Ne dažnai iš Anglijos sugrįžtu į gimtinę. Tačiau šį kartą kelionė buvo skubi, neplanuota ir nelaukta. Jokios avialinijos bilietų nebeturėjo, todėl teko pasirausti savo vizitinių kortelių kolekcijoje. Pasirodo, kad mano ir laiko jau patikrinti vežėjai dar nebankrutavo. Todėl beveik pusantros paros trukmės kelionė buvo garantuota.
Paskutinį kartą su man jau žinomos kompanijos vairuotojais teko keliauti prieš gerus dvejus metus. Ko gero, įdomiausia tokios kelionės sudedamoji dalis yra patys keleiviai. Kaskart važiuodamas matau ne tik besikeičiančius veidus, bet ir besikeičiantį jų kelionės tikslą. Dabar vairuotojai itin griežti – lėbaujančių kompanijų neima ir su stikliuku niekam draugauti neleidžia. Kitaip gresia išlaipinimas kur nors pusiaukelėje. Šį kartą mano sėdynės kaimynai nė kiek nebuvo panašūs į matytus prieš keletą metų.
Gaila, kad šiandien neprisimenu visų keliavusių kolegų vardus. Bet šalia manęs sėdėjusio šiauliečio Ovidijaus nepamiršau. Guvus dvidešimt vienerių vaikinukas prie mūsų kompanijos prisijungė Londone. Jis viešėjo pas mamą, kuri stengiasi sutaupyti brangių svarų geresnei savo ir sūnaus ateičiai bei sulaukti dosnesnės britiškos pensijos. Vaikinas vežėsi gana nemažą, galingą ir brangų nešiojamą kompiuterį, kurio programinė įranga buvo ispaniška. Paaiškėjo, kad mano pašnekovas ispaniškai kalba geriau nei lietuviškai.
Jis nesididžiuodamas papasakojo, kad nuo vaikystės gerus dešimt metų su mama gyveno Ispanijoje. Bet vėliau mama pasirinko Londoną. Tuo metu Ovidijus nusprendė nelenkti nugaros fabrikuose. Vaikinas pasirodė besąs didelis ir nuoširdus savo gimtinės patriotas – tai išdavė žalias kario savanorio pažymėjimas. Jaunasis karys džiaugėsi savo tarnyba snaiperio pareigose ir prisiekė niekada nepaliksiąs Lietuvos dėl didesnio atlyginimo. Vaikinas sakė turįs planų ateičiai ir tikįs, kad savo šalyje taip pat galima gerai gyventi. Keista buvo girdėti tokius jauno žmogaus žodžius. O juk jau visus dešimt metų tirščiausia Lietuvos jaunimo grietinėlė teka į Jungtinę Karalystę, Airiją, Norvegiją...
Aišku, mano mikroautobuso kontingentas negali atspindėti emigracijos realybės, bet kitas už nugaros sėdėjęs keleivis taip pat žadėjo niekur daugiau nebevažiuoti. Jis šį kartą taip pat ne dirbo, o svečiavosi pas savo seserį Londone. Deja, sesuo negalvoja grįžti atgal. O štai tas vaikinas – vienas geriausių automobilių meistrų visoje Plungėje. Jis prisipažino dirbęs Norvegijoje ir dar kažkurioje šalyje, buvo labai gerbiamas darbdavių. Bet žmogus nusprendė savo ateitį kurti gimtinėje. Dar dvi pakeleivės taip pat grįžo ne atostogų, o aplankiusios savo vaikus. Viena solidaus amžiaus mama prisipažino keletą savaičių dirbusi fabrike, bet tas darbas jai nepatiko. Jos manymu, lietuvaičiai fabrikuose pluša po dvylika valandų, bet normalaus gyvenimo nemato. Tokie darbininkai praktiškai gyvena darbe, nes laisvo laiko sau nelieka. Ji tai pavadino šiuolaikine vergove su fabrikuose ant darbuotojų rėkiančiais lietuvių arba lenkų tautybės prižiūrėtojais.
Kitas mano pakeleivis buvo vardu Ramutis iš Marijampolės. Šis žmogus lyg ir visai netiktų prie mūsų „angliškos“ kompanijos. Jis – tolimųjų reisų vairuotojas, ką tik parvairavęs savo „fūrą“ iš Ispanijos į Londoną. Tuo maršrutu Ramutis važinėjo tris mėnesius. Šį kartą jam – mėnesio atostogos, kurias vyras pradėjo jau nuo pirmojo įsėdimo į mikroautobusą. Na, atostogų terminas jam asocijuojasi su alaus skardine ir brangia degtine. Tik jam mūsų vairuotojas padarė išimtį – leido „atostogauti“. Jau ne pirmą kartą marijampolietis važiuoja tuo pačiu mikroautobusu. Jis geras, patikimas, nuoširdus ir, kaip sakoma, ne piktybinis žmogus. Ir dar Ramutis sulaužė tarp lietuvių bujojusią nuomonę apie suvalkiečius. Patikėkite, ne tik aš, bet ir visa keleivių komanda įsitikino, kad suvalkiečiai tikrai nėra šykštūs.
Na, o grįžtant atgal į Angliją pakliuvo drovesnė kompanija. Beveik visą kelią visi tylėjo užsidarę savo mintyse. Tik kelionės pabaigoje šiek tiek susipažinome. Ir vėl panaši situacija – į darbą grįžom tik dviese. Kiti važiavo aplankyti artimųjų. Ir nė vieno naujo emigranto, kuris būtų ką tik susikrovęs lagaminus. Išskyrus vieną mažiausią pakeleivį, kuriuo tapo gražus, jaunas, veislinis katinėlis. Vargšelis kentėjo visą dieną, bet vakarop matyt nusibodo kelionė ankštokoje plastikinėje dėžutėje, todėl parodė savo gailų balselį. Vairuotojas, pamanęs, kad mažylis nori pasistiprinti, nedelsiant pasuko į pakelės kavinę trumpam sustoti. Bet keturkojis norėjo tik žmogaus dėmesio. Deja, kačiukas nevažiavo į svečius ar uždarbiauti (peliauti). Jo laukė mylintys šeimininkai Londone, ir atrodo, kad nei tas katinėlis, nei jo globėjai artimiausiu metu į gimtinę negrįš.
Tiesa, be mažojo keturkojo šioje kelionėje įsiminė dar vienas kiek didesnis dvikojis sutvėrimas. Tas mažas padariukas buvo kokių šešių – septynerių metų labai išdykęs berniukas. Su juo nesugebėjo susitarti nei mama, nei vairuotojas. Pasirodo, kad tą dvikojį išdykėlį išlepino ne kas kitas, o jo brangiausia močiutė, pas kurią ši kompanija ir važiavo.
Tai štai kelionės pabaigoje natūraliai iškilo klausimas: ar iš tikrųjų emigracijos banga jau atslūgo? Nes mano patirti įspūdžiai leidžia daryti prielaidą, kad jau tas, kas norėjo, seniai emigravo. O šiandien ne visas jaunimas žada palikti Lietuvą. Tačiau Jungtinėje Karalystėje per paskutinius dešimt metų niekas nepasikeitė. Kaip anksčiau, taip ir dabar, kiekvienas atvykėlis, jei bent kiek sugeba sušveplenti angliškai, vis dar randa darbą.