Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad, deja, man niekas pinigų už straipsnį nemokėjo. Tie seimūnai jau taip prie lovio prisivogė ir prisišlemštė, kad net darbščiam propagandistui nebesugeba honoraro sumokėti už sugaištą laiką proletariatą audrinant.

Dauguma emigravusių paukščių klaidingai suprato, kad aš juos smerkiu ar niekinu. Nieko panašaus – aš tai palieku A. Užkalniui, nes jis daug geresnis žurnalistas bei profesionalas. Aš esu taikesnis šiek tiek. Aš papraščiausiai sakau, kad mums reikia priimti emigravusių pasirinkimą, nes pagal jų vertybių skalę ir pasaulėžiūrą jie gyvena savo idealų gyvenimą.

Gal jie ir gyvena susigrūdę mažame bute šalia Stratford stoties, gal jie ir dirba sandėlyje, gal jie ir nemato priežasties investuoti į savę (mokslas, kalba). Tačiau, jei jie užkala užtenkamai bapkių ir tos bapkės yra jų #1 prioritetas, kiti žmonės su kitom vertybėm savo galvose jų per daug ir negali keiksnoti. Man pačiam asmeniškai graudu dėl sandėlininkų, bet, turint galvoje, kad jie jokių įstatymų ir žmogaus teisių nelaužo, lyg ir nėra pagrindo jų teisti.

Kita tema, kurią išgirdus kraujas užverda yra Lietuvos „naudingumo koeficientas“. Dauguma lietuvaičių mėgsta keikti Lietuvą su legendiniu retoriniu klausimu, „O ką man Lietuva davė?“.

Jei nesi uždaro proto žmogus ir bent kiek permąstytum šį klausimą, gan greitai turėtum suprasti, kad toji Lietuvėlė tau tikrai davė, ir davė nemažai. Niekaip nesuprantu, kodėl visi keiksnojantys dvasios ubagai to nesugeba suvokti.

Tai juk yra paprastas algebros pratimas: pasižiūri per savo nugyventus metus kuriose srityse tau valstybė suteikė paslaugą ar produktą, tada apskaičiuoji kiekvienos suteiktos paslaugos bei produkto įkainį ir galiausiai susumuoji visus tuos įkainius.

Reikia pavyzdžių? Dvylika metų švietimo mokykloje ir dar anksčiau universitetas for free visiems buvo, sveikatos apsauga, kariuomenė, policija, internetinė infrastruktūra pagreitinti biurokratijos procesus, susisiekimo infrastruktūra ir t.t.

Jokiu būdu nesakau, kad visi šitie aspektai yra tip top kokybės, bet ar tu, Lietuvos mužike, susimąstei, kad yra daug šalių (net ir Europos kaiminystėje), kur šitų dalykų žmonės išvis neturi arba turi tik primityvia forma? Kaip kad J.F. Kenedis sakė: „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti.“

Gal ta citata ir per daug idealistiška, bet iš kitos pusės juk negalima taip paprastai ignoruoti visų tų dešimčių tūkstančių litų/eurų, kuriuos valstybė išleido dėl tavęs, tavo vaikų bei tėvų.

Dar viena tema (pasididžiavimas), kurią pradėjus diskutuoti su statistiniu lietuviu norisi verkti, yra lietuviškasis trio - darbštumas, pasiaukojimas ir kuklumas.

Kodėl mes aukščiau už visa kita vertiname savybes, kurios niekur kitur neatveda, išskyrus į „employee of the month“ titulus ir darbdavio keiksnojimą, kai jis nekelia algos už mano išlietą prakaitą.

Reikia pripažinti, kad dauguma lietuvaičių savo žodyne ir vertybinėse skalėse neturi tokių žodžių kaip „iniciatyvumas“, „verslumas“, „kūrybingumas“ ar „apsukrumas“. O būtent pastarosios savybės ir atneša atsakingumą, pasitikėjimą savimi, idėjas, verslus, projektus ir apskritai pilnavertį gyvenimą.

Visiems darbštuoliams siūlyčiau ne keiksnoti ir skųstis, o pagalvoti kaip galima tą darbą ar tą funkciją pagerinti, kad man kuo mažiau dirbti reikėtų, kad man daugiau finansinės grąžos ir daugiau efektyvumo būtų.

Taip pat prie viso šito yra būtina pabrėžti, kad verslininkas yra žmogus, kuris naudodamasis savo smegenimis sukuria vertę ir naudą aplinkiniams žmonėms ir taip užsitarnauja sau atlygį.

Kuo daugiau žmonių pasinaudoja jo sukurta paslauga ar produktu, tuo jis – turtingesnis. Vėlgi - paprasta algebra.

Deja, statistinio lietuvio pasąmonėje yra viskas atbulai, nes toje gilioje ertmėje verslininkas ar darbdavys yra gobšus aferistas, kuris nori visus apgauti ir apvogti. Pabaigiant agituočiau visus kiekvieną dieną ir kiekvienoj situacijoj naikinti iškreiptą požiūrį į verslumą, iniciatyvumą ir kūrybingumą, nes be jų mes būsim darbščiausi bet kartu ir vargingiausi ES darbininkai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!