Netrukus iš automobilio pasipylė lauk gerokai įsilinksminusi kompanija. Kaip supratau iš kalbos, tai buvo bendradarbiai, kažkur šventę įmonės balių, o po vakarėlio vienam jų teko pareiga išvežioti dalyvius po namus. Čia buvo pirmoji jų stotelė. Kompanija skirstytis dar nenorėjo, todėl balių pratęsė čia pat kieme. Netrukus iš automobilio pasigirdo garsi muzika, buvo ištrauktas dalinai nugertas butelis brendžio. Bet labiausiai susirūpinimą kėlė vairuotojo būsena. Jis sunkiai išlipo iš automobilio, kiek man pasirodė, nelabai galėjo pastovėti nesilaikydamas už automobilio ar draugų. Man abejonių dėl jo blaivumo nekilo. Iškart nuėjau tolyn ir dar beeidamas paskambinau numeriu 112.

Atsiliepusiai operatorei trumpai apibūdinau situaciją. Nurodžiau tikslų adresą, automobilio modelį, spalvą valstybinius numerius. Operatorė pareikalavo mano vardo pavardės ir gavusi šiuos duomenis atsakė, kad informaciją perduoda pareigūnams. Pokalbis tuo ir baigėsi. Grįžau namo, pro langą ėmiau stebėti kompaniją ir laukti, kada atvažiuos pareigūnai.

Kompanija skirstytis neskubėjo, glėbesčiavosi, šūkavo, dainavo. Džiaugiausi, kad jie niekur neskuba duodami daugiau laiko policijos pareigūnams, kurie, beje, niekaip nesirodė.

Galiausiai parvežtas žmogus nusvirduliavo į laiptinę, o likusioji kompanijos dalis sulipo į mašiną ir nulėkė. Iš kiemo išvažiavo taip pat pavojingai kaip ir įvažiavo. Mūsų name yra „bromas“, važiuojant pro jį iki paskutinės akimirkos nesimato šaligatviu einančių pėsčiųjų, o pėstieji nemato išvažiuojančių automobilių. Todėl visada pro jį važiuojam labai lėtai. O šis vairuotojas pralėkė pro „bromą“ dideliu greičiu net nestabtelėjęs. Jei tuo metu būtų ėjęs žmogus, tragedijos nebūtų buvę išvengta.

Žvilgtelėjau į telefoną. Nuo skambučio numeriu 112 buvo praėjusios 27 minutės. Per teik laiko pareigūnai pasirodyti taip ir nesugebėjo. Kurį laiką dar pažiūrėdavau pro langą, ar neatvažiavo policijos automobilis, bet niekas taip ir nepasirodė. Manau, pareigūnai apskritai nebuvo atvykę.  

Vadinasi, neblaivus, pavojingai vairuojantis žmogus galbūt toliau tęsė savo kelionę, išvežiodamas po namus sugėrovus. Taip vairuojant, manau, nekyla klausimas, ar įvyks nelaimė. Kyla klausimas, tik kada. Ką man parodė valstybė šioje situacijoje? Visų pirma parodė, kad mano pilietiška pareiga niekam nerūpi. Bet blogiausia ne tai. Blogiausia, kad žmogui, kuriam net vaikščioti dėl jo paties saugumo negalima, nebuvo sutrukdyta vairuoti galingą automobilį, pilną keleivių. Ir, manau, tik laimingo atsitiktinumo dėka ši kelionė baigėsi laimingai arba ne tiek nelaimingai, kad apie tai praneštų žiniasklaida.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!