Ką reiškia Vytauto vardas?

Save gerbianti ir ori tauta nori žinoti ir žino, iš ko kilę ir kaip sudaryti, ką reiškia jos asmenvardžiai, ypač senovės valdovų vardai. Lietuviai šiam dalykui taip pat nėra abejingi.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Jie dar ir šiandien pasąmonėje jaučia vardą tarsi turint magišką galią. Todėl savo vaikams ir vaikaičiams mes kone kiekvienas renkame vardą vildamiesi, kad tai padės formuoti būsimą žmogų, jo būdo bruožus norima kryptimi – kad tai darys palikuonį panašų į tą, iš kurio skolinamės vardą. Neretai jo parinkimu mes išreiškiame dėkingumą, pagarbą „paskolinusiam“ vardą žmogui.

Ne veltui vienas ar kitas vardas lietuvių, ypač žemaičių, šeimoje eina iš kartos į kartą, įamžindamas ir ženklindamas tolimiausius kraujo giminystės ryšius. Tautos pagarbą istorinėms asmenybėms rodo Vytauto Didžiojo 500-ųjų metų sukakties proga smarkiai pagausėjęs mūsų iškiliojo valdovo vardu pakrikštytų vaikų būrys.

Tačiau ne visi mes žinome, kaip sudaryti mūsų tautiniai vardai Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila ir kt., ką tie vardai reiškia. Tad pasižiūrėkime iš šio taško į mūsų garsiausio ir galingiausio valdovo Vytauto Didžiojo vardą.

Šis asmenvardis, kaip ir kiti mūsų tautiniai vardai, įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, buvo išstumtas iš vartosenos (dar XV a. raštuose minimas asmuo, kurio tėvavardis – Vitovt-ovič). Mat krikščionių nebuvo galima krikštyti gamtmeldžių vardais (prisiminkime, kad net valdovai, priimdami krikščionybę, turėjo atsisakyti su gimimu gauto lietuviško vardo ir prisiimti krikščioniškąjį, todėl Vytautas apsikrikštijęs gavo Aleksandro, Jogaila – Vladislovo vardą). Skirtingai nei daugelis kitų senovės lietuvių vardų (Butvilas, Gendvilas, Minbutas), Vytautas beveik neišlikęs nė kaip pavardė, jei neturėsime omenyje Lietuvių pavardžių žodyne paminėto Vytausko.

Vėl imtas Vytauto vardas vartoti lietuvių kalboje tik XIX a. su pirmosiomis lietuvių tautinio atgimimo bangomis. Iš kilmingų ir iškilių asmenybių, tuo laiku gavusių Vytauto vardą, yra žinomas architektas, Lietuvos savanoris kūrėjas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993). Iš paprastųjų žmonių, gavusių šį vardą dar praeito šimtmečio pabaigoje ar šio šimtmečio pačioje pradžioje, man yra žinomas jau miręs iš Vievio kilęs dzūkas Vytautas Gumbys. O šiaip labiau šis vardas išplito, kaip jau minėta, nuo šio šimtmečio trečiojo dešimtmečio pabaigos, ketvirtojo pradžios.

Tad pasižiūrėkime, kaip sudarytas ir ką reiškia mūsų iškiliausiojo visų laikų valdovo Vytauto Didžiojo vardas. Neužmirškime, kad dėl jau minėtų priežasčių ir tos epochos lietuviškų raštų nebuvimo, šis vardas, kaip ir kiti lietuviškieji asmenvardžiai, autentiška, lietuviška forma nėra išlikęs, nes ji neužrašyta jokiuose istorijos šaltiniuose, kad ir Vytauto Didžiojo laikų dokumentuose. Yra likusios suslavintos, sugermanintos, sulotynintos jo formos

Kaip teigia šio vardo (ir kitų mūsų senųjų vardų) autentiškos formos atkūrėjas didysis kalbininkas Kazimieras Būga, rusiškuose, vokiškuose raštuose šio vardo forma yra Vitovt, Wiethawd, Withauth, lotyniškuose, vokiškuose, gudiškuose – Vytolth, Vietholdt, Witoldus ir kt. Remdamasis šiomis formomis Kazimieras Būga pamatuotai teigia, kad tai dviejų šaknų (Vy- ir taut-) vardas. Kazimiero Būgos išvadas patvirtina šios šaknies vietų vardai. Jis mini vienintelį jam žinomą Veiviržėnų upėvardį Vōtaut(a)s, 1, Vytautålis, 2.

Šiandien yra žinomi bent keli šie įvairių Lietuvos kraštų vietų vardai: Vyta÷čiai, 2 (Buivydžiai Joniškio rj. ir Kretingalė Klaipėdos rj.), Vytauta¤, 3 (Krinčinas Pasvalio rj. ir Veisiejai Lazdijų rj.), Vytautavā, 2 (Grendavė Trakų rj.), Vytautŗliai, 2 (Pernarava Kėdainių rj.), Vōtautiškė, 1 (Krosna Lazdijų rj.) Vōtautiškės, 1 Vōtautiškiai, 1 (Dubėnai ir Verebiejai Alytaus r.).

Abi šios šaknys kartojasi daugelyje kitų senųjų lietuvių (asmenų ir vietų) vardų: Vy(d)-: Vyd-gailas, Vy-gandas, Vy-gantas, Vy-kantas, Vy-kintas, Vy-žintas, Vy-liaudas, Vy-tartas; Vytartai (Pasvalio prp. dvaras); -tautas: By-tautas, Ei-tautas, Gos-tautas, Jo-tautas; Gu-taučiai (Dusetų prp. k.).

Pirmosios šaknies senesnė forma yra Vyd-. Todėl ją galima sieti su tokiais žodžiais, kaip vyzdżs („angelė akies centre“, pro kurią šviesa patenka į akį), vyzdøti (psn. „žiūrėti“), véidas (dėl balsių kaitos plg.: kķsti – pókytis – ke¤sti). Antrosios šaknies taut- sąsaja su žodžiais tautā, ta÷sti nė kiek neabejotina. Tuo neabejoja ir Kazimieras Būga, rašydamas lygybės ženklą tarp žodžių tautā ir lićudis.

O iš kur atsirado šio vardo forma su antrojo dėmens priebalsiu l: Vytolth, Vytholdt, Witoldus ir kt.? Kaip aiškina Kazimieras Būga, šis priebalsis Vōtauto ir kituose varduose (Bytold, Gastold, Giedgold) yra atsiradęs kaip hipernormalizmas. Mat gudų kalboje jau nuo XV a. sonorinis l ėmęs virsti trumpu u (Volk > Vouk, tolkat > toukat, tolpa > toupa...). Tačiau iš tradicijos liko senoji rašyba (volk, tolkat, tolpa...). Tuometiniams rašto mokytojams (didžiųjų kunigaikščių kanceliarijos raštininkams) normalioji forma dėl to atrodė esanti ne Vitoét, Gastoét, Giedgoéd, bet Vitolt, Gastolt, Giedgolt... Šitaip ir imta rašyti.

Ši nenormali forma su l yra įsispraudusi net į dabartinį lietuvių kalbos vardyną, nors ji ir nepripažįstama esanti norminė. Kokios sandaros bus buvęs žodžių junginys ir ką jis reiškė anais tolimais laikais, šiandien, žinoma, galima tik spėlioti. Tačiau to, senovinio, šiandien jau nebeatmenamo junginio giminystė su tokiu dabartiniu žodžių junginiu kaip tautos veidas neatmestina. Beje, jei K. Būga teisus (o tuo abejoti nėra pamato), kad darinių galūnė senų senovėje yra buvusi -as, tai manoma, kad tai dariniai su veiksmažodiniu antruoju dėmeniu, kaip, sakykime, šiandieniniai šlapdriba < šlapias + dribti, vandenvala < vanduo + valyti ir kt.

Taigi Birutė ir Kęstutis parinktu vardu pranašaute išpranašavo savo sūnui istorijos misiją, kurią jis turėjo atlikti ir garbingai atliko. Štai kodėl lietuviai taip mėgsta, gerbia ir brangina Vytauto vardą. To jie laukia iš savo sūnų ir dukrų, krikštijamų šiuo garbingu asmenvardžiu.

Šaltinis: „Voruta“, Nr. 12(102), Vilnius.

Įvertink šį straipsnį
Diskusijų platforma laikinai išjungta. Prašome pabandyti vėliau.
 

Piliečių naujienos

Kviečia paremti Karmėlavos tragediją patyrusią šeimą: padėkime jiems atsitiesti! (8)

Į DELFI kreipėsi Norvegijoje gyvenantis Mindaugas – Karmėlavoje tėvo peršautos merginos kursiokas. Vaikinas nori padėti tragedijos sukrėstai šeimai. Susisiekėme su nukentėjusia mergina, kuri sutinka priimti pagalbą, todėl publikuojame jo prašymą viešai.

Šiauliuose iš dangaus byrėjo ledas (12)

DELFI skaitytojas Evaldas apie 15.30 val. Šiaulių rajone užfiksavo iš pirmo žvilgsnio sugrįžusią žiemą – skaitytojas pasidalijo nuotrauka, kurioje matyti iš ledo gabalėlių pastatytas senis.

Vairuotojo sumišimas Kaune: tai dabar visi važiuos prieš eismą? (3)

Savaitės pradžioje portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė skaitytojo Vytauto laiškas. Jis pastebėjo, jog vienoje Kauno gatvių atliekami kelio ženklinimo darbai ir pasimetė – ar dabar didžioji dalis vairuotojų važiuos prieš eismą?

Bažnyčioje susituokusią porą nustebino iš kunigo gauti pinigai (87)

Nors lietuviai vis dar noriai tuokiasi bažnyčioje ir siekia būti palaiminti Dievo akyse, kunigas Ričardas Doveika neseniai DELFI atskleidė, kad dalies tautiečių įnoriai net ir jį išmuša iš vėžių. Kunigą piktina ne tik lietuvių noras visas religines apeigas atlikti kuo greičiau, bet ir nesupratimas, kad būtina vestuvių proga aukoti bažnyčiai ir išdėstė to priežastis. DELFI skaitytojus ši tema irgi sudomino ir jie aktyviai dalinosi savo įžvalgomis ir patirtimi DELFI diskusijų platformoje.

Anūkai pasipiktinę: močiutės laidoti nebaigęs kunigas išėjo iš kapinių (274)

„Esame pasipiktinę šio kunigo įžūlumu ir tokiu elgesiu, kiek pažįstame kunigų, dar nė vienas nėra taip pasielgęs ir palikęs žmogų tiesiog kapinėse“, – laiške DELFI rašė anūkai, nuliūdę dėl kunigo elgesio per jų močiutės laidotuves. Pasak artimųjų, kunigas, susiginčijęs su artimaisiais, tiesiog nuėjo nuo karsto. Pats bažnyčios atstovas situaciją DELFI komentuoti atsisakė, nurodydamas, kad tam jam reikia vyskupo leidimo.