Istorija apie policiją, kurią pasakojant klausytojų veidai ištįsta

 (332)
Ar jums yra tekę kada nors patirti jausmą, kai ilgai planuoti ir laukti malonūs reikalai tiesiog ima ir „nuplaukia“ per akimirką visai ne nuo jūsų priklausančių priežasčių? Tikrai neabejoju, kad dalis iš jūsų esat tai patyrę. O jei tos priežastys yra eismo įvykis, kai tu „nuskrendi“ į griovį jau pakeliui į oro uostą, į svajonių miestą švęsti apvalaus jubiliejaus?
nuotykiai

Taigi, mano istorija prasideda linksmai, rutuliojasi ekstremaliai ir turi, kaip nekeista, labai gerą pabaigą su puikiu moralu (geresniu nei bet kokios pasakėčios).

Viskas prasideda vieną saulėtą, puikų šio rugsėjo rytą. Ilgai laukta ir planuota kelionė, pabėgimas nuo ilgalaikio apvalių sukakčių šventimo, startuos su puikia nuotaika, sočiais pusryčiais ir brangiais žmonėmis šalia. Greitkelis „Kaunas – Vilnius“. Iš popierinio puodelio sklinda malonus kavos aromatas ir baigia išsklaidyti paskutinius miego likučius. Malonus pokalbis apie laukiančius nuotykius, įspūdžius ir neskubrus važiavimas leidžia mėgautis prasidedančia kelione, nors trumpam pamiršti darbus ir rūpesčius. Žodžiu – tikra idilė.

Ir tada... Priekyje, kita juosta važiuojantis automobilis ima staigiai stabdyti, jį sumėto ir mes, kartu su anuo, nelaimėlių ekipažu, atsiduriam griovyje... Viskas vyksta kaip sulėtintam kine: trenksmai, oro pagalvės, keiksmai, daug talko ore ir tvyranti degančios gumos smarvė, neišgerta draugės kava ant jos rūbų, drebančios rankos ir nuo adrenalino pulsuojantys smilkiniai... Sumėtytas automobilis parverstas ant šono... Ir ten niekas nejuda...

Žiūriu į draugę – jai viskas gerai, tiks didelės akys ir išgąstis. Puolu iš automobilio ir bėgu žiūrėti, kas nutiko anam ekipažui. Greitkelio šalikelėse stoja žmonės. Kažkas skambina pagalbos linija, kažkas tiesiog teiraujasi, ar mums viskas gerai. Kažkur pasąmonėje suvokiu kiek pas mus daug puikių, nelaimėje ranką pasiruošusių ištiesti žmonių. Puiku... Nespėju visiems padėkoti, tik konstatuoju faktą, kad mums viskas gerai. Ačiū Dievui, aname ekipaže tik vairuotojas, jis juda. Kiek matosi per iššaudžiusias oro pagalves – sveikas. Jis tai patvirtina iškeldamas nykštį į viršų. Na, atrodo šį kart nukentėjo tik „geležis“. Valio! Atrodo viskas baigėsi laimingai.

Tiesa... O kaip mūsų kelionė?! Matyt teks grįžt ant tralo namo... Ir ilgai švęsti, tą apvalią datą minint nelemtas aplinkybes ir ekstremalius nuotykius. Pagaliau švyturėliai ir pareigūnų ekipažas – išlipa neuniformuoti žmonės. Iš pradžių pagalvojau, kad vis dėlto galvą būsiu susitrenkęs, tačiau pareigūnai viską paaiškina. Taip, jie tiesiog neuniformuoti – buvo teisme. Pasakoju situaciją, paaiškinu kas nutiko ir kur važiuojam. Ir tada prasideda...

Pareigūnai manęs klausia, ar labai skubėjot? Atsakau, kad tikrai turim pusvalandžio atsargą ir tada jie mums sako, kad palauks, kol mes susitvarkysim dokumentus ir kitus formalumus bei nuveš mus į oro uostą! Ką?! Čia tikrai taip būna?! Pareigūnai?! Nuveš į oro uostą... Oho!... Nušvinta viltis, kad viskas įvyks pagal planą su nedidelėmis korekcijomis. Čia pasirodo ir mano kolega – jis sulauks tralo ir pargabens „geležį“ namo. Liko pasitikrinti blaivumą, pabaigti pildyti eismo įvykio deklaraciją...

Žvilgčioju į laikrodį, o laiko vis mažiau. Atrodo, kad teks lėkti (o jau ir taip „prisilakstėm“) ir, jei spėsim, tai tik „ant ribos“. Pagaliau paskutinis parašas padėtas, daiktai pareigūnų automobilio bagažinėje, mes viduje! Valio – kelionė tęsiasi ir netgi yra šansų spėti į savo lėktuvą. Keisčiausia yra sėdėti ant pareigūnų automobilio galinės sėdynės. Apima labai dvejopas jausmas ir staiga prisideda dar adrenalino nes pareigūnai įjungė savo sirenas! Mes skriejam į oro uostą pareigūnų automobilyje (jei kas nors mums pastoja kelią, jie įjungia sirenas ir švyturėlius), nesitiki, kad tai vyksta su mumis!

Nesitiki, kad tai visų koliojama Lietuvos Policija, nesitiki, kad pareigūnai gali būti tokie neformalūs ir tiesiog padėti, net kai tai nebūtinoji pagalba. Pakeliui padiskutuojam apie jų darbą, apie eismo įvykius, apie Lietuvą ir kitus svarbius dalykus, temos keičiasi ir jaučiu, kad jie tiesiog mano, mūsų draugai, mūsų Angelai Sargai. O pokalbis toks lengvas, kad jaučiu, kad kalbam su senais bičiuliais. Va taip va, taip paprastai. Pokalbio pauzėje, kai eilinį kartą įsijungė sirena, tyliai galvoju, juk, tikriausiai tik pas mus, Lietuvoje ir keliose kitose panašią vertybių sistemą turinčiose šalyse tai įmanoma.

Taip privažiavom ir oro uostą. Pasiėmus daiktus tiesiog pritrūko žodžių, išsprūdo kažkoks, gerokai per kuklus, ačiū, paspaudėme rankas ir palinkėjome sėkmės. Vis dar lyg skrajodami, bėgte prabėgom oro uosto saugumo kontrolę, įpuolėm į lėktuvą ir vos atgavom kvapą, kai suskambėjo telefonas (nespėjau jo perjungti į skrydžio režimą). Prisistato pareigūnai Andrius ir Artūras. Jie užduoda vienintelį klausimą: ar tikrai suspėjote į lėktuvą? Ir mes vėl lengvai šokiruoti pareigūnų dėmesio, takto ir rūpesčio. Patikinu, kad viskas tvarkoje, dar kartą išsprūsta tas kuklus ačiū ir... Mūsų kelionė įvyko. Kadangi nuotykiai taip paprastai nesibaigia tai kelionė buvo kuklesnių nuotykių ir įspūdžių pilna. Ačiū pareigūnams, kurie kilstelėjo mano pasitikėjimą Lietuvos Policija iki įmanomo maksimumo, kurie tiesiog vadovavosi Lietuvos Policijos principu „Ginti. Saugoti. Padėti.“, leido pajusti neformaliąją savo tarnybos pusę ir leidžia džiaugtis ištįsusiais vaikų, draugų, kolegų ir artimųjų veidais kai pasakoju šią istoriją. O ar ištįso ir Jūsų, gerbiamas skaitytojau, veidas?

Paklausite apie moralę, kurią pažadėjau pradžioje. Kas aš toks, kad ką nors moralizuočiau ar rašyčiau moralus (dauguma moralę įskaitėte tarp eilučių), tačiau manau, kad mums reiktų mažiau skųstis ir daugiau matyti pozityvių dalykų, mažiau verkti ir daugiau dirbti, įsižiūrėti kokioje puikioje šalyje gyvenam ir kaip galime padėti vieni kitiems paprastose situacijose.

Su Jūsų profesine švente, Angelai Sargai! Ačiū, kad padedat.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Policijos pareigūnai DELFI patvirtino, kad aprašytas eismo įvykis įvyko rugsėjo 23 d. Jie taip pat gavo skaitytojo padėką.

Norite taip pat padėkoti policininkams? Pasidalinkite savo nuomone! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Lankėsi koncerte ir negalėjo patikėti: taip kovojame su alkoholizmu (13)

Rugpjūčio mėnesio vakare Vilnius dūzgė nuo žmonių antplūdžio Vingio parke vykusiame koncerte. Mes irgi ten lankėmės.

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (62)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Įsiutino dukart pabrangusi draudimo poliso įmoka: ar visi jau uždirba didesnius atlyginimus? (442)

Kosminiu greičiu augančios kainos ir jausmas, kad tu, žmogau, esi tiesiog įkaitas – tai ir paskatino parašyti viešai.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (14)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.