Japonai apie kiogeną: tai - istorijos tęstinumo įrodymas

 (2)
Gaila, tačiau kiogenas nebėra toks populiarus ir įprastas dalykas, koks buvo ankščiau - dažnai žiūrimas ir matomas. Iš tikrųjų, šis teatras, jo pjesės Japonijoje dažniau naudojamos vadovėliuose mokant japonų kalbos ir literatūros, istorijos nei realiai matomas ir lankomas žmonių.
Mažasis kiogen teatras - spektaklis "Kaki - jamabuši" ( Vienuolis ir persimonai )

- Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai apie mūsų miestą — Marijampolę?

- Pirma mintis, atėjusi į galvą, jog tai yra gražus ir malonusmiestas.

- Ar turėjote galimybę susipažinti su Marijampole iš arčiau?

- Iš pradžių atvykome į viešbutį „Europa Royal Marijampole“. Viešbučio administracija pakvietė mus pakilti liftu iki maždaug dešimto aukšto, kur atsivėrė beveik visamiesto panorama. Vėliau vykome, kaip mums pasakojo, į buvusį cukraus fabriką, kuriame galėjome pamatyti išties vertą dėmesio parodą (red.past. — Ray Bartkaus paroda „Tapybos pabaiga“).

- Ar kada nors bandėte suskaičiuoti, kiek šalių jau esate aplankę, rodydami šį pasirodymą?

Motohiko Šigijama: Apie dvidešimt

Ondrej Hybl: Septynias — Japoniją, Lenkiją, Kiniją,Slovakiją, Austriją, Vokietiją, taip pat ir Lietuvą, vėliau šį spektaklį galės išvysti ir Čekijos žiūrovai.

- Ar galėtumėte papasakoti apie ką yra Jūsų pasirodymai?

- Žinoma, mūsų pasirodymus sudaro dvi dalys: pirmoji dalis —įžanga, kurios metu šiek tiek papasakojame apie kiogeno teatrą, o antroji — spektaklis „Kaki— jamabuši“. Žodis „jamabuši“ reiškia vienuolį, kuris praktikuoja magiją kalnuose. Senais laikais Japonijoje buvo įprasta manyti, kad tokie vienuoliai yra labai stiprūs ir galingi. Istorijoje toliau pasakojama, kad valdydamas tam tikras galias, bet nederamai elgdamasis, tu labai aiškiai parodai, kad peržengi ribas. Gali nutikti taip, kad visos iki tol turimos galios ims nebeveikti.

Taigi, spektaklis „Kaki-jamabuši“ moko — turi žinoti savo vietą ir nesistengti pasirodyti geresnis ir stipresnis negu iš tikrųjų esi.

- Kodėl Japonijoje reikėjo tokios pramogos?

- Todėl, kad humoras japonams, kaip ir bet kurios kitos pasaulio šalies žmonėms, taip pat buvo reikalingas. Senesniais laikais nebuvo galimybės juokauti apie aukštuomenę. Panašiai kaip buvusioje Sovietų Sąjungoje nebuvo galima juoktis iš rusų. O tokio tipo komedijose kaip kiogeno spektakliai galima pamatyti tam tikrą kontrastą: paprasti žmonės linksminosi juokaudami apie aukštus postus užimančius valdininkus ir visą Japonijos elitą.

- Gal galite papasakoti, kokį vaidmenį kiogeno spektaklyje atlieka žiūrovas?

- Patikėkite, žiūrovai yra labai svarbi kiekvieno spektaklio dalis. Jie kartu su aktoriais padeda sukurti visą spektaklį. Pateiksiu jums tokį palyginimą: kiogeno spektaklis yra kažkuo panašus į televizorių, kol neįjungi mygtuko — niekas nesimato,taigi, jeigu nėra auditorijos, tai reiškia, jog dingsta ir paties aktoriaus vaidybos prasmė – niekas nestebi jo pasirodymo.

- Ar kiogeno teatras yra vis dar populiarus šiuolaikinėje japonų visuomenėje?

- Gaila, tačiau kiogenas nebėra toks populiarus ir įprastas dalykas, koks buvo ankščiau - dažnai žiūrimas ir matomas. Iš tikrųjų, šis teatras, jo pjesės Japonijoje dažniau naudojamos vadovėliuose mokant japonų kalbos ir literatūros, istorijos nei realiai matomas ir lankomas žmonių. Žinoma, ir dabar kiogeno spektakliai vertinami, tačiau šiek tiek kitaip. Jei ankščiau taibuvo unikalus, realus ir visų žinomas reiškinys, tai šiuo metu jis yra tarsi tradicija, istorijos tęstinumo įrodymas.

Interviu ėmė Veiklaus jaunimo projekto „Virtualusasistentas“ savanoriai: Lauryna Makackaitė, Kasparas Grinevičiusir Greta Grinevičiūtė.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Savaitės „Baudos kvitas“: taisyklių nesilaikysiu, ką man pasakysi? (27)

Rubrika „Baudos kvitas“, kur publikuojami skaitytojų užfiksuoti KET pažeidimai, ir toliau laukia įspūdingų kadrų! Publikuojame geriausias, per visą savaitę skaitytojų siųstas nuotraukas ir vaizdo klipus. Juos galite peržvelgti bendroje galerijoje.

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje – vaismedžių sodas (5)

Viešojoje erdvėje dažnai girdime teiginį, kad šiuolaikinė mokykla – tai nuolat besikeičianti mokykla, antrieji mokinių ir mokytojų namai. Siekiant, kad tie namai būtų jaukūs, turi prisidėti visa bendruomenė.

Chalato kišenėje nešiota katė į namus atnešė džiaugsmą (37)

Kisiūnė – katė, kuri į namus atnešė daug juoko ir švelnumo. „Normalų“ vardą bandėme sugalvoti porą mėnesių, pasitelkę net aplinkinius žmones, tačiau nieko įspūdingo sugalvoti nepavyko ir ji tapo tiesiog Kisiūne.

Lietuvos vairuotoją nustebino orai Lenkijoje: nufilmavo sniegą (5)

Piktinatės, kad pavasaris niekaip neateina? Lietuvoje orai bent jau geresni nei Lenkijos pietvakariuose – pasak DELFI skaitytojo Almanto, penktadienio rytą ten kaip reikiant snigo. Šį vaizdelį skaitytojas nufilmavo ir pasidalijo juo su DELFI Piliečiu.

Nufilmavo šviesoforo signalų „nepažįstantį“ vairuotoją: gerai, kad pėstieji neįžengė į sankryžą (42)

„Jei pėstieji būtų anksčiau įžengę į sankryžą, pasekmės galėjo būti daug liūdnesnės“, – DELFI rašė skaitytojas Ugnius, pasidalinęs vaizdo įrašu, kuriame užfiksavo įžūlų vairuotoją. Šis nusprendė, kad jam šviesoforo signalo galima nepaisyti.