš kilmingų ir iškilių asmenybių, tuo laiku gavusių Vytauto vardą, yra žinomas architektas, Lietuvos savanoris kūrėjas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993). Iš paprastųjų žmonių, gavusių šį vardą dar praeito šimtmečio pabaigoje ar šio šimtmečio pačioje pradžioje, man yra žinomas jau miręs iš Vievio kilęs dzūkas Vytautas Gumbys. O šiaip labiau šis vardas išplito, kaip jau minėta, nuo šio šimtmečio trečiojo dešimtmečio pabaigos, ketvirtojo pradžios.

Tad pasižiūrėkime, kaip sudarytas ir ką reiškia mūsų iškiliausiojo visų laikų valdovo Vytauto Didžiojo vardas. Neužmirškime, kad dėl jau minėtų priežasčių ir tos epochos lietuviškų raštų nebuvimo, šis vardas, kaip ir kiti lietuviškieji asmenvardžiai, autentiška, lietuviška forma nėra išlikęs, nes ji neužrašyta jokiuose istorijos šaltiniuose, kad ir Vytauto Didžiojo laikų dokumentuose. Yra likusios suslavintos, sugermanintos, sulotynintos jo formos

Kaip teigia šio vardo (ir kitų mūsų senųjų vardų) autentiškos formos atkūrėjas didysis kalbininkas Kazimieras Būga, rusiškuose, vokiškuose raštuose šio vardo forma yra Vitovt, Wiethawd, Withauth, lotyniškuose, vokiškuose, gudiškuose – Vytolth, Vietholdt, Witoldus ir kt. Remdamasis šiomis formomis Kazimieras Būga pamatuotai teigia, kad tai dviejų šaknų (Vy- ir taut-) vardas. Kazimiero Būgos išvadas patvirtina šios šaknies vietų vardai. Jis mini vienintelį jam žinomą Veiviržėnų upėvardį Vōtaut(a)s, 1, Vytautålis, 2.

Šiandien yra žinomi bent keli šie įvairių Lietuvos kraštų vietų vardai: Vyta÷čiai, 2 (Buivydžiai Joniškio rj. ir Kretingalė Klaipėdos rj.), Vytauta¤, 3 (Krinčinas Pasvalio rj. ir Veisiejai Lazdijų rj.), Vytautavā, 2 (Grendavė Trakų rj.), Vytautŗliai, 2 (Pernarava Kėdainių rj.), Vōtautiškė, 1 (Krosna Lazdijų rj.) Vōtautiškės, 1 Vōtautiškiai, 1 (Dubėnai ir Verebiejai Alytaus r.).

Abi šios šaknys kartojasi daugelyje kitų senųjų lietuvių (asmenų ir vietų) vardų: Vy(d)-: Vyd-gailas, Vy-gandas, Vy-gantas, Vy-kantas, Vy-kintas, Vy-žintas, Vy-liaudas, Vy-tartas; Vytartai (Pasvalio prp. dvaras); -tautas: By-tautas, Ei-tautas, Gos-tautas, Jo-tautas; Gu-taučiai (Dusetų prp. k.).

Pirmosios šaknies senesnė forma yra Vyd-. Todėl ją galima sieti su tokiais žodžiais, kaip vyzdżs („angelė akies centre“, pro kurią šviesa patenka į akį), vyzdøti (psn. „žiūrėti“), véidas (dėl balsių kaitos plg.: kķsti – pókytis – ke¤sti). Antrosios šaknies taut- sąsaja su žodžiais tautā, ta÷sti nė kiek neabejotina. Tuo neabejoja ir Kazimieras Būga, rašydamas lygybės ženklą tarp žodžių tautā ir lićudis.

O iš kur atsirado šio vardo forma su antrojo dėmens priebalsiu l: Vytolth, Vytholdt, Witoldus ir kt.? Kaip aiškina Kazimieras Būga, šis priebalsis Vōtauto ir kituose varduose (Bytold, Gastold, Giedgold) yra atsiradęs kaip hipernormalizmas. Mat gudų kalboje jau nuo XV a. sonorinis l ėmęs virsti trumpu u (Volk > Vouk, tolkat > toukat, tolpa > toupa...). Tačiau iš tradicijos liko senoji rašyba (volk, tolkat, tolpa...). Tuometiniams rašto mokytojams (didžiųjų kunigaikščių kanceliarijos raštininkams) normalioji forma dėl to atrodė esanti ne Vitoét, Gastoét, Giedgoéd, bet Vitolt, Gastolt, Giedgolt... Šitaip ir imta rašyti.

Ši nenormali forma su l yra įsispraudusi net į dabartinį lietuvių kalbos vardyną, nors ji ir nepripažįstama esanti norminė. Kokios sandaros bus buvęs žodžių junginys ir ką jis reiškė anais tolimais laikais, šiandien, žinoma, galima tik spėlioti. Tačiau to, senovinio, šiandien jau nebeatmenamo junginio giminystė su tokiu dabartiniu žodžių junginiu kaip tautos veidas neatmestina. Beje, jei K. Būga teisus (o tuo abejoti nėra pamato), kad darinių galūnė senų senovėje yra buvusi -as, tai manoma, kad tai dariniai su veiksmažodiniu antruoju dėmeniu, kaip, sakykime, šiandieniniai šlapdriba < šlapias + dribti, vandenvala < vanduo + valyti ir kt.

Taigi Birutė ir Kęstutis parinktu vardu pranašaute išpranašavo savo sūnui istorijos misiją, kurią jis turėjo atlikti ir garbingai atliko. Štai kodėl lietuviai taip mėgsta, gerbia ir brangina Vytauto vardą. To jie laukia iš savo sūnų ir dukrų, krikštijamų šiuo garbingu asmenvardžiu.

Šaltinis: „Voruta“, Nr. 12(102), Vilnius.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nufilmavo, kaip vos neįvyko tragedija: BMW vairuotojo perėja nesulaikė (21)

Milimetras iki tragedijos – taip kraują stingdantį įrašą pavadino DELFI skaitytojas, pasidalijęs vaizdo įrašu, kuris dar kartą moko pėsčiuosius net ir per perėją eiti labai atsargiai.

Palygino prekės kainą skirtingose šalyse – skirtumas nustebino (188)

DELFI skaitytojas Vygandas pasidalijo su portalu savo atradimu – vyrą nustebino tai, kad už vieną prekę Lietuvoje jam tenka mokėti daugiau, nei Belgijoje, Vokietijoje ar Italijoje. „Malonu, kai prekybos centrai mus laiko labiau pasiturinčiais“, – ironizavo jis.

Lietuvi, atsipeikėk: jei nesituokia, nereiškia, kad paliks (82)

Kaip mes galime siekti tolerancijos „kitoms“ visuomenės grupėms, jei nesugebame toleruoti vienas kito? Tarp vyresnių žmonių nusistovėję stereotipai dusina kiekvieną iš mūsų, nes tobulų nėra. Stereotipai apie šeimą, vyriškus vyrus ir moteriškas moteris, vaikų kiekį ir pinigus.

DELFI skaitytojai užfiksavo: į Kauną sugrįžo sniegas (12)

Nors po savaitės jau sulauksime pirmosios pavasario dienos, žiema lengvai pasitraukti nenori – kaip pranešė DELFI skaitytojai Kaune, trečiadienio popietę laikinojoje sostinėje pasnigo.

Švęsdami 160-asias Įkūrėjo metines, skautai pasitiko saulę (5)

Jei šiandien gatvėje, darbovietėje ar mokykloje išvysite žmones, pasipuošusius skautiškais kaklaraiščiais, nenustebkite – taip vasario 22 d., skautų Įkūrėjo dieną mini viso pasaulio skautai. Tradiciškai šią dieną skautai visame pasaulyje pradeda kartu pasitikdami pirmuosius saulės spindulius. Ne išimtis – ir Lietuva, rašoma pranešime spaudai.