Aš apie ralį. Tikrą ir kasdieninį.
Ralis „Wikipedijoje“ apibūdinamas kaip „... automobilių lenktynės, ...nuo kitų skiriasi tuo, kad lenktyniaujama daugiausia bendro naudojimo keliais, principu „iš taško A į tašką B“, pravažiuojant kontrolinius punktus...“. Dar ten yra greičio ruožų ir kitų dalykėlių.
Taškas A – namai, taškas B – darbas. Vakare atgal. Lenktyniauju su kitais ralistais, kurių darbas prasideda ir baigiasi kaip mano. Yra greičio ruožas – Geležinio vilko gatvė (taip susiklostė, kad esu vilnietis, todėl minimi pavadinimai susiję su Vilniumi), yra pusiau žvyruoto asfalto atkarpėlių, po smarkesnio lietučio tenka įveikti ne vieną brastą. Vidutinis mano greitis – 21 km/h (7 km per 20 min.). Tikrai tikrai. Šį asmeninį rekordą pasiekiau liepos vidury. Ir šis rekordas visai palyginamas su pirmojo didelio ralio 1895 m. Paryžius-Bordo-Paryžius laimėtojo (24 km/h). Jis važiavo greičiau, bet jis gi čempionas!
Ir kelis kontrolinius punktus pravažiuoju. Tuos stacionarius fotografus, apie kuriuos įspėja kelio ženklai. Jų nuotraukos labai brangios, todėl važiuodamas pro šalį apsimetu atsitiktinai į trasą patekusiu žiopliu. Dar pasitaiko užmaskuotų mobilių kontrolinių punktų, čia jau sudėtingesnis reikalas, nors googlinėjantys nesunkiai susiranda maskuotės aprašymus. Sunkiausia su kontrolieriais-mėgėjais, kurie naudoja telefonus ne pagal pagrindinę paskirtį ir po to nufilmuotus epizodus kiša pareigūnams, prašydami oficialiai pripažinti jų meninę vertę.
Bet gana remtis asmenine patirtimi. Geriau apžvelkime kasdieninio ralio organizacinius aspektus, pabandykime diagnozuoti pagrindines bėdas ir galbūt pasiūlyti gerinimo priemones.
Ralistas, kaip ir bet kuris kitas sportininkas (krepšininkas, šachmatininkas), turi būti ugdomas nuo mažens. Čia viskas puiku. Vaikas nuo mažens pratinamas apeiti (apvažiuoti paspirtuku, riedlente, dviratuku) išsikraipiusias šaligatvio plyteles, duobes, balas, žiemą dar ir driftinti nebarstytais takais, prasilenkti su kitais vaikais ir suaugusiais.
Vėliau, jau gavęs laikinąją ralisto licenciją, jaunasis ralistas (vadinkime jį taip nepriklausomai nuo amžiaus) turi puikias galimybes tobulinti kvalifikaciją daugiabučių kiemuose. Aišku, ten greitis mažas, bet apvažiuoti duobes, užvažiuoti ant bordiūrų, įkišti mašiną tarp medžių, išvažiuoti, kai tavo mašina užstatyta (ne bankui ar greitiesiems kreditams), nenulaužus veidrodėlių visai tinkamas iššūkis. Nori nenori tenka pajusti savo gabaritus. Grįžtant prie asmeninės patirties: neseniai užlopė mano daugiabučio kiemo asfaltą. Taip jau sutapo, kad lopė po Vilniaus naujojo mero inauguracijos. Užlopė gražiai, be didelių kalnų. Iškart kilo įtarimas, kad naujasis meras nusiteikęs prieš jaunųjų ralistų kvalifikacijos tobulinimą.
Po pusmečio paaiškėjo, kad klydau: atsivėrė senosios (tik dar didesnės) duobės ir atsirado naujų. Aiškus įrodymas, kad kiemus, kaip ir gatves, tvarko toliaregiški ralio entuziastai. Vadovaudamiesi senojo žiurkininko principu, kad, kaime išgaudžius visas žiurkes, vieną porelę reikia paleisti siekiant užsitikrinti sau permanentinio (nemoksliškai – nuolatinio) darbo perspektyvą.
Pasitobulinęs kieme, jaunasis ralistas pagaliau išvažiuoja į gatvę. Kaip ir bet koks jaunasis specialistas, ką tik gavęs diplomą, jis galvoja, kad jei ralisto licencija, nesvarbu, kad laikina, kišenėje, tai jis yra lygiateisis ralio dalyvis, kuris viską žino ir moka. Iškart į auklėjimo procesą įsijungia kiti ralistai ir išaiškina naujokui, kad jam dar reikia „mokytis, mokytis, mokytis“. Mokytis ne tik vairuoti, bet ir suprasti labai išraiškingą gestų, šviesų, signalų, kūno (omeny turiu automobilio „kūno“) kalbą. Pavyzdžiui, atspėti, kodėl po kelią vingiuoja kitas ralistas: girtas, rašo feisbuke dažosi lūpas ar nenulaiko slidaus vairo? Jei nerodo posūkio, tai suks į kairę ar į dešinę? Ženkliukas „30“ iš tiesų apie kažką įspėja ar jį pamiršo prieš pusę metų kelkraštį šienavę veikėjai? Jei teisingų spėjimų bus daugiau kaip 50 proc., gal esate aiškiaregis ir laikas pagalvoti apie ekstrasenso biznį? Įdomu, kad aktyviausi mokytojai patys ką tik baigė jaunojo ralisto (kur su laikinąja licencija) stažą. Visai kaip fuksų krikštynose, kur aktyviausi tradicijų puoselėtojai yra oberfuksai.
Taigi, su jaunaisiais ralistais irgi neblogai. Pereikime prie daugumos, arba eilinių ralistų.
Čia padėtis nėra tokia gera, kaip norėtųsi. Ralio organizatoriai puikiai supranta, kad ralio trasa be kliūčių migdo lygiai kaip automagistralė važiuojant 100 km/h. Tiesą pasakius, eilinių ralistų (namai-darbas-namai) trumpa miesto trasa užmigdyti nespėja. Bet save laikantys profesionalais (pavadinkime juos profais, kad atskirtume nuo ralistų, kuriuos profesionalais laiko kiti) jau po penkių minučių pradeda žiovauti. Būtent profų poreikiams patenkinti ralio organizatoriai deda daug pastangų: tai įrengia baltai dryžuotus kalnelius, tai pripaišo linijų (tarp kitko, kodėl tik baltų ir geltonų? Kodėl ignoruojama persiko spalva?), sudaro 5 prieštaringų kelio ženklų interpretacijos (nemoksliškai – prasmės suvokimo) uždavinį, tai žalio signalo degimo trukmę nustato 3 sekundėms. Visa tai visiškai tenkina eilinį ralistą, bet profui per daug paprasta.
Profas nori būti pamatytas ir įvertintas. Bet anoks čia profesionalumas peršokti tą baltadryžį kalnelį ar per 3 sekundes pervažiuoti sankryžą. Todėl sau užduotį pasunkina: pervažiuoti tą kalnelį, kai juo šliaužia į „Candy Crush“ savo mobiliuosiuose įnikę ir nieko aplink nematantys pėstieji, arba peršokti sankryžą iš A juostos. Čia galėtų prisidėti ir ralio organizatoriai – padaryti tuos kalnelius tramplino formos – profai galėtų lenktyniauti, kuris toliau nuskris; arba kaip Turkijoje įjungti mirksinčią raudoną šviesą – važiuok, bet savo rizika. Ir paprastiems ralistams būtų daug įdomiau, nes dabar tik duobės, lopai, kanalizacijos liukai, raudonosios bangos (puikiai veikia Laisvės prospekte) ir keli kiti pasismaginimai. Yra ir kitų gražių idėjų, bet joms įgyvendinti reikėtų daug pinigų.
Pagrindinį dėmesį sutelkus profų užgaidoms tenkinti, ralio organizatoriams natūraliai nebelieka laiko žiūrovų saugumui užtikrinti. Kaip minėta, profas nori būti pamatytas ir įvertintas. Kur prie gatvės daugiausia žiūrovų? Teisingai, viešojo transporto stotelėse. Todėl prie stotelių (ne tik pėsčiųjų perėjose) ir demonstruojami turimi sugebėjimai. Būna (ir geriausiems pasitaiko), kad aplinka (kas tai bebūtų – vaikų darželis, blogi draugai, ant kelių išsipylusi karšta kava ar per radiją išgirstas tikrai juokingas anekdotas) sutrukdo pasirodymą, ir nukenčia žiūrovai. Siūlymas įrengti betoninio bunkerio tipo stoteles atmestinas dėl politinių motyvų (nedraugai apkaltins, kad rengiamės tikram karui, o ne karui keliuose), bet štai idėja stoteles apstatyti prieštankiniais ežiais gan subalansuota – pigiau, greičiau, ežiai mobilūs ir gynybinė paskirtis akivaizdi.
Pabaigai dar keli pasiūlymai ralio organizatoriams.
1. Vienas iš Merfio dėsnių skelbia: „Kuo daugiau vairuotojų, nesuprantančių, kam čia pristatė tų kvailų ženklų, tuo daugiau policininkų, kad jiems tą paaiškintų“ (cituoju iš atminties). Ženklų su skaičiukais 40 ar 30 mieste jau pakanka. O jei vakariniame aplinkkelyje naktį pastatytume ženklą 20 (arba „plytą“, kaip ne kartą išbandyta per dviračių lenktynes kitose gatvėse) ir iškart už jo kontrolės punktelį – tą, kur daro brangias nuotraukas? Galima sugalvoti ir kitokių siurprizų, ypač paskelbus tam reikalui viešąjį konkursą. Taip ne tik pasmagintume ralistus, palavintume jų atidumą, bet ir šiek tiek prisidėtume prie teisininkų bedarbystės (sako, jų paruošiama per daug) problemos sprendimo.
Kita vertus, neliktų jokio sportinio intereso viršyti ribinį dydį, jei mieste leidžiamas greitis būtų 180 km/h, tuo nesunkiai įsitikintume išbandę Jovaro gatvėje. Todėl, statant naujus ženklus su skaičiukais, jų skaitinė vertė neturėtų didėti.
Kitas pasmaginimo būdas – pėsčiųjų perėjos. Tiksliau ne pačios perėjos, o kur ir kaip jos įrengtos. Sakykim, paprastos perėjos įrengiamos tose vietose, kur gatvę per parą pereina vidutiniškai 0,51 pėsčiojo per valandą (0,51 vnt./h). Kai šis rodiklis išauga iki 0,76 vnt./h, įrengiami baltadryžiai kalneliai, o jei 1,01 vnt./h – reguliuojamos perėjos (svarbiausia, kad reguliuotų nuo 2 iki 6 val. nakties). Pakabinamų tiltų ir požeminių tunelių nereikėtų įrengti, kol rodiklis nesiektų 3,01 vnt./h. Kiekviena perėja turi ribojimų zoną; gretimų perėjų zonos neturėtų kirstis, t.y. 1 km gatvės neturėtų būti daugiau kaip 30 perėjų;
2. Ralis yra sportas, o sporte nugalėtojai skatinami. Bėda ta, kad nugalėtojas būna tik vienas. Padėti galėtų varžybos, kuriose daug nugalėtojų (mūsų aptariamas ralis yra masinės varžybos). Ralistus galima vertinti balais už kiekvieną meistriškumo pademonstravimą, metų gale surinkusieji tam tikrą balų skaičių taptų nugalėtojais ir gautų pakvietimą į iškilmingą oficialią prizų dalijimo ceremoniją. Išskirtiniais atvejais (tarkim, surinkus 10 ar daugiau balų), prizai taip pat galėtų būti išskirtiniai, pavyzdžiui, pakeisti automobilį: iš kokio žiedų valdovo ar bė-em-dabl ju persėsti į elektromobilį „Škoda“ – tą, kuris su ūsais, arba į naują „Ferrari“ – anot draudimo bendrovių, važinėjantys naujais ypač galingais ir brangiais automobiliais meistriškumo demonstracijų vengia (tikriausiai dėl to, kad ir taip aišku, nieko demonstruoti nebereikia). Arba išskirtiniai valstybiniai numeriai su kokio nors paukščio pavadinimu (ši idėja nėra visai originali. Vyresni ralistai dar prisimena prieš kelis dešimtmečius rimtais veidais svarstytą siūlymą išskirtiniais numeriais paženklinti pagautų girtų už vairo automobilius). Tačiau kai kurie ralistai, tikriausiai iš įgimto kuklumo, vengia oficialaus savo gebėjimų įvertinimo ir atitinkamų prizų. Kiti prizą jau turi ir antro nenori. Išvada – nugalėtojų rinkimas minėtu būdu nepakankamai objektyvus. Vienintelis tikrai objektyvus būdas – išrinkti laimėtojus loterijos būdu; valstybinis numeris kartu būtų ir loterijos bilietas;
3. Mūsų ralyje dalyvauja įvairios motorinės transporto priemonės. Standartinis kontrolės postas (tas, kur su brangiomis foto) dažnai fiksuoja tik anfas. Ką daryti norinčiam įsiamžinti ir gauti prizą motociklininkui? Juk matysis tik motociklo modelis, vairuotojo apranga ir šalmas – kaip, norėdamas prizo, įrodysi, kad čia būtent tavo nuotraukytė? Ieškoti mobilaus neužmaskuoto kontrolės posto? Ir ar čia nepažeidžiamos Konstitucijos garantuojamos piliečių bei KET įrašytos ralio dalyvių lygios teisės? O ir automobilių vairuotojams skaudu dėl nelygybės – kodėl jie turi pirkti du, o motociklų – tik vieną valstybinį numerį? Gal laikas baigti kiršinti ralio dalyvius? Techninės priemonės juk yra;
4. Visiškas nonsensas (nemoksliškai – beprasmybė), kad ralyje dalyvauja ralistai su skirtingų kategorijų transporto priemonėmis – įvairaus galingumo, ketur-, tri- ir dviratės, varomos benzinu, dyzeliu, elektra ir raumenų jėga (žmogaus raumenų. Šunų kinkiniai retoki). Profesionalų sporte taip nebūna, techninės galimybės sulyginamos ir tik nuo žmogaus (mūsų atveju – ralisto) pastangų priklauso galimybės pasilaistyti šampanu. Kaip galėtume mūsų ralį kuo labiau priartinti prie profesionaliojo? Labai paprasta (ir dėl to tiesiog genialu): metuose 52 savaitės ar apie tiek;
Pirmąją savaitę ralyje dalyvauja tik „Golf“, 5 ratų (vienas atsarginis), benzininiai, 1,0–2,0 l, pagaminti 1999–2009 m. Antrąją savaitę – tik „Honda“, 2 ratų, ..., trečiąją – 2 ratų, bemotoriai, vienviečiai, ... ir t.t. Neužtekus savaičių grupes galima stambinti ar parinkti bendresnius parametrus. Ne laborantų-filosofų, o eilinių vykdytojų reikalas, kaip sustatyti grafiką.
Tarp kitko, ši idėja irgi ne visai originali – prisimenate „lyginėmis mėnesio dienomis važinėja automobiliai su lyginiais valstybiniais numeriais, nelyginėmis – su nelyginiais, o dviračiai, traktoriai, viešasis ir kinkomasis transportas, automobiliai su vardiniais ir diplomatiniais numeriais važinėja visomis dienomis“?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!