Noriu pasidalyti mūsų su vyru istorija – gal tai padės kitoms poroms nepakliūti į „Dievo tarnų“ sukurtas nemalonias situacijas.
Šių metų rugsėjo 9 d. mums su vyru buvo labai svarbi. Sumainėme aukso žiedus Plungės Šv. Jono krikštytojo bažnyčioje. Ceremonija buvo neeilinė. Tai turėjo būti viena svarbiausių dienų mūsų gyvenime. Taip ir atsitiko, bet ne taip, kaip planavome.
Šių metų balandžio pradžioje nunešėme dokumentus į Plungės bažnyčią dėl vestuvių. Mus priėmė kunigas Andrius. Jis mus supažindino su visais reikalavimais. Su vyru viską įvykdėme – ėjome į pusantro mėnesio trukusius kursus, už kuriuos sumokėjome 50 eurų. Po to ėjome į paskaitą pas kunigą, kuris paaiškino, kaip viskas bus per ceremoniją. Jis taip pat pasakė, kad 30 eurų reikės duoti už puošmenas ir vargonus, o likusi „auka“ bus kunigui.
Mes dar paklausėme, kokia turėtų būti ši suma, o jis atsakė, kad tai priklauso nuo mūsų. Na, pagalvojom, kad 50 eurų turėtų užtekti – vis dėlto, tai auka. Nekantriai laukėme tos dienos, pačios ceremonijos, nes mums ji buvo labai svarbi. Tądien mano vyras turėjo mane pamatyti tik prie altoriaus.
Taigi, atsitiko taip, kad tą dieną vyrą pasitiko ne mūsų anksčiau matytas kunigas, bet pats parapijos klebonas Julius Meškauskas. Vyras auką buvo įdėjęs į vokelį ir užklijavęs. Iškart įėjus į bažnyčią klebonas paprašė vyro pasirašyti dokumentus ir, kaip pasirodė, laukė vokelio. Jame buvo 80 eurų. Atplėšęs voką jis paklausė, kam jį užklijavome ir kad jame esanti suma – labai maža, ir nuėjo. Vyras su savimi neturėjo pasiėmęs pinigų ir negalėjo daugiau įdėti. Jis galvojo, kad viskas vis tiek bus gerai, bet deja... Jaudindamasis vyras atsistojo į iš žiedlapių padarytą širdį prie altoriaus ir išgirdo tokius žodžius, girdint kitiems – lipk lauk iš širdies, ko čia stovi kaip kiaulė garde...
Tada atėjau aš, jaunoji, vedama tėčio... Pasirašiau dokumentus, kunigas dar paklausė, ar buvau išpažinties. Dėl jaudulio pamiršau, kokioje bažnyčioje buvau ir prieš kiek tiksliai dienų (...). Tada jis nubėgo prie jaunojo ir jį atsivedęs prie manęs pasakė, kad mūsų sutuokti negali, nes mano vyras išpažinties buvo mažiau nei prieš savaitę. Ceremonija 25 minutes nevyko, kol nepasakėm, kad skambinsim vyskupui. Juk nebuvo bėdos, galėjo vyras imti ir nueiti tos išpažinties. Bet ne, klebonas delsė, o svečiai nerimavo, nes nežinojo, kas dedasi...
Kai vaiku vedina pas kleboną atėjo mano mama, klebonas pasakė – „ko čia vedžiojies tą vaiką, netrukdyk.“ Pagaliau vyras, susitaręs su klebonu, mus sutuokė, bet sugadino visą ceremoniją...
Pamokslo metu mums pasakojo apie materialius dalykus ir t.t., bet visa tai nebeturėjo prasmės, kai viskas vyko, atrodo, dėl pinigų... Iškilo klausimas: ar žmonės, kurie negali aukoti šimtų eurų bažnyčiai, negali priimti santuokos sakramento? Mes būtume davę ir daugiau, bet tiesiog prieš tai kunigas mums sakė, kad auka prasideda nuo 30 eurų, o mes įdėjome 80 eurų – manėme, užteks.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI susisiekė su klebonu Juliumi Meškausku, kuris atsakė į poros išdėstytą nusiskundimą. Jis nurodė, kad vokelį atplėšti turėjo, nes turėjo pasižiūrėti, kas ten, tačiau esmė – visai ne piniguose.
„Kitas dalykas, ir žiedlapius beria, reikia man prašyti žmonių, kad nuvalytų – jie patys nevalo. Man reikia atsiskaityti su tais žmonėmis, jei jie patys išsivalytų, gali ir nieko neaukoti, – sakė telefonu J. Meškauskas. – Pamatytumėt, kaip pas mus papuošia bažnyčią, jums nepasirodytų maža. Iš tikrųjų gražiai mes papuošiam tą bažnyčią.“
Pasak J. Meškausko, esmė buvo ne piniguose. „Iš tikrųjų nebuvo pasiruošę santuokai, kadangi priima santuokos sakramentą ir jeigu yra tikintis, turi atlikti visus kitus bažnytinius reikalavimus“, – sakė kunigas.
„Esmė tokia – jeigu žmogus nėra pasiruošęs priimti santuokos sakramento, aš negaliu laiminti tokios santuokos“ – vėliau sakė J. Meškauskas. Jis patvirtino, kad porai santuokos sakramentas buvo suteiktas, bet tik pasikalbėjus – todėl jaunieji ir turėjo laukti ir galbūt supyko.
Paklaustas, ar iš tiesų J. Meškauskas supyko, kad prie jo priėjo moteris su vaiku, jis paaiškino, kad tiesiog buvo susiklosčiusi situacija, jog buvo kalbama apie suaugusiųjų dalykus, kurių prie mažų vaikų kalbėti nereikėtų. Jis tikino ir nesakęs žodžių apie gardą jaunikiui, kurie rašomi skunde – pasak J. Meškausko, yra tradicija, kad iš žiedlapių sudarytą širdį įžengia abu, tą jis ir nurodęs.
Klebonas taip pat paneigė, kad pamokslas buvęs apie materialius dalykus.
Prašome jūsų – pasidalykite savo patirtimi! Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, organizuojant vestuves, kokių sunkumų tenką patirti? Patarkite, kaip klaidų išvengti kitiems! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vestuvės“ ir papasakokite!
Vienam, pasidalijusiam patirtimi, padovanosime A. Užkalnio knygą „Užkalnio kelionės“.